Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) ir iš kompartijos į rožės laistytojus mutavusi nomenklatūra, gyvuliuojanti po Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) iškaba, seniai turėjo bendrą abiem svajonę, kurią mėgdavo visaip ideologiškai ir politologiškai propaguoti. Tai dvipartinė sistema.
Patirtis - yra
Visus aplink (dešinėje) prariję ir formaliai apsikrikštiję konservatoriai jau turi nemenką kolaboravimo su „amžinaisiais priešais“ patirtį.
Praktikoje ji siekia pačių konservatorių į politiką atgabento ir Albino Januškos į „naujosios politikos bloką“ suprojektuoto Rolando Pakso vargano prezidentavimo bei apkaltos laikus. Kova su marginalais ir nevykusiu Kremliaus projektu buvo tas šventas tikslas. Vardan jo buvo galima susidėti su pačiu sėkmingiausiu to paties centro projektu kada nors įgyvendintu Lietuvoje – LKP-LDDP-LSDP. Tada dar nekrikštyti konservatoriai – petys petin su vadinamaisiais socialdemokratais – ne tik įvykdė apkaltą, bet ir pašventino kolaborantų ir nomenklatūrininkų partiją į rimtus bei atsakingus valstybininkus. Žodis tada dar rašytas be kabučių ir, norint pelnyti šį šlovingą titulą, tereikėjo visai nedaug – užsirašyti į antipaksininkus.
Saugumo karininkas Vytautas Pociūnas tuomet dar nebuvo išmestas per vieną Baltarusijos langą, Valstybės saugumo departamentas (VSD) irgi buvo bent išoriškai panašus į dirbantį. Gražiai susišukavę ir apsikirpę jo vadovai, kaip juokavo kažkuris apžvalgininkas, nebuvo nei kiek panašūs į vaikštančius politinius lavonus. Albinas Januška su savo draugais ramiai strategavo savo strategijas pirtelėse ir fazanynuose, su kagėbistais jakuninais, dujotekanų stoniais ir be jų. Kėdė neklibėjo, teisinga žiniasklaida teisingai mokė tautą teisingos lopatologijos. Geri buvo laikai – idilė ir palaima, kad mus priėmė į NATO bei ES, dar rusenusi viltis apmulkinti Europos Komisiją ir greitai įsivesti eurą – daug buvo tų didelių ir mažų džiaugsmų...
Paskui, jau po kitų Seimo rinkimų, konservatoriai vėl ėjo gelbėti Lietuvos nuo Maskvos. Pastarąją tada įkūnijo Viktoras Uspaskichas su savo visokiomis diplomų ir atestatų kopijomis bei dujų tarpininkavimo skatikais. Gelbėti vėl norėta kartu su LSDP. Ilgai prašęsi į „vaivorykštės“ koalicijos pajininkus-koncesininkus TS (tada dar ne LKD) strategai buvo pasiųsti po velnių. Lietuva ir vėl liko nei išgelbėta, nei parduota – rožę laistanti nomenklatūra, su AMB priešaky, liko valdančiosios koalicijos „valstybininkiškumo“ garantu, nors kabutės jau pradėjo šviestis. Konservatoriai visas viltis dėjo į LSDP, kuri tuo džiaugėsi ir toliau darė viską, kad savimi persmelktų tiek valstybės ir visuomenės segmentų, kad laimėjus rinkimus TS tektų net liberalius saulėlydžių komisijų parazitus įkinkyti naujų ministerijų kūrimui.
Vėliau, neva dėl kažkokio šuns kelionių Seimo kanceliarijos automobilio bagažinėje, iš pareigų pašalinus Seimo pirmininką Artūrą Paulauską, valstybininkai beveik užsidirbo kabutes. Konservatoriai krykštaudami šoko ant to paties grėblio. Pasak galiojančios versijos, jie tada buvo naivūs ir nepatyrę bei leidosi darsyk suvedžiojami – parėmė ir ilgai stenėjo ramstydami Gedimino Kirkilo vyriausybę.
Paskui įvyko ir daugiau dalykų. Žuvo V. Pociūnas, konservatoriai (netikėtai sau) išsiaiškino, kad balsuoti už KGB atsargos karininkus, skiriamus į VSD vadovo pareigas, yra ne visai gerai... Tai verta net visos knygos, bet gal kitą kartą... Svarbiausia yra faktas – glamonėtis su Vinco Kapsuko ir Antano Sniečkaus ugdytais „valstybininkais“ TS pasirodė sugebanti. Vardan Lietuvos.
Prielaidos – yra
Grėblys, kurį, jei tikėsime oficialiais apgailestavimais, ritmingai ir ištvermingai mindžioja naivūs idealistai konservatoriai, guli ten pat. Ar ant jo vėl nebus lipama? Neakivaizdu.
Galimybes vėl susidraugauti su LSDP tiesiog sklando ore. Pirmiausia, TS-LKD koalicijos partneris – Arūnas Valinskas su savo svita – marginalas pagal apibrėžimą. Kuomet buvo dar tik lipdoma valdanti „permainų koalicija“, būta spėlionių ir svarstymų – nuo ko gi ji galėtų pradėti byrėti. Artūro Zuoko vadovaujamų liberalcentristų ištikimybe tikėti gali tik labai daug ir kantriai medituojantis ir valingas žmogus, o dar viena silpna grandimi buvo ir tebėra tautos prikėlėjų partija su visais savo dainorėliais ir strykinėtojais bei ekstravagantiškais siūlymais. Vienas tokių – valdininkams vietoje algų dalinti obligacijas.
