Libijoje įvykiai ėmė rutuliotis sparčiu tempu: jau pirmadienio rytą sukilėliai pranešė kontroliuojantys 80 ar net 95 proc. Tripolio, ir susišaudymas vyko aplink M. Gaddafio rezidenciją, maždaug už kilometro į pietus nuo Žaliosios aikštės – vietos, kur nuo opozicijos išpuolių pradžios vasarį rinkdavosi režimo šalininkai, reiškę jam paramą. Gali būti, kad iki šio straipsnio pasirodymo M. Gaddafio režimas galutinai pasiduos...
Diktatoriaus grasinimai neįvykdyti
Naujienų agentūros pranešė, kad Tripolis staigiai krito po šešis mėnesius trukusio pilietinio karo – praėjusio šeštadienio vakarą sostinėje prasidėjo kruopščiai suderintas sukilimas, sutapęs su kovotojų puolimu trijuose frontuose ir palydėtas NATO naikintuvų antpuolio. Kovos Tripolyje prasidėjo po to, kai iš mečečių minaretų buvo paskelbtas kvietimas maldai. Apžvalgininkai tvirtina, kad tai ir buvo ženklas pradėti galutinę ataką.
Sukilėlių Laikinosios nacionalinės tarybos (LNT) koordinatorius Adelis Dabbechis patvirtino, kad sučiuptas M. Gaddafio jaunesnysis sūnus Saifas al Islamas. Tarptautinis baudžiamasis teismas (TBT) Hagoje, ieškojęs Saifo al Islamo ir jo tėvo dėl įtariamų nusikaltimų žmogiškumui, patvirtino, kad lyderio sūnus buvo suimtas ir bus perduotas teismui. Naujienų agentūra „Reuters“ pranešė, kad M. Gaddafio vyriausiasis sūnus Mohamedas buvo apsuptas sukilėlių pajėgų ir dabar yra namų arešte. Kalbėdamas telefonu su „Al Jazeera“, jis sakė, kad ginkluoti žmonės apsupo jo namą, tačiau vėliau nurodė, jog nei jis, nei jo šeima nenukentėjo.
Vos prieš penkis mėnesius M. Gaddafio pajėgos ruošėsi triuškinti sukilėlius jų tvirtovėje Bengazyje, ir šalies lyderis žadėjo, kad opozicija nesulauks „jokios malonės, jokio gailesčio“. M. Gaddafis skelbė, kad jo pajėgos medžios sukilėlius „visuose rajonuose, gatvėse, namuose ir kambariuose“. Dar ir dabar jis išplatino du balso pranešimus, kviesdamas libiečius ginti Tripolį iki paskutinio kraujo lašo...
NATO padarė savo darbą...
Taigi užteko pusmečio, kad žlugtų, ko gero, pats nuožmiausias režimas arabų kraštuose.
Prisiminkime, kad metų pradžioje M. Gaddafio sudorojimo iniciatyva priklausė JAV. Tačiau nesėkmingas karas Irake, antiteroristinė operacija Afganistane morališkai palaužė Baltųjų rūmų administraciją, o pasikeitusi Kongreso dauguma ėmė reikalauti nesivelti į dar vieną avantiūrą. Europos šalių interesai Libijoje nuo seno buvo ryškesni ir daugiausia susiję su ten esančiais naftos bei dujų ištekliais. Todėl NATO nekantriai laukė Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijos, kuri suteiktų įgaliojimus Aljansui ir kitoms pasaulio šalims užtikrinti anksčiau paskelbtą neskraidymo zoną virš Libijos.
M. Gaddafis nesilaikė duoto žodžio – nutraukti sukilėlių puolimą Bengazio kryptimi ir nenaudoti karinių lėktuvų jų užimtoms pozicijoms bombarduoti, todėl Saugumo Taryba turėjo balsuoti dėl taikdariškos operacijos Libijoje, pavadintos „Odisėjo aušra“, arba „Saulėtekio odisėja“ („Odyssey Dawn“). Kovo 17 d. ji pritarė 1973-iajai rezoliucijai dėl neskraidymo zonos. Šis dokumentas legalizavo tarptautinių pajėgų oro antskrydžius virš Libijos, kad būtų apginti taikūs gyventojai ir sustabdytas vyriausybinės kariuomenės, buvusios vos už 100 km nuo Bengazio, puolimas. Rezoliucija buvo priimta dešimčiai šalių balsavus už ją, nuolatinėms narėms Rusijai ir Kinijai bei kitų šalių (Vokietijos, Brazilijos ir Indijos) atstovams susilaikius.
Jau kitą dieną, kovo 18-ąją, NATO pareiškė pasirengęs vykdyti antskrydžius Libijoje. Toks sprendimas buvo priimtas Aljanso Tarybos posėdyje, nors galutinis sprendimas buvo patvirtintas tik kovo 27 dieną. Anot šaltinio iš Briuselio, pirmuosius antskrydžius vykdyti patikėta JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Kanados karinėms oro pajėgoms.
