Jei kalbame apie dvarų kultūros paveldą dažniausiai girdime tik apie šio paveldo nykimo ir naikinimo atvejus, vykstančius šiandien. Ar tai vyksta tik šiandien? Dvarų kultūros paveldo nykimas, taip pat susidomėjimas, prasidėjo tarpukario ir pirmaisiais sovietinės okupacijos metais. Pravartu prisiminti tuometę paveldosaugos sistemą, teisinę bazę ir vykusias žemės reformas, davusias pradžią dvarų kultūros paveldo nykimui.
Tarpukario metai
Lietuvoje, kaip ir kituose Europos kraštuose, dvaras buvo svarbiausia feodalinio ūkininkavimo forma, vyravo žemės ūkyje ir apėmė dalį pramonės. Dvaras taip pat buvo vienas kultūrinio gyvenimo centrų. Nepriklausomoje Lietuvoje vykdomos žemės reformos keitė ne tik kraštovaizdį, bet ir parodė tuometį dvarų vertinimą. Kaip pastebi Dangiras Mačiulis, nagrinėjęs dvarų kultūrinį palikimą tarpukaryje: Lietuvoje dvarininkai dažniausiai buvo nusiteikę antilietuviškai, prolenkiškos orientacijos ir priešiški nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimui, taigi kartu ir jaunai valstybei pavojingi...
Dvaras kartu su dvarininku seniai buvo išmesti į istorijos šiukšlyną, nes naujai Lietuvai jie buvo nereikalingi. Visuomenėje viešpatavo bendra nuostata, kad dvaras – tai praeities liekana, kuri, jei dar kiek ir gyva, tai neilgam, nes jos likimą nulėmė istorija.
1919 m. rugpjūčio 12 d. įsteigta Valstybės archeologijos komisija, kuri užsiėmė kultūros paveldo apsauga ir registracija Lietuvoje. 1936 m. jos teises ir turtą perėmė Vytauto Didžiojo muziejus. Veikusios paveldosaugos institucijos sukaupė didžiulį patyrimą ir nuveikė daug darbų. Tačiau visuomenei dvarų kultūrinis palikimas buvo svetimas, o valdžia neformavo palankesnio požiūrio į šį paveldą ir nieko nedarė, kad šis palikimas būtų išsaugotas.
Tik atskirais atvejais iškildavo dvarų paveldo: dokumentų archyvų, memuarų, archeologijos, meno ir literatūros rinkinių išsaugojimo klausimai. Tačiau tai buvo pavieniai atvejai, o dvarų paveldas buvo išbarstomas, neregistruojamas ir neretai išvežamas į užsienį. Siekiant išsaugoti dvarų paveldą negelbėjo rengiama įstatyminė bazė. 1926 m., 1933 m., 1938–1939 metais Švietimo ministerijoje buvo rengiami Kultūros paminklų apsaugos įstatymų projektai. Projektai buvo rengiami remiantis kai kurių Vakarų Europos kraštų to meto paveldosaugos įstatymais, tačiau oficialiai nepriimti.
Pirmoji sovietinė okupacija
1940 m. birželio mėnesį Lietuvą okupavus sovietams, tuometinė liaudies vyriausybė, o tiksliau – Lietuvos Respublikos viceprezidento pareigas einantis prof. Vincas Krėvė-Mickevičius 1940 m. liepos 20 d. pasirašė Lietuvos kultūros paminklų apsaugos įstatymą, kurio projektas parengtas 1939 m. Šį faktą nuolat pabrėždavo komunistinė propaganda, tačiau kyla klausimas, kaip toks įstatymas galėjo atsirasti praėjus daugiau nei mėnesiui po Lietuvos nepriklausomybės praradimo?
Pagal šį įstatymą Švietimo ministerijos sistemoje pradeda veikti savarankiška keturių skyrių „Kultūros paminklų apsaugos įstaiga“: meno, archeologijos, architektūros, etnografijos. Šiai įstaigai vadovavo Č.Liutikas, o vokiečių okupacijos metais (1941–1944 m.) – Adolfas Nezabitis-Nezabitauskis. Įstaiga sutelkė dėmesį kultūros paminklų apskaitai, pagal išgales dalyvavo inventorizuojant kultūros paminklus nacionalizuojamuose dvaruose ir jos darbuotojams pavyko daug meno vertybių perduoti muziejams.
