Vienoje A.Kardanovskio baudžiamojoje byloje nuosprendis jau yra įsiteisėjęs, o kitą bylą šį trečiadienį nagrinėjo Lietuvos apeliacinis teismas.
Vilniuje gyvenantis 99 metų Rusijos pilietis liepą paskelbtu Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu nuteistas kalėti 6 metus, tačiau dėl sveikatos būklės nuo bausmės atleistas.
Nuteistasis posėdyje nedalyvavo, jis atsiuntė prašymą bylą nagrinėti be jo. Skunde jis teigė, kad nežinojo, jog Lietuva yra okupuota. Jis nesutinka su nuosprendžiu ir prašo jį panaikinti bei išteisinti. A.Kardanovskio manymu, nenustatytas būtinasis nusikalstamos veikos požymis – tyčia. Jis abejojo, ar galimas atbulinis įstatymo, Niurnbergo tribunolo statuto taikymas. Rusijos pilietis skundėsi, kad Šiaulių apygardos teismas jo tinkamai neišklausė, todėl Apeliaciniam teismui prie skundo dar pridėjo parodymus rusų ir lietuvių kalba.
A.Kardanovskiui atstovavusi advokatė Svetlana Radionova teigė, kad pasirašydamas pažymas, jis negalėjo numatyti, kad nusikalsta žmoniškumui, kad jo veiksmai sudarys nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų požymius.
„Nacionalinėje teisėje tuo metu nebuvo numatyta atsakomybė už šiuos nusikaltimus. Karo ir ginkluoto konflikto nebuvo. Niurnbergo tribunolo statutas negali būti taikomas. Neišsamiai ir neobjektyviai teismai tyrė tą laikotarpį, reikia rimtų mokslinių tyrimų“, – sakė advokatė.
A.Kardanovskis nuteistas už tai, kad, būdamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros MGB tardymo dalies 2 skyriaus 1 poskyrio vyr. tardytoju ir vykdydamas Ministrų tarybos nutarimą dėl vadinamų buožių ištrėmimo iš Lietuvos, gavęs įskaitos bylą, 1949 metų kovo 5 dieną parengė ir savo parašu patvirtino šešių asmenų šeimos ištrėmimą. Šešių asmenų šeima (tėvai ir keturi vaikai) gyveno tuometinėje Šiaulių apskrityje, Lygumų valsčiuje, Vaigalių kaime. Po šios pažymos patvirtinimo šeima represinių struktūrų buvo sulaikyta ir nuvežta į geležinkelio ešaloną. Kovo 25 dieną jie gyvuliniuose vagonuose iš Šiaulių geležinkelio stoties buvo išvežti į Irkutsko sritį.
A.Kardanovskis ikiteisminio tyrimo metu kaltės taip pat nepripažino. Jis teigė, kad dėl šeimos trėmimo sprendimo nepriėmė, tik patikrino jų priklausomybę vadinamiesiems buožėms.
Šioje byloje liudytoju buvo apklaustas Lietuvos genocido ir rezistencijos centro ekspertas. Specialisto vertinimu, A.Kardanovskio keli pasirašyti dokumentai tremties bylose yra išvados, o išvada reiškia, jog pareigūnas, susipažinęs su jam pateiktais tremties įskaitos bylos dokumentais, išsiaiškina, jog jie yra surinkti tinkamai ir nėra jokių kliūčių ištremti šitai šeimai.
Generalinės prokuratūros prokuroras Sergejus Stulginskis prašė nuteistojo skundą atmesti.
Prokuroras mano, kad A.Kardanovskis žinojo, kad represijos vyko visoje tuometinėje sovietų sąjungos teritorijoje.
„Tarptautinėje teisėje civilių trėmimas jau tada buvo aiškiai apibrėžtas ir laikomas karo nusikaltimu. Jis savanoriškai vykdė tarnybą, dirbo okupacinės valdžios struktūroje. Tai rodo jo pasirinkimą tarnauti ir sąmoningai vykdyti nurodymus. Tai paneigia teiginius, kad negalėjo suvokti tuometinės situacijos. Tarnauti okupacinės valdžios struktūroms jis pasirinko pats“, – sakė prokuroras S.Stulginskis.
Šiaulių apygardos teismas nuosprendyje yra konstatavęs, kad nors A.Kardanovskis teigia 1949 metais negalėjęs suprasti, kad Lietuva buvo okupuota, buvęs įsitikinęs, kad pati Lietuva įstojo į Sovietų sąjungą, tačiau tai nepaneigia Baudžiamojo kodekso 102 straipsnyje įtvirtintos veikos objektyviojo požymio – Lietuvos okupacijos nagrinėjamoje byloje.
„Atkreiptinas dėmesys, kad ir bylos nagrinėjimo metu kaltinamojo nuomonė dėl okupacijos nepasikeitė – jis žino, kad Lietuva savarankiškai buvo įstojusi į SSRS sudėtį, tuo neigdamas, kad sovietinė okupacija tęsėsi iki 1990 m. kovo 11 d., kai buvo atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė. Nors kaltinamasis nepripažįsta, kad Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, tačiau pripažįsta, jog trėmimo metu jos gyventojai patyrė masines represijas, pažeidžiančias žmogaus teises, tuo pat metu pateisindamas SSRS vykdytą politiką ir vertindamas kaip tokių veiksmų to laikmečio lemtą istorinę būtinybę“, – yra nusprendęs Šiaulių apygardos teismas.
