Turkijoje populiarus pantiurkizmas
Pantiurkizmas – tai judėjimas, siekiantis politinės ir kultūrinės visų tiurkų kalbomis kalbančių žmonių vienybės. Jis atsirado apie 1883 m., visą laiką buvo gyvas ir dabartiniame pasaulyje nė kiek nėra nuslopęs, o kaip tik įgavęs kuo įvairiausių formų. Šis judėjimas apima visą regioną, kuriame kalbama tiurkų kalbomis: Kazachstaną, Azerbaidžaną, Turkmėniją, Kirgiziją, Uzbekiją, Rusijos sritis, net Kinijos uigūrų rajoną ir daug kitų, iš viso apie 140–150 mln. žmonių.
Pačioje Turkijoje pantiurkizmo idėjos labai populiarios. Jas propaguojanti kraštutinė partija Nacionalinis judėjimas (MHP), kaip parodė šių metų lapkričio rinkimai, yra trečia pagal populiarumą politinė jėga. MHP – sukarinto nacionalistinio judėjimo „Pilkieji vilkai“ politinis sparnas. „Vilkams“, kaip spėjama, vien Vokietijoje gali priklausyti per 10 tūkst. narių. Jie jau yra įvykdę teroro aktų, bandę sukelti perversmą Azerbaidžane 1995 m., todėl ne vienoje šalyje uždrausti. Šiemet jie susprogdino šventyklą Bankoke ir taip nužudė 20 žmonių. Policija dėl šio teroro akto sulaikė du vyrus: vieną uigūrą iš Sindziango uigūrų autonominio rajono Kinijoje, kitą turką. Tokia plati pasaulinė „Pilkųjų vilkų“ veikla rodo, kokia tai galinga ir įtakinga organizacija.
Vos kas nors svarbaus atsitinka turkų pasaulyje, Anatolijoje iškart žmonės laukia Vyriausybės komentarų, politikų reakcijos, o mitingai ir demonstracijos dėl pasaulinių reikalų yra Ankaros kasdienybė. Galima tik numanyti, kiek reikėjo jėgų Turkijos vyriausybei gan santūriai reaguoti dėl Krymo aneksijos, nes mitingai, kad skriaudžiami totoriai, buvo tapę Turkijos kasdienybe.
Regiono lyderė
Gyventojams palaikant idėjas, kad Ankara turi rūpintis pasaulinėmis tiurkų problemomis, Turkija save suvokia kaip turkų pasaulio lyderę. Veikia daugybė organizacijų, per kurias Turkija realizuoja savo lyderystę. Kaip vieną svarbiausių galima paminėti Turkų tarybą, kuri jungia bent 6 organizacijas, besirūpinančias tarpusavio verslo ryšiais, bendru kultūros paveldu, švietimu, politiniais ryšiais ir kt. Organizacijos generalinis sekretorius reziduoja Stambule, be Turkijos, jai priklauso Azerbaidžanas, Kazachstanas, Kirgizija. Bendruose projektuose dar dalyvauja Uzbekija, Turkmėnija, Šiaurės Kipras ir atstovai iš kitų šalių, tokių kaip Rusija. Veikloje įvairiu formatu dalyvauja ir Lietuvos totoriai bei karaimai.
Turkijos užsienio politika labai suaktyvėjo po Sovietų Sąjungos žlugimo, o kartu tai sutapo su sparčiu ekonominiu pakilimu Anatolijoje. Centrinės Azijos valstybėms paskelbus nepriklausomybę, jomis iškart susidomėjo Ankara. Dr. Halina Kobeckaitė kalbėdama apie buvusias Sovietų Sąjungos šalis sako, kad Turkija ėmė aktyviai remti tiurkų tautų kultūrą, investavo į vidurinių ir aukštųjų mokyklų veiklą, kvietėsi jaunimą studijuoti Turkijoje, aktyviau ėmė domėtis kultūrinio palikimo įvairove ir jį skelbti. Atsirado klausimų, kuriuos imta spręsti ir aptarinėti kartu.
Galima išskirti du pagrindinius įrankius, kaip Turkija naudoja savo švelniąją politiką Centrinėje Azijoje, dar vadinamoje Turkestanu, ir Kaukaze. Pirma, užtikrina nemokamą aukštąjį mokslą tiurkų šalių jaunimui (jau daugiau nei 20 metų), o Kazachstano, Kirgizijos ir Uzbekijos piliečiams taiko bevizį režimą; antra, remia Güleno judėjimą.