1940 metų vasarą prasidėjusi sovietinė okupacija „atrado“ dvarus ir jų kultūrą. Naujoji valdžia buvo pasiruošusi „ištaisyti“ senosios valdžios, kuri nesirūpino dvarų kultūriniu palikimu, klaidas. Išties tai buvo tik politinis šou. Sovietų valdžios skelbtas žemės, jos išteklių, kitų turtų, tarp jų ir dvarų nacionalizavimas, suteikė paveldosaugos praktikai dar nepatirtų sunkumų. Kultūros vertybės, paimtos į valstybės globą iš nusavintų dvarų, buvo kauptos muziejuose ir kultūros paminklų apsaugos įstaigos sandėliuose, bazėse, įkurtuose dvaruose, o jų savininkams, valdytojams, prižiūrėtojams duoti tik įstaigos nustatytos formos kvitai ir paimtų kultūros vertybių sąrašai. Kultūros vertybių, esančių dvaruose, surašymo užmojis buvo didelis, neužteko paveldosaugos specialistų, teko prašyti dailininkų, piešimo ir kitų dalykų mokytojų talkinimo.
Sovietų valdžios metais, registruojant kultūros vertybes, paminklus, buvo reglamentuotas laikas. Suregistruoti kultūros vertybes reikėjo iki 1941 m. sausio 1 dienos. Tačiau ne specialistams ir mažam darbuotojų skaičiui buvo sunku tinkamai įvertinti, aprašyti daiktus, objektus. Todėl buvo paprašyta pratęsti terminą trims mėnesiams.
Krašto dvarai sovietinės okupacijos pradžioje
Per 1940–1941 ir 1944–1948 metų sovietinės žemės reformas dvarai buvo likviduoti. Žemė išdalyta valstiečiams, vėliau per prievartinę kolektyvizaciją perduota kolūkiams. Kai kuriuose buvusiuose dvarų sodybose (Oplankio, Lauksargių, Lomių, Norkiškės, Trepų, Batakių, Lankininkų, Vėžalaukio) įsteigti tarybiniai ūkiai. Dvarų turtą sudarė ne tik žemė, statiniai, bet ir kitas vertingas turtas. Turtingų bajorų dvaruose buvo kaupiamos meno kūrinių kolekcijos, bibliotekos, ginklų arsenalai. Kas gi nutiko su šiomis dvarų vertybėmis? Dalis dvarų sunaikinta, kultūros vertybės nukentėjo ar buvo išvežtos per 1812 m. (Pagramančio), Pirmąjį (Gaurės, Trepų, Lomių, Stokaičių) ir Antrąjį (Drąslaukio, Murdelių) pasaulinius ir kitus karus.
1940 m. birželio mėnesį Lietuvą okupavus sovietams, o kitų metų liepos 21 d. į valdžią atėjus Liaudies vyriausybei, imtasi žemės reformos. Ši žemės reforma tiesiogiai palietė Lietuvos kultūrinį paveldą. Iki tol vykusios žemės reformos lietė tik žemės valdas, bet ne dvarų turtą. Paveldosaugai, muziejininkams atsirado problema, kaip išsaugoti krašte išlikusį kultūrinį paveldą, kuris tarpukario metais buvo saugomas ne valstybinėse institucijose. Kultūros paveldo specialistai, ne retai savo entuziazmu ir savo lėšomis siekę suregistruoti ir įvardyti kultūros vertybes, buvo susirūpinę, koks likimas laukia bažnyčių, dvarų archyvų, paveikslų ir kitų meno kūrinių. Būdami neabejingi krašto paveldui visokeriopai siekė jį išsaugoti.
1940 m. rugpjūčio 5 d. Liaudies vyriausybės Ministrų tarybos nutarimu, dėl „valstybinio žemės fondo sudarymo“ buvo parengta dvarų žemių, su sodybomis, trobesiais bei kilnojamuoju turtu inventorizacija. Vykdant inventorizaciją buvo suregistruojamas dvarų kultūrinis paveldas. Lietuvoje paveldo registraciją vykdė 14 komisijų, į kurias įėjo dailininkai, mokytojai, muziejininkai. Kartu su profesionaliais paveldo žinovais vyko ir „darbų prižiūrėtojai“, paskirti naujosios sovietinės valdžios. Jiems talkino vietose priskirti dvarų (ūkių) ūkvedžiai, kitaip vadinami komisarais. Komisijos nariai buvo sumobilizuoti Švietimo ministerijos Kultūros departamento senovės paminklų konservatoriaus Vytauto Kazimiero Jonyno. Du komisijos nariai, prisijungus vietiniam komisarui, su Švietimo ministerijos kultūros reikalų departamento įgaliojimu registravo vertingiausią dvarų kultūrinį paveldą.
