„Bellingacat“ pateikė tų dienų įvykių chronologiją:
- 2014-ųjų liepos 23-25 dienomis 53-iosios Rusijos zenitinių raketų brigados kariai perdislokavo kelias transporto priemones į Rusijos-Ukrainos pasienį. Tarp jų buvo ir raketų paleidimo sistema „Buk“ pažymėtos 332 numeriu.
- 2014-ųjų liepos 17-osios rytą „Buk“ jau buvo Donecke. Ten „Buk“ perkėlė į krovininio sunkvežimio platformą. Iš ten priešlėktuvinė sistema buvo nuvežta į rytus per teritoriją, kurią kontroliavo Rusijos kolaborantai. „Buk“ numeriai jau buvo užteplioti, tačiau „Bellingcat“ pavyko atpažinti sistemą nuotraukose iš charakteringų įlenkimų ir dažų pėdsakų. Už raketų paleidimo sistemos pervežimą buvo atsakingas Rusijos atsargos karininkas Sergejus Dubinskis šaukiniu „Chmuryj“. 2014-aisiais S. Dubinskis buvo Donbase veikusios smogikų grupuotės, kuriai vadovavo Igoris Strelkovas (tikroji pavardė – Girkinas), žvalgybos vadu. Šiuo metu Rostove gyvenantis I. Strelkovas-Girkinas, yra laikomas vienu iš judėjimo „Novorossija“, pasisakančių už smogikų Donbase palaikymą ir taip vadinamojo „rusų pasaulio“ „gynimą“.
- Tą pačia dieną sunkvežimis su „Buk“ atvyko į Sniežno miestą, esantį už 80 kilometrų nuo Donecko. Iš Sniežno „Buk“ jau savo eiga pajudėjo į pietus.
- Apie 16:20 „Buk“ numušė Malaizijos oro linijų „Boeing“ lainerį, skridusį iš Amsterdamo į Kuala Lumpurą. Juo skrido 298 žmonės, 196 iš jų – Nyderlandų piliečiai. Visi jie žuvo.
- 2014-ųjų liepos 17-osios vakarą „LifeNews“ televizija paskelbia naujieną apie „naują Donecko savanorių pergalę“, kuriems tariamai pavyko numušti eilinį Ukrainos karinių oro pajėgų krovininį lėktuvą „An-26“. Šį sykį – netoli Torezo miesto. „Tai nutiko apie penkias valandas vakaro Maskvos laiku. Virš miesto skrido „An-26“, netikėtai į jį rėžėsi raketa, pasigirdo sprogimas, lėktuvas pradėjo kristi“, – pažymėjo laidos vedančioji, komentuodama tuomet jau pasirodžiusį mėgėjišką vaizdo įrašą iš įvykio vietos. Šią naujieną pradėjo platinti ir daugelis kitų prokremliškų naujienų kanalų bei valstybinė televizija „Rossija 24“. Tačiau, vos po valandos paaiškėjo, kad kadruose, kuriuos parodė Rusijos televizija, buvo visiškai ne „An-26“, o Malaizijos „Boeing“, skridęs iš Amsterdamo į Kuala Lumpurą. Reportažai buvo ištrinti iš informacinių portalų erdvių.
- Maža to, „Forbes“ šaltiniai Nyderlandų prokuratūros vykdomame tyrime teigia, kad Rusija 2014-ųjų liepos 17-osios išvakarėse uždarė su Donbasu besiribojančią oro erdvę iki 16 kilometrų aukštyje (maksimalus „Buk“ komplekso raketos pasiekiamas aukštis yra apie 18 kilometrų). Į olandų užklausą, kodėl vienu metu Rusijoje galiojo du skirtingi skrydžio aukščio draudimai, Rusijos atstovai neatsakė. Pažymima, kad nepaisant šio draudimo, skrydžio erdvę prižiūrėję Rostovo oro uosto dispečeriai tylėjo ir neperspėjo apie galimą grėsmę lainerio pilotų.
- Liepos 18-osios rytą „Buk“ su numeriu 332 buvo nufilmuotas važiuojantis per smogikų kontroliuojamą Luhansko teritoriją. Vaizdinėje medžiagoje matyti, kad raketiniam įrenginiui trūksta vienos raketos. Perimti smogikų pokalbiai liudija, kad netrukus po to raketų paleidimo įrenginys grįžo atgal į Rusiją.
Kas blogai su kitomis versijomis
Keleivinio lainerio ir juos skridusių žmonių žūties priežastimi tapo raketa „žemė-oras“, paleista iš „Buk“. Tokias išvadas pateikė Nyderlandų nacionalinės saugumo tarybos ir Jungtinės tyrimo komandos, kurią be olandų sudarė dar Australijos, Belgijos, Malaizijos ir Ukrainos teisėsaugininkai, tyrėjai.
Rusija ir toliau teigia, kad dėl katastrofos kalta yra Ukraina.
Maža to, internete gausu Rusijos propagandos paleistų konspirologinių versijų: apie tai, kad MH17 buvo susprogdintas iš vidaus, o taip pat apie kito, virš Pietų Kinijos jūros dingusio Malaizijos oro linijų lėktuvo katastrofos sąsajas.
Kremliaus kontroliuojama žiniasklaida netrukus po katastrofos į informacinę erdvę paleido ne vieną versiją, – nuo Ukrainos naikintuvo, numušusio lėktuvą ir tariamo dispečerio žinutės, iki Ukrainos kariuomenės paleistos „Buk“ raketos, turėjusios numušti Rusijos prezidento lėktuvą, – tačiau pačios Rusijos dalyvavimo šiame nusikaltime tarp jų nebuvo.
Liepos 21-ąją Rusijos gynybos ministerija paviešino „katastrofos dokumentus“. Tarp šios medžiagos buvo stipriai redaguotos palydovinės nuotraukos, darytos kitu metu, išsiaiškino „Bellingcat“.
2016-aisiais Rusijos bendrovė „Almaz-Antej“, kuri ir gamina „Buk“, pagaliau „nustatė galutinę versiją“. Anot jų atlikto „vidinio tyrimo“, lėktuvą sunaikinusi raketa buvo „paimta iš Rusijos ginkluotės“ ir paleista iš teritorijos, kurios nekontroliavo nė viena kariaujanti pusė.
„Almaz-Antej“ iškeltą versiją į šipulius daužo liudininkų parodymai ir viešai prieinama informacija.
Kaip buvo vykdomas tyrimas
„Bellingcat ataskaita yra paremta duomenimis iš atvirų šaltinių, prieinamų internete ir surinktų iš įvairių to įvykio dalyvių ar liudininkų socialinių paskyrų, žurnalistų reportažų ir palydovų nuotraukų.
Rusijos URM įrodymus, kuriuos surinko ši žurnalistų grupė vadina „falsifikacija“, o Tarptautinės tyrimo grupės ataskaitą – „neparemta faktais“.