Turkiškas modelis atkeliauja per nevyriausybines organizacijas
Güleno judėjimas yra tarptautinė organizacija, ją XX amžiaus aštuntame dešimtmetyje Turkijoje įkūrė islamo tyrinėtojas ir buvęs imamas Fethulahas Gülenas. Organizacija vadovaujasi moderniuoju, arba turkišku, islamu, kuris visiškai skiriasi nuo „Islamo valstybės“ deklaruojamų vertybių. Turkiškas islamas neneigia valstybių reikšmės, kapitalizmo ir rinkos santykių, smerkia radikalizmą ir terorą, o vertina mokslo laimėjimus ir ypač didelį dėmesį teikia švietimui. Güleno judėjimas dažnai lyginamas su Jėzuitų ordino veikla.
Güleno judėjimas – labai įtakinga organizacija, ji veikia 180 pasaulio šalių, turi per 1000 mokyklų, o jas yra baigę jau daugiau nei 2 mln. žmonių. Centrinėje Azijoje ši organizacija ne tik turi daugybę mokyklų, kuriose mokoma ir turkų kalbos, bet ir remia Suleymano Demirelio universitetą Kazachstane, Atatürk-Alatoo universitetą Kirgizijoje, Kaukazo universitetą Azerbaidžane ir kitas aukštąsias mokyklas. Be švietimo, judėjimas savo prioritetu laiko ir žiniasklaidą. Su Gülenu susijęs vienas iš dviejų didžiausių Turkijos laikraščių „Zaman“, „Samanyolu TV“ ir daug kitų žiniasklaidos priemonių. Pastaruoju metu tarp Güleno žiniasklaidos ir Turkijos prezidento Recepo Erdogano buvo nesutarimų, tačiau tai sietina su kova dėl vietos valdžios, o ne kokiu nors principiniu nesutarimu dėl veiklos užsienyje.
Judėjimas propaguoja turkišką valstybės modelį, turkišką kultūrą ir turkišką islamo versiją. Aplink Güleną buriasi intelektualai, verslininkai, politikai, kurie tampa judėjimo rėmėjais, ambasadoriais ir prisideda finansiškai. Visas šis tinklas susaistė daugybę žmonių, neabejingų vieningo turkų pasaulio idėjoms.
Rusų pasaulis susidūrė su turkų pasauliu
Turkiška kultūra Centrinėje Azijoje ir Kaukaze tapo labai populiari, o kartu su ja įtakinga tapo ir pati Turkija. Ašchabade antra pagal populiarumą kalba tapo turkų, neretai nustelbdama net rusų. Centrinės Azijos lyderiai jau ne tik žvilgčioja į Maskvą, bet ir klauso, kas kalbama Ankaroje.
Tokie pokyčiai labai nepatinka Kremliui. Turkija ne tik grasina Rusijos įtakai artimajame užsienyje, veikia vietos tiurkus – totorius, baškirus ar čiuvašus, bet ir kėsinasi į pačią rusiškos galios širdį – energetikos išteklius. Centrinė Azija ir Kaukazas turi daug naftos, dujų ir kitų žaliavų, kurios tradiciškai buvo tiekiamos į pasaulį per Rusiją. Dabar Rusija dėl šių turtų grumiasi ne tik su Kinija iš Rytų, bet ir su Turkija iš Vakarų. Ankara aktyviai siekia tiekti žaliavas į Europą per savo teritoriją, o šiuos planus remia ir Europos Sąjunga.
Taigi, žinant, kokią politiką vykdo Ankara, visai kitaip gali atrodyti ir konfliktas su Maskva Sirijoje. Rusų lėktuvo numušimas nėra atsitiktinis iš pirmo žvilgsnio buvusių gerų Vladimiro Putino ir Recepo Erdogano santykių paaštrėjimas. Po draugiškumo kauke jau seniai brendo konfliktas tarp dviejų regiono lyderių, todėl galima plačiau interpretuoti, kodėl rusų naikintuvai taip agresyviai ir dažnai pažeidinėjo Turkijos oro erdvę ir kodėl Turkija taip pyko ir siuto ant neva „sąjungininkų“ kovoje prieš „Islamo valstybę“ rusų. Aštrėjant Rusijos ir Turkijos nesutarimams, Centrinės Azijos bei Kaukazo sostinėse politikai, visuomenė aktyviai diskutuoja ir susidaro nuomonę, kas teisus, o kas ne, kas gerieji, o kas blogieji. Kova dėl protų ir širdžių Centrinėje Azijoje jau prasidėjo.