Šioje byloje nukentėjusiąja yra pripažinta viena iš ištremtos šeimos dukterų. Ji Šiaulių teismui pasakojo, kad iš tėvų buvo atimtas visas turtas: gyvuliai, namai, žemės. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ji susigrąžino žemę. Moteris sakė, kad A.Kardanovskiui atleidžia ir nereiškia jam civilinio ieškinio.
Šiemet birželį Aukščiausiasis Teismas atmetė A.Kardanovskio ir jo gynėjos skundus kitoje trėmimų byloje.
Pareigūno veiksmus, kai jis pasirašo vieną iš būtinų tremties bylos dokumentų, be kurio trėmimo procesas negali vykti ir būti baigtas, trijų teisėjų kolegija įvertino kaip tiesioginį dalyvavimą trėmimo mechanizme.
Šioje byloje vyrui taip pat skirta septynerių metų laisvės atėmimo bausmė, tačiau jis nuo jos atleistas dėl ligos. Tačiau jis turės atlyginti neturtinę žalą šešiems nukentėjusiems asmenims. Iš viso jam skirta sumokėti 69 tūkst. eurų – trims nukentėjusiems jis turės pervesti po 15 tūkst. eurų, kitiems po - 10 tūkst. 8 tūkst. ir 6 tūkst. eurų.
Nors nukentėjusiaisiais pripažinti asmenys savo parodymuose nurodė, jog A.Kardanovskio nepažįsta, kai kurie jo pavardę sužinojo tik pamatę archyvo medžiagą, tačiau jie visi patvirtino jų šeimų trėmimo faktą ir aplinkybes, paaiškino patirtą moralinę žalą, išgyvenimus.
Teismas konstatavo, kad rašytiniais bylos įrodymais neginčijamai įrodyta, kad ant penkiolikos išvadų dėl šeimų pasiuntimo į spec. trėmimą yra A. Kardanovskio parašai, patvirtinantys, kad šios šeimos ištremtinos. Iš Lietuvos genocido ir rezidencijos tyrimo centro pateiktų archyvinių dokumentų bei specialisto parodymų matyti, kad išvados, ant kurių pasirašė A.Kardanovskis, buvo būtinas, vienas iš sudedamųjų tremties bylos dokumentų.
Aukščiausiasis Teismas savo nutartyje pažymėjo, kad nusikalstamos veikos padarymo metu 1949 metais žmonių deportacija buvo vertinama kaip nusikaltimas pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas. Teismas atkreipė dėmesį, kad Sovietų Sąjunga, kurios pareigūnu buvo A. Kardanovskis, buvo viena 1945 rugpjūčio 8 dienos Londono susitarimo „Dėl Europos ašies šalių pagrindinių karo nusikaltėlių persekiojimo ir nubaudimo“ dalyvių.
Kasacinis teismas savo nutartyje rėmėsi ir reikšmingais vadina 1945 metų rugpjūčio 8 dienos Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo statuto, pridėto prie Londono susitarimo dėl karo nusikaltėlių persekiojimo ir nubaudimo, ir šio tribunolo 1946 metų nuosprendžio nuostatas.
Statute karo nusikaltimai apibrėžiami kaip karo įstatymų ar papročių pažeidimai, be kita ko, okupuotos teritorijos civilių deportacija vergiškam darbui ar kitiems tikslams. Išnagrinėjęs Niurnbergo tribunolo aktus ir kitus nuosprendžius, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paskelbė, kad, pagal 1949 metais galiojusią tarptautinę teisę, karo įstatymų ir papročių pažeidimas okupacijos metu, kas atitinka šios bylos situaciją, buvo pripažįstamas karo nusikaltimu. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad šioje byloje nagrinėjamas civilių asmenų trėmimas buvo dalis okupacinės valdžios didelio masto represijų prie okupuotos Lietuvos gyventojus, siekiant įgyvendinti okupacinės valdžios tikslus pradiniu okupacijos laikotarpiu ir nuslopinti gyventojų pasipriešinimą.
Aukščiausiasis Teismas atmetė A.Kardanovskio teiginius, kad jis negalėjo suprasti, jog tremiami Lietuvos gyventojai. Teismas nustatė, kad nuo 1943 metų jis dirbo specialiojoje tarnyboje „Smerš“, kurios steigėjas – NKVD, o „Smerš“ paskirtis – neutralizuoti išdavikus, dezertyrus. Nuo 1946 metų A. Kardanovskis dirbo Lietuvos MGB tardymo skyriuje. Teismas atkreipė dėmesį, kad šios tarnybos prisidėjo prie gyventojų represijų, o nuteistasis sąmoningai ir savanoriškai tarnavo sovietiniame saugume.