O su marginalais reikia kovoti. Geriausiai su jais kovoja teisingi „valstybininkai“. To reikalavo ir prezidentas Valdas Adamkus – nieko nepadarysi.
O tautą prikelti įsigeidusi partija ar nėra marginali? Bet kuris politologas-bakalauras pasakytų – silpniausia koalicijos grandis. Pakužda koks vyresnis konservatorius ausin ir pats Seimo pirmininkas ima beprasmiškai kautis su žiniasklaida.
Kas kita – į „tradicines“ įšventinta socialdemokratų partija. Ji niekada nedaro kvailysčių ir myli Lietuvą ta nepaprasta meile, kuri leidžia susitarti su valdžią formaliai turinčiais konservatoriais (TS-LKD).
Realiojoje politikoje švelnaus sanguliavimo prielaidas puikiausiai iliustruoja tūpčiojimas aplink „Leo.LT“ . Šis sutvėrimas klestės. Jei atsakingai tikėsime, kad energetikos ministras Arvydas Sekmokas šneka rimtai, jis ne tik išsaugos viską, ką LSDP valdžios laikais, padedant konservatyvioms paramoms, prarijo. Jis, nepaisant Konstitucinio Tesimo painių deklaracijų, atleidžiamas ir nuo priedermės ką nors statyti, nors tam lyg ir buvo tvertas. Argi ne puikus nacionalinio ir labai „valstybininkiško“ konsensuso pavyzdys?
Tai tik vienas iš daugelio žavių sutarimo dėl tobulos dvipartinės Lietuvos galimybių pavyzdžių. Apie kitus – vėliau. Vėliau į savo egzistavimą neigiančias šmėklas mutavę „valstybininkai“ – irgi atskira tema.
Iškaba paruošta
Teoriškai tokiems keistiems viražams neįveikiama kliūtis yra ideologijos ir programos. Tai ir palikime tas teorijas teoretikams. „Real politik“ srityje jau yra laimėję banalūs ir didžiai „valstybininkiški“ sutarimai dėl atominių liūtų, KGB rezervininkų, susikompromitavusios VSD vadovybės veiklos globojimo projektai.
Pasiūlymas draugauti ir toliau įvairiais būdais mylėti Lietuvą kartu – paruoštas. Jį pateikė naują kompartijos grimasą į žavią socdeminę šypseną perpaišąs Algirdas Butkevičius. „Norite valstybei padėti, norite mūsų žmonėms padėti, sudarome plačią koaliciją iš profesionalų, kurie turi darbo patirtį ir žino, kaip reikia problemas spręsti“, - apie „nacionalinės koalicijos“ viziją porino jis.
Kartu LSDP siuntinėja laiškus ir įkyriai kviečia visus smulkesniuosius teorinės kairės vienminčius, nepamiršdama net nedidelės Lietuvos socialdemokratų sąjungos. Atsidūrus laikinoje opozicijoje, galima ir reikia atlikti tą pačią – potencialių konkurentų prarijimo operaciją, kokią įgyvendino konservatoriai, kurių didelė dalis, tiesa, pripažįsta kažkiek paspringusi.
Visgi, atsiranda ir naujas, politologiškai ir pragmatiškai visai pagrindžiamas lozungas, kuriuo galima pasišvaistyti, jei kiltų papildomas noras TS-LKD ir LSDP kartu padirbėti Lietuvai.
TS-LKD vadovai ne tik suvokė, kad mokesčių padidinimas ir sumažinimas ne visada leidžia tokiomis pat sumomis papildyti ar patuštinti valstybės biudžetą. Jie ne tik nelauktai išrado, kad mokytojo ir bankininko solidarumo galimybės kiek skiriasi. Jie net prabilo apie laikino progresinio mokesčio įvedimą. F. D. Roosveltas tokį irgi įvedė laikinai. Amerika nuo to komunistine netapo, kaip ir pats progresijos principas JAV niekad nebuvo panaikintas. Didžiausia kliūtimi Lietuvoje tam teoriškai turėtų tapti tie liberalais pasivadinę valdančiosios koalicijos partneriai, kuriems atrodo, jog laisvojoje rinkoje galima nusipirkti ekonominės krizės sprendimo receptą. Praktiškai – svarbiau bus kitkas. Klausiama bus kiek ministerijų nori A. Valinskas, A. Zuokas ir E. Masiulis. O juk yra dar ir kitų nepatenkintų partijų...
Svarbiausia, kad būtų gerai A. Kubiliui ir A. Butkevičiui. Idėjinis solidarumo siekio pagrindas yra. Su progresiniu laikinuoju mokesčiu TS-LKD padaro tai, ko atkakliai nepadarė kairieji milijonierių draugai. Pastarieji čepsėdami remia valdančiuosius, kad tik šie neliestų šventųjų sinekurų. Kad tik nebūtų pratęsta tai, kas pradėta užsienio reikalų ir ūkio-energetikos ministerijose. Kad tik niekas nekliudytų šventos bergždžios karvutės - VSD...
„Konstruktorių biuro“ (K+B) koalicija yra visai (kol kas) neatmestina. Tai būtų žingsnis į išsvajotą dviejų partijų sistemą ir į tolesnį mūsų politikos bjaurojimą. Skubu pasakyti, kad aš jos, gink Dieve, nesiūlau ir nepropaguoju. Ne viskas taip blogai. Priešingai – kitoje dalyje rašysiu, kodėl jos nereikia (jei kokiam asilui neaišku) ir kaip jos išvengti.
Ką daryti? Apie tai antrojoje dalyje – niekas neprarasta.
