„Ar poliklinikos vidaus taisyklės gali įpareigoti parašyti atsisakymą skiepytis, nors tai realiai nėra privaloma pagal įstatymus?“ - klausia moteris.
Antivakcininio judėjimo, nevyriausybinės organizacijos „Nepriklausomo skiepų informacijos centro" vienas iš įkūrėjų, sveikesnio gyvenimo būdo propaguotojas Artūras Bartašius, tv3.lt sakė, dažnai sulaukiantis tėvų klausimų ar pasakojimų apie medikų reakcijas, kai tėvai nesutiko vakcinuoti vaikų.
„Medikai prašo pasirašyti dėl to, kad galėtų epidemijos atveju neatsiklausus skiepyti vaikus. Tokiu būdu dar jie bando permesti baimes tėvams.
Bet kuriuo atveju, atsakomybės niekuomet neneša joks asmuo iš medikų personalo, jeigu vaikui iškart po skiepo pasireiškia ūmi šalutinė reakcija ir jis tapo neįgalus“, - teigė A. Bartašius.
Privalomų skiepų nėra
Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) atstovų teigimu, teisės aktuose numatyta, kad prieš kiekvieną vaiko skiepijimą tėvus ar teisėtus globėjus būtina informuoti apie vakcinų skyrimą, galimas nepageidaujamas reakcijas į skiepą. Dėl informacijos gavimo bei sutikimo skiepyti jie turi pasirašyti Sutikimo dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo formoje.
„Tikėtina, kad ir šiuo atveju buvo paprašyta pasirašyti dėl informacijos gavimo. Kūdikiai, vaikai gali būti neskiepijami dėl kontraindikacijų (būklių, kai skiepyti negalima) arba atsisakius tėvams ar teisėtiems globėjams.
Todėl labai svarbu vaiko sveikatos dokumentuose turėti informaciją dėl kokių priežasčių vaikas neskiepytas, ypač jei ateityje iškiltų klausimų susijusių su skiepijimu ir specifine apsauga nuo užkrečiamųjų ligų“, - sako SAM Epidemiologinės priežiūros sk. vyr. specialistė Nerija Kuprevičienė.
Anot pašnekovės, Lietuvoje nėra privalomų skiepų.
„Prieš visus skiepijimus pagal Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių tėvai ar globėjai turi pasirašyti sutikimą. Valstybė garantuoja nemokamus skiepijimus kiekvienam vaikui pagal nacionalinį skiepų kalendorių”, - teigė N. Kuprevičienė.
Nacionaliniai skiepų kalendoriai sudaromi atsižvelgiant į didžiausios rizikos amžių. Kada tam tikros ligos yra pavojingiausios, t. y. jų rizika didžiausia, kada galima laukti geriausio efekto, kada bus geriausias imuninis atsakas.
„Vakcinos įtraukiamos į skiepų kalendorių atsižvelgiant į užkrečiamosios ligos naštą: sergamumą, mirtingumą, komplikacijas ir pan. bei epidemiologinę situaciją: pavyzdžiui, Lietuvoje didesnis nei kitose šalyse sergamumas meningokokine infekcija”, - aiškino N. Kuprevičienė.
Pirmas skiepas kūdikiui - pirmąją parą
Šiuo metu pagal nacionalinį skiepų kalendorių, pirma dozė naujagimiui turi būti įskiepijama per 24 val. po gimimo. Tai hepatito B vakcina. 2-3 parų naujagimis paskiepijamas tuberkuliozės vakcina, o 1 mėnesio sulaukusiam kūdikiui pakartojama hepatito B vakcina.
2, 4 ir 6 mėnesių kūdikiai skiepijami po 4 kartus. 2 ir 4 mėnesių įskiepijama kokliušo, difterijos, stabligės vakcina; B tipo Haemophilus influenzae infekcijos vakcina; poliomielito vakcina; pneumokokinės infekcijos vakcina. 6 mėnesių kūdikis pastarąja nebeskiepijamas, tačiau jam dar kartą pakartojama hepatito B vakcina.
12-15 mėnesių vaikui kartojama pneumokokinės infekcijos vakcina, 15-16 mėnesių įskiepijama tymų, epideminio parotito, raudonukės vakcina, 18 mėnesių kartojama kokliušo, difterijos, stabligės vakcina; B tipo Haemophilus influenzae infekcijos vakcina; Poliomielito vakcina.
