Šis unikalus sunkvežimis atsirado 1949 m. Jo istorija išties įdomi ir išskirtinė, bet svarbiausia, kad šiai transporto priemonei nereikėjo skysto kuro. Įvairūs jos prototipai buvo pavadinti „NAMI“. Karo metu rusai ne kartą patyrė kas yra kuro trūkumas. Šaltasis karas pastūmėjo dar aktyviau spręsti šią problemą, tikintis naujų karų ateityje.
Buvo pradėtas kurti sunkvežimis, kuris būtų varomas deginama mediena. Įdomus faktas, kad tais pačiais metais Sovietų Sąjunga išbandė atominę bombą, o paraleliai kūrė mediena varomą sunkvežimį. Tai buvo naujo tipo kuras. Niekas nebuvo bandęs to padaryti anksčiau. Pati jėgos perdavimo sistema priminė garu varomas transporto priemones, bet taip apt turėjo ir nemažai skirtumų.
Pirminiai planai – ne mažiau kaip 6 t. krovinys, o sunkvežimio bendra masė iki 14,5 t. įskaitant 400 kg. malkų ir 380 l. vandens. Pilnai pakrautas su vienu „baku“ malkų jis turėjo nuvažiuoti apie 80 km., o maksimalus greitis turėjo būti apie 40 km/h. Sunkvežimio dizainas buvo beveik visiška Angliško „Sentinel S.4“ kopija.
Vairuoti tokį automobilį buvo išties sudėtinga. Reikėjo gerai apmokyti vairuotoją ir jo padėjėjus. Naudoti anglis varant šias transporto priemones rusams pasirodė per brangu, tuo metu medienos buvo pilna visoje šalyje, o jei dar prisimintume ir tai, kad karo belaisviai plušo įvairiose stovyklose, tai gauname, kad mediena beveik nieko nekainavo. Įvairių kuriamų modelių galia siekė apie 100 AG „NAMI − 12“ pasirodė netgi pakankamai patikimas ir taupus sunkvežimis.
Laikui bėgant buvo kuriama daugiau tokių sunkvežimių, tiesa, masine gamyba to pavadinti negalime. Ir toliau buvo tobulinama esama technika, vykdomi eksperimentai. Laikui einant šalyje pasikeitė vadovaujantys asmenys, buvo pasirinktas kitas penkmečio klanas, kitoks kursas ir šie sunkvežimiai toliau plėtojami nebebuvo. „NAMI“ sunkvežimių likimas gana graudus. Į muziejus jie nepateko ir greičiausiai buvo tiesiog kažkur palikti ir užmiršti. Niekas daugiau taip ir nebandė kurti tokio tipo sunkvežimių.
Vytautas Kleinauskas
