Vilniaus viršūnių susitikimas įvyko. Gruzija ir Moldova parafavo Asociacijos ir laisvos prekybos su Europos Sąjunga sutartį, o Azerbaidžanas – pasirašė sutartį dėl palengvinto vizų režimo. Sakyčiau, labai net neblogai. Žinoma, šiek tiek gaila, kad Rusijos spaudžiama Ukraina atidėjo savo lemiamą žingsnį ateičiai, bet nieko nepataisomo (skirtingai nuo situacijos su Armėnija) tame nėra, nieko baisaus neįvyko. Ne viskas iš karto.
Bet apie visa tai daugiau ir geriau parašys kiti apžvalgininkai. O aš pamėginsiu apsistoti tik ties viena smulkmena – ties Ukrainos “nepasirašymo” apokaliptiniais vertinimais. Reikalas tame, kad šitie vertinimai nuskambėjo ne iš ko nors kito, o iš Jos Ekscelencijos Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės lūpų. Skaitau žiniasklaidos pranešimus, ir negaliu atsistebėti – na kodėl taip buvo daroma?
Įsiklausykite: „Dabartinė Ukrainos vadovybė nepajėgi priimti sprendimo siekti suartėjimo su Europos Sąjunga (ES) ir bando ekonominę naštą perkelti ES bei Rusijai, ankstų penktadienio rytą sakė prezidentė Dalia Grybauskaitė, atvykusi į Rytų partnerystės viršūnių susitikimą Vilniaus „Litexpo“ parodų rūmuose“.
„Nepajėgi“ tokiame kontekste skamba kaip „neįgali“. Bet šitą vadovybę išsirinko Ukrainos tauta, tai gal ir ji yra „nepajėgi/ neįgali“? Ir kodėl tokiu būdu Ukraina (iš vienos pusės) priešpastatoma Europos Sąjungai kartu su Rusijai (iš kitos pusės)? Ko siekiama tokiu supriešinimu? Einame toliau.
„Mes žinome, kad dauguma Ukrainos žmonių norėtų eurointegracijos. Viskas priklauso nuo Ukrainos vyriausybės, - sakė D. Grybauskaitė. - Tačiau Ukrainos vadovybė renkasi kelią, kuris niekur neveda.“
Keista, kad drąsuolės Prezidentės patarėjos neinformavo jos apie tikrąsias tokio Ukrainos vadovybės „pasirinkimo“ priežastis – juk šiuo atveju nereikėjo nei nutekintų, nei nenutekintų VSD pažymų, apie tai visi laikraščiai rašė. Dauguma apžvalgininkų sutinka, kad vakarietiškas Ukrainos judėjimo vektorius išlieka tas pats, tik šįkart išėjo taip, kaip išėjo, todėl apsiginkluokime kuriam laikui kantrybe.
Pastebėjimas dėl to, kad didesnė pusė Ukrainos žmonių nori eurointegracijos, būtų kaip ir teisingas, tik labai keista, kad Prezidentė nerodė tokios pat pagarbos Lietuvos žmonių apsisprendimui po referendumo dėl naujos atominės elektrinės. Laiko praėjo dar nedaug, visi tai prisimename, ir iki prezidentinių rinkimų tikrai nepamiršime. O dabar – dar viena citata:
„Deja, kol kas atrodo, kad šie argumentai nepasiekė Ukrainos prezidento nei ausies, nei minties (...)“, - BNS sakė prezidentė po ES ir Rytų partnerystės šalių vadovų susitikimo“.
Nežinau, kaip Jums, bet man tokie žodžiai asocijuojasi daugiau ne su politika ir diplomatija, o su chamizmu. Taip nekalbama, kai siekiama kam nors gero, kai tikimasi teigiamo (kad ir vėlesnio) rezultato. O štai Jums ir loginės minties deimančiukas:
„D.Grybauskaitė: Rusijos spaudimas – tik pasiteisinimas Ukrainos valdžiai. „Išorės spaudimas negali būti naudojamas kaip pasiteisinimas suverenios šalies sprendimams“ - žurnalistams Vilniuje sakė prezidentė, pasibaigus ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimui“. Verčiu į žmonių kalbą: „Rusija čia ne prie ko, ji gera. Ta Ukrainos valdžia pati nei iš šio, nei iš to išprotėjo“. Ar ne taip skamba? Ir dar:
„D.Grybauskaitės teigimu, Ukrainos valdžia vengia atsakomybės (...) Lietuvos prezidentės teigimu, atsisakydama ES asociacijos sutarties Ukrainos valdžia stabdo pažangą. „Aš matau pralaimėjimą Ukrainos (...) tai yra dabartinės Ukrainos vadovybės apsisprendimas sustabdyti progresą savo šalyje“, – sakė Lietuvos vadovė“.
Po tokių mūsų vadovės žodžių Ukrainos delegacija turėtų atsikelti ir išeiti iš salės net neatsisveikinusi. Gal būtent to ir buvo tikimąsi?
O dabar – žiupsnelis nesenų prisiminimų.
Šių metų rugsėjo pirmomis dienomis man teko dalyvauti Baku vykusioje tarptautinėje konferencijoje “Pietų Kaukazas besikeičiančiame pasaulyje”. Ten aš susipažianau su vienu ukrainiečių pulkininku iš Viktoro Janukovičiaus komandos.
Provakarietiškai nusiteikęs pulkininkas papasakojo, kad prezidentas Janukovičius tikrai nėra kažkoks kenkėjas arba kvailys (kaip dažnokai apie jį rašoma) ir visai neketina nuvesti savo šalį į Rusijos glėbį. Be to, jis pasakė, kad Ukrainos prezidentas yra labai įžeidus, todėl jis iki gyvenimo pabaigos nepamirš pažeminimo, kurį jam teko patirti iš Vladimiro Putino – tai buvo pasakyta kaip papildomas argumentas, patvirtinantis, kad Janukovičiaus Ukrainai tikrai nepakeliui su Rusija.
Štai ir lenda dabar į galvą visokios negeros mintys – gal ir D.Grybauskaitę kažkas (ir kažkodėl) pamokė kuo skaudžiau įžeisti Ukrainos vadovą ir tokiu būdu įšaldyti šios šalės europėjimą kuo ilgesniam laikui? Juk ir anksčiau stebėjome tokius jos “įskaudinimus”, skirtus Mikhaelui Saakašviliui, Barackui Obamai ir Bronisławui Komorowskiui...