6-7 metų vaikai skiepijami dar kartą kokliušo, difterijos, stabligės vakcina; poliomielito vakcina; tymų, epideminio parotito, raudonukės vakcina. 11 metų vaikui įskiepijama žmogaus papilomos viruso infekcijos vakcina, o 15-16 metų paaugliui suleidžiama paskutinė kokliušo, difterijos, stabligės vakcina.
2016 metais turėjo įsigalioti įstatymas, draudžiantis neskiepytiems vaikams lankyti darželius. Tačiau įstatymas buvo atšauktas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu, toks įsakymas prieštarauja teisės aktų hierarchijos principui.
„Šiuo metu nėra jokių reikalavimų dėl skiepijimo priimant vaikus į ikimokyklines ugdymo įstaigas”, - tikina SAM atstovė.
Abejoja sudėtimi
„Nepriklausomo skiepų informacijos centro" įkūrėjo A. Bartašiaus teigimu, dauguma skiepyti vaikus atsisako pasidomėję vakcinų sudėtimi.
„Asmeniškai mes atsisakėme skiepyti savo vaiką, kai pasidomėjau skiepų sudėtimi. Beveik visose skiepų sudėtyse yra neurotoksinas aliuminis, druskos formoje. Su skiepu jis apeina žmogaus filtrus. Tai reiškia, kad su skiepu per limfinę sistema jis nukeliauja net iki smegenų.
Ne veltui skiepai nėra tiriami dėl farmakokinetinių savybių. Aliuminis tokiu būdu patekęs į smegenis, linkęs kauptis. Priklausomai kokioje vietoje nusės aliuminis, tokia bus ir pasekmė. Gali būti autizmas, alzhaimeris, ALS, silpnaprotystė, epilepsija ir pan.“, - teigia A. Bartašius.
„Kodėl medikai universitetuose nėra apmokomi atpažinti skiepų žalą, kaip atpažinti skiepų sužalotą žmogų? Kodėl nėra apmokomi pranešti apie skiepų žalą atitinkamoms institucijoms užpildžius atitinkamas formas? Ir, kodėl nėra jokios teisinės atsakomybės dėl to, kad jie nefiksuoja skiepų šalutinių poveikių ir nepraneša atitinkamoms institucijoms, kaip tai numato reglamentuojantis teisės aktas?“ - klausia vyras.
Apie skiepus sklando mitai
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro atstovų teigimu, medikų tikslas nėra įbauginti tėvus ir pasiekti, kad jie paskiepytų vaikus, bet įsitikinti, jog jie turi patikimą informaciją, padėsiančią jiems priimti pagrįstą sprendimą.
Esą visuomenėje sklando įvairių mitų. Vienas iš populiariausių, neva vakcinos dažnai sukelia šalutinį poveikį, ligas ir net mirtį, taip pat gali sukelti ilgalaikių, nežinomų pasekmių.
„Iš tikrųjų, skiepai yra saugūs, nepaisant priešingų išvadų, kurios yra skelbiamos prieš skiepijimą nukreiptuose leidiniuose. Dauguma skiepijimo sukeltų nepageidaujamų reiškinių yra lengvi ir trumpalaikiai, pavyzdžiui, tai gali būti paraudimas, patinimas skiepijimo vietoje ar lengvas karščiavimas.
Dažnai po skiepijimo užtenka išgerti paracetamolio. Sunkesni nepageidaujami reiškiniai pasitaiko retai (nuo vieno atvejo tūkstančiams iki vieno atvejo milijonams dozių), o kai kurie pasireiškia taip retai, kad rizika negali būti tiksliai įvertinta.
Kalbant apie vakcinas, sukėlusias mirtį, vėlgi tiek mažai mirties atvejų gali būti įtikinamai priskirta skiepijimui, kad mirties riziką sunku įvertinti statistiškai. Kiekvienas mirties atvejis, apie kurį pranešama tos ar kitos šalies sveikatos apsaugos ministerijai, paprastai yra kruopščiai nagrinėjamas, siekiant įvertinti, ar jis tikrai susijęs su vakcinos panaudojimu, ir jei taip, kokia tiksliai yra mirties priežastis“, - aiškina Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro Imunoprofilaktikos skyriaus specialistai.