Prie jų prisidėjo Italijos, Ispanijos, Danijos lėktuvai. Kad, kaip rašė italų „La Stampa“, ši operacija neatrodytų kaip Vakarų ir islamo šalių konfliktas, antskrydžius sutiko vykdyti ir Kataras bei Jungtiniai Arabų Emyratai. Operacijoje įvairiais būdais taip pat dalyvavo Turkija, Belgija, Norvegija, o iš Arabų Valstybių Lygos (AVL) buvo tikimasi paramos ją finansuojant ir panaudojant šių šalių teritoriją. Tiesa, vėliau AVL pareiškė nepritarianti karinei intervencijai į Libiją.
Tokie nepritarimai, ypač Rusijos ir Kinijos pozicija, padrąsino Libijos diktatorių, ir jis per valstybinę televiziją pareiškė, kad visi jo šalies žmonės buvo apginkluoti, atvėrus jiems didžiulius ginklų sandėlius, yra pasirengę kariauti „ilgą karą“ ir nugalėti Vakarų pajėgas. Pasirodo, tai buvo tik drąsinanti retorika.
Spalvinga diktatoriaus asmenybė
Apžvalgininkai pažymi, kad kieta M. Gaddafio pozicija privedė šalį prie džamahirijos. Tai toli gražu ne koks keiksmažodis: arabų kalba tai reiškia liaudies respubliką, liaudies valdžią. Nors Libijos lyderis tapatino save su liaudimi ir nelaikė savęs prezidentu ar vadovu, iš tikrųjų pasižymėjo visais diktatoriaus bruožais, demokratinio liaudies valdymo čia nerasime. Paskutinį pusmetį savo įtaką jis patvirtino apšaudydamas sukilėlių, tai yra savo oponentų, stovyklas.
M. Gaddafis buvo ekstravagantiškas lyderis, atsisakęs visokių titulų ir pareigybių. Tiesa, gyveno jis ištaigingoje rezidencijoje, svečius priimdavo beduinų palapinėje, dėjosi filosofu asketu, atmetančiu žemiškas politines aistras. Parašė „Žaliąją knygą“, aiškino visam pasauliui, kas yra tikroji demokratija, veržėsi į klasikinės literatūros barus, tvirtindamas, kad W. Shakespeare'as yra slaptas libietis...
Kita vertus, kvietė Europą kuo greičiau priimti islamą, nes šis netrukus užvaldys neklusniuosius ir agresyviuosius krikščionis, save vadino „Afrikos karalių karaliumi“, o iš tikrųjų buvo pavojingas apsišaukėlio pranašo ir įtūžusio Napoleono mišinys, savotiškas totalitarinio vado, apsikarsčiusio medaliais ir ordinais, šaržas.
Visa tai būtų juokinga, jei nebūtų liūdna, rašo savo svetainėje radijo „Echo Moskvy“ apžvalgininkas. Visi šie fokusai per 42 metus įkyrėjo patiems libiečiams, ką jau kalbėti apie išvargintas Vakarų valstybes. Netgi armija nusisuko nuo diktatoriaus, tad teko pirkti samdinius.
Tiesa, M. Gaddafis kol kas turi naftos. Ja pateisinami visi nusikaltimai prieš savo tautą, kaip, beje, ir NATO antpuolius kai kas laiko tik kėsinimusi į Libijos energijos išteklius. Galbūt yra kitaip: Vakarams nusibodo Afrikos šiaurėje, prie pat vakarietiškos demokratijos krantų, turėti terorizmo įkvėpėją (prisiminkime lėktuvo susprogdinimą virš Lokerbio), nors jam buvo atleista, net sankcijos sušvelnintos. Tarptautinė visuomenė dabar jau nesutiko toleruoti tokio diktatoriaus elgesio ir laikyti jį Libijos vidaus reikalu, kuris svarstomas tik beduiniškoje palapinėje.
Iš tikrųjų M. Gaddafis teisus sakydamas, kad neužima tokio posto, iš kurio turėtų pasitraukti kaip Egipto ar Tuniso lyderiai. Iš tokios vietos neatsistatydinama. Jo kelias, kaip „Hamlete“ rašė libiečiu vadintas W. Shakespere'as, „tiesiai į pragarą“.
Kas toliau?
Kitas klausimas, kaip Libija tvarkysis kritus M. Gaddafio režimui. Ne vienas pasaulio lyderis tvirtina, kad Libijos liaudis pati turės spręsti savo reikalus. Tezė „mes tik padėsime“, kaip parodė Irakas ir Afganistanas, yra gerokai veidmainiška.
„Atrodo, viskas baigiasi, – sakė strateginių tyrimų instituto „Maplecroft“ Artimųjų Rytų politikos analitikas Anthony Skinneris. – Tačiau lieka daugybė klausimų. Svarbiausias iš jų – ką dabar darys M. Gaddafis? Pabėgs ar dar galės kautis? Pagaliau kiek tolimesnėje perspektyvoje – kas nutiks vėliau? Žinome, kad sukilėlių judėjime buvo kai kurių rimtų nesutarimų, ir dar nežinome, ar jie įstengs suformuoti vieningą frontą vadovauti šaliai.“ Realiausias kandidatas į naujus Libijos vadovus – sukilėlių Laikinosios nacionalinės tarybos koordinatorius A. Dabbechis.
Česlovas Iškauskas