Tauragės krašto dvarų registracija
Iš Kultūros paveldo centro archyvinės medžiagos žinoma, kad 1940–1942 metais Tauragės apskrityje (prieškarinis administracinis paskirstymas) dvarų kultūros vertybes registravo komisija, kurioje dirbo Ester Lurie ir Petras Mikolajūnas. 1940 m. rugpjūčio 17–rugsėjo 8 dienomis komisija aprašė vertingus dailės kūrinius, dvarų archyvą, bibliotekas, dvarų pastatus. Vertingiausius kūrinius nufotografavo, nupiešė (padarė abrisus). Komisijų ataskaitos, dailės kūrinių vertinimai buvo profesionalūs ir įžvalgūs. Savo srities žinovai tikėjo tolesniu paveldo išsaugojimu. Po šios registracijos vertingiausi kūriniai turėjo atitekti Švietimo ministerijos globai, tai yra valstybės globai, o kai kuriais atvejais – muziejų (paveikslai, graviūros, skulptūros, baldai ir kiti meniškai vertingi namų apyvokos daiktai) ir valstybinėms saugykloms (rankraščiai, seni dokumentai, knygos).
Komisija Tauragės apskrityje apsilankė ne visuose dvaruose, tai lėmė keletas faktorių. Komisijai neleista registruoti kultūros vertybių Norkiškės dvare, kuriame tuomet buvo įsikūrę Raudonosios armijos kariškiai, nepadėjo net Švietimo ministerijos kultūros reikalų departamento įgaliojimas. Tuomet dvaro savininkas Kazimieras Rakauskas su šeima buvo „laikinai apgyvendintas“ dvaro decezijoje, o vėliau ištremtas į Komiją, kur ir mirė. Nors dvare buvo retų tapytų paveikslų, senų dokumentų rinkinys, nemaža biblioteka, bet komisija neturėjo teisės registruoti šių vertybių. Visos kultūros vertybės kariškių buvo ištampytos arba sunaikintos. Panaši situacija buvo ir Tauragės dvare.
Antra, dvarų kultūros vertybių registravimas vyko nelengvomis sąlygomis, dvaruose sukaupti turtai buvo naikinami, grobstomi. Trečia, komisijos darbui ne itin buvo pasirengta, trūko transporto, menka buvo vietos valdžios parama. Komisijos darbui „talkino“ vietiniai komisarai, kurių dauguma buvo mažaraščiai. Prie šio svarbaus bendro darbo prisidėjo vietos šviesuoliai. Švėkšnos gimnazijos mokytojas P.Spudas dar 1940 liepos 26 d. kreipėsi į Vytauto Didžiojo muziejų, kad surastų galimybių pasirūpinti Švėkšnos dvaro paliktomis kultūros vertybėmis (dvaro savininkas grafas Pliateris buvo karo atašė Paryžiuje). Savo kreipinyje mokytojas P.Spudas rašė: „Dabar darant įvairius pakraustymus ir iškraustymus iš gyvenamųjų valdų ribų ir palocių, kai kurie paveikslai, skulptūros, iškamšos bei kiti įvairūs vertingi paminklai labai nukenčia ir gali žūti… Visų paminklų inventorinti taip pat dabar būtų sunku, nes daug jų sukrauti į dėžes ir perkelti į privatinius namus“.
Švėkšnos gimnazijos mokytojo P.Spudo susirūpinimas neliko neįvertintas. Tų pačių metų rugsėjo 7 d. Švietimo ministerijos pavesti, Kultūros muziejaus deklaruoti dailininkai Vytautas Kairiūkštis ir Jonas Vaitys suregistravo Švėkšnos dvaro vertingą paveldą, o jau rugsėjo 23 d. jie buvo išvežti į Telšių „Alkos“ muziejų. Išsaugant vertingą krašto paveldą jungėsi visos išmanančios ir suvokiančios šio darbo svarbą institucijos. Šį darbą su įgaliojimais kontroliavo Kultūros paminklų apsaugos įstaiga, kuriai vadovavo Adolfas Nezabitis-Nezabitauskis. Jo dėka iš Pajūrio ir Šilalės dvarų buvo išsaugota K.Makovskio tapyba bei kiti vertingi meno kūriniai. A.Nezabičio-Nezabitauskio iniciatyva iš Švėkšnos dvaro į „Alkos“ muziejų pateko 972 knygų biblioteka.
Sudėtingiausiai buvo saugoti, registruoti išlikusį bažnyčių archyvų, dvarų bibliotekų ir archyvų paveldą. Pasak Pelikso Bugailiškio: „Dviejų pasaulinių karų metu archyvų dokumentus kareiviai neretai naudojo matracų bei pagalvių vietoje, jei ne blogiau – krosnims kurti, „bankrutkoms“ susisukti, – taip dingo didžiuma…“ Turtingiausias senų dvarų dokumentų gausumas tenka Žemaitijai, ypač Raseinių pavietui. Čia beveik kiekvienas dvaras turėjo šiek tiek išsaugojęs savo tėvonijos istorinės medžiagos. Tauragės rajone žinomas Šešmincovų (Ratomskių) Trepų dvaras, turėjęs nemažą archyvą. Deja, šiandien tik žinomas. Yra žinių, kad Teodoravo dvaras turėjo didelę biblioteką.
Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vilniaus karinis prokuroras Žirkevičius yra pastebėjęs, kad Raseinių apskrities archyvinis fondas ypač turtingas. Tačiau po kelių metų atsitiktinai atkreipė dėmesį, kad Raseinių turguje visą dokumentų vežimą miestelėnų krautuvininkai turguje pardavinėjo (daugiausia silkėms vynioti).
Komisijos dvarų paveldo registravimo ir vertybių perėmimo darbas priklausė ir nuo vietinių komisarų sprendimo. 1940 m. rugpjūčio 17 d. komisijai lankantis Sungailiškių dvare ir dalyvaujant komisarui Juozui Daubarui bei turto savininkei Jadvygai Soveilovienei buvo surašytas vertingų daiktų aprašas. Dvare be XVII, XIX amžiaus medalių, 1834 m. tapyto portreto ir kitų apyvokos daiktų, užregistruoti dvaro baldai. Kaip akte rašoma, komisijos užfiksuota septynios kėdės ir sofa. Pasakojama, kad ant jos 1812 m. sėdėjo maršalas Magdonaldas ir Ney Rada (glaudžiai susiję su 1812 m. Tauragės konvencijos pasirašymu). Aprašytieji vertingi daiktai, išskyrus medalius, kurie perimti į Kauno Vytauto Didžiojo muziejų, palikti dvare.
Komisija rugsėjo 4 d. lankėsi Rūdijos dvare, priklaususiam Bronislavai Savickienei, ir dalyvaujant komisarui iš Skaudvilės Maušui Šneideriui aprašė dvaro turtą. Vertingą Jono Vičio tapytą portretą perėmė į Kauno muziejų. Rugsėjo 8 d. komisija lankėsi Pašešuvio dvare, priklaususiame Steponui Chržonstauskiui, ir užregistravo nutapytą Jono Sobieskio portretą bei paketą su gaidomis, saugomą ypatingose dėžutėse. Be šių dvarų komisija lankėsi tokiose dvaruose: Jocių, Ringių, Stokaičių, Skaudvilės, Trepų, Juškaičių.
Paulius Galaunė tvirtino, jog 1940 metais registruojant kultūros ir meno turtus dvaruose, kai kurios kolekcijos jau buvo „praretėjusios“. Kultūros vertybės buvo grobiamos, naikinamos ir išvežamos į užsienį. Kultūros paminklų apsaugos įstaiga kontroliavo prekybą meno vertybėmis, išdavinėjo leidimus išvežamoms į užsienį kultūros vertybėms, vykdavo į muitines. Tauragės muitinėje lankantis J.Bagzonui iš repatrijuojančių į Vokietiją buvo sulaikytos vertingos kultūros vertybės: Biblija, medinė ornamentuota taca (padėklas), senos ikonos, porcelianiniai indai. Šios vertybės buvo perduotos Vytauto Didžiojo muziejui.
Vokiečių okupacijos metais Kultūros paminklų apsaugos įstaiga toliau tęsė kultūros vertybių registravimo darbą, lankėsi ir jau registruotuose dvaruose. 1942 m. sausio 9 d. lankytasi Sungailiškių dvare, pažymima, kad prieš metus registruotos vertybės išlikusios, tik kiek apgadinta vaikų, čia apgyvendintų bolševikų, žymioji sofa.
Pabaigai
1985–1993 metais Ričardo Stulpino parengtas kapitalinis darbas „Lietuvos dvarų sodybinių ansamblių perspektyvinė pritaikymo schema“. Šiame darbe dalyvavo ir Tauragės rajono paveldosaugininkai. Tauragės rajone užregistruotos 57 buvusių dvarų ir palivarkų sodybos: 8 (14 %) sodybų išliko fragmentai, 12 (21 %) sodybų išliko po vieną pastatą, 37 (65 %) sodybų užfiksuotos tik jų vietos. Iš jų: valstybinėje apsaugoje saugomos 4 (7 %) sodybos, laikinoje apskaitoje saugomos 5 (8,8 %) sodybos, 5 (8,8 %) sodybos sunaikintos per Pirmąjį pasaulinį karą, 3 (5,3 %) sodybos sunaikintos per Antrąjį pasaulinį karą, 9 (15,8 %) sodybos sunaikintos tarpukario žemės reformų, 31 (54,3 %) sodyba sunaikinta ir nugyventa sovietmečiu.
Dvarų sodybos, praradusios savo tiesioginę funkciją, buvo pasmerktos nykti, pradžioje nyko kultūrinis paveldas (išliko tik saugomas muziejuose ir valstybinėse saugyklose), o vėliau statiniai ir parkai. Esančios dvarų sodybos išliks tik jas tinkamai pritaikius ir kai jos turės vieną savininką. Tokia šiandien yra tik Lomių buvusio dvaro sodyba.
Edmundas Mažrimas