Skiepyti nėra reikalo
Kitas populiarus mitas, neva skiepijant išvengiamos ligos yra beveik visiškai sunaikintos šalyje, kurioje šeima gyvena, todėl skiepyti vaiką nėra reikalo.
„Tai, kad vakcinacija leido mums sumažinti sergamumo skiepijimu išvengiamomis ligomis lygį daugelyje šalių yra gryniausia tiesa. Tačiau kai kurios iš jų tebėra labai paplitusios (net epideminės) kitose pasaulio šalyse. Keliautojai patys to nežinodami gali atvežti šias ligas į bet kurią šalį ir, jeigu jos gyventojai neapsaugoti skiepų, šios ligos gali greitai išplisti visoje populiacijoje ir sukelti epidemiją.
Kitas dalykas: jei vienu metu šalyje registruojama palyginti nedaug ligos atvejų, be apsaugos, kurią teikia skiepai, jų labai greitai gali padaugėti iki dešimčių ar šimtų tūkstančių atvejų. Todėl pasiskiepyti būtina dėl dviejų priežasčių.
Pirma, kad apsaugotume save. Net jei mums atrodo, kad tikimybė užsikrėsti viena iš šių ligų yra labai maža, vis dėlto šios ligos niekur nedingo ir jomis gali užsikrėsti bet kuris nuo jų neapsaugotas žmogus.
Antra, kad apsaugotume aplinkinius. Yra nedidelė grupė žmonių, kurie negali būti skiepijami (pavyzdžiui, dėl stiprios alergijos vakcinos sudedamosioms dalims), taip pat nedidelis procentas žmonių, nereaguojančių į vakcinas. Šie žmonės imlūs ligoms ir vienintelė viltis apsisaugoti yra ta aplinkybė, kad aplinkiniai turi imunitetą ir negali jiems ligų perduoti.
Vakcinacijos programos, kaip ir pačios visuomenės, sėkmė priklauso nuo kiekvieno visuomenės nario bendradarbiavimo visų visuomenės narių labui. Manytume, kad ignoruoti eismo taisykles remiantis prielaida, jog kiti vairuotojai jūsų pasisaugos, yra neatsakinga. Lygiai taip, mes neturėtume tikėtis iš aplinkinių, kad jų pastangomis bus sustabdytas ligos plitimas, mes ir patys turėtume padaryti viską, ką galime“, - tikina Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro specialistai.
Neigiamo poveikio neturi
Tėvai dažnai baiminasi, kad vaiko skiepijimas nuo kelių ligų tuo pačiu metu sustiprina šalutinio poveikio grėsmę ir gali perkrauti imuninę sistemą.
„Tačiau vaikai kasdien patiria daugelio svetimų antigenų poveikį. Su maistu į organizmą patenka naujos bakterijos, daug bakterijų gyvena burnos ertmėje ir nosyje, o tai reiškia, kad imuninė sistema patiria dar didesnį antigenų poveikį. Esant viršutinių kvėpavimo takų virusinei infekcijai vaiką gali veikti nuo keturių iki dešimties antigenų, o anginos („ūminio gerklės uždegimo“) atveju nuo dvidešimt penkių iki penkiasdešimties.
Kaip rašoma 1994 m. JAV Medicinos instituto ataskaitoje „Nepageidaujami reiškiniai, susiję su skiepais vaikystėje“: „Kalbant apie šiuos įprastus reiškinius, mažai tikėtina, kad atskiri antigenai, esantys vaikams skirtose vakcinose... sudarytų didelę papildomą naštą imuninei sistemai, kurioje yra pasireiškusi imunosupresija“.
Iš tikrųjų, moksliniai duomenys rodo, kad vienu metu atliktas skiepijimas keliomis vakcinomis neturi neigiamo poveikio normaliai funkcionuojančiai vaiko imuninei sistemai.
Buvo atlikta nemažai tyrimų, kuriais vertintas įvairių vakcinų derinių poveikis, skiepijant jomis vienu metu. Šie tyrimai parodė, kad rekomenduojamos vakcinos yra tokios pat veiksmingos tiek skiepijant jomis vienu metu, tiek ir atskirai, ir kad tokie deriniai nekelia didesnės nepageidaujamo šalutinio poveikio grėsmės“, - tikino imunoprofilaktikos specialistai.
