„Jau knygos pavadinime yra užkoduota problema. Kas yra svarbiau rašant tokią istoriją – Lietuva ar žydai? Žydai Lietuvą supranta visai kitaip – istorine prasme, žydams Lietuva yra išlikusi kaip Lietuvos Didžioji kunigaikštystė. Ši atmintis jiems tam tikra prasme yra išlikusi ryškiau nei patiems lietuviams“, - Knygų mugėje vykusiame monografijos pristatyme sakė Lietuvos istorikas, istorijos mokslų daktaras, Lietuvos istorijos instituto direktoriaus pavaduotojas Darius Staliūnas.
„Jei palyginsime Lietuvą XIX a. su kitais regionais, pamatysime labai įdomų dalyką. Čia antisemitizmas buvo panašus kaip ir kitose šalyse. Tiesa, kai Vokietijoje ar kitose valstybėse žydai nebuvo taip lengvai atpažįstami, Lietuvoje žydą atpažindavo iš kilometro. Smurto prieš žydus prasme Lietuva buvo išskirtinė vieta – čia buvo net 11 pogromų. Tarpukariu antisemitizmas Lietuvoje laikėsi radikaliai nusiteikusios inteligentijos tarpe“, - kalbėjo istorikas.
Knygoje gausu informacijos ne tik apie žydų istoriją Lietuvoje, bet ir apie Lietuvos istoriją žydų kultūroje. Nepaisant išsamių tyrimų ir analizės, monografijos autoriai pripažįsta, kad vis dar lieka begalės neatsakytų klausimų.
„Šiai knygai pridėtinę vertę kuria bendras lietuvių ir žydų istorikų darbas. Rengiant šią knygą kilo ir šiokių tokių keblumų: ne visi lietuviai žino žydų kultūrą, o žydų istorikai – lietuvių“, - pasakojo Vilniaus universiteto docentė Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė. Formuojant komandą, pasak jos, buvo pasirinkti savo srities lyderiai pasauliniu mastu, kurie galėjo remtis savo pačių atliktais gausiais tyrimais ir išskirtine patirtimi.
Pasak docentės, taip jau klostėsi Europos istorija, kad antijudaizmas buvo vienas kultūrinės raidos požymių. Ji pastebi, kad didelę įtaką požiūriui į žydus Lietuvoje galimai padarė ir tai, kad lietuvių protėviai nebuvo labai išradingi ir perėmė kitose šalyse buvusius stereotipus ar fobijas.
Profesorius Tomas Venclova, kuris yra laikomas žydų ir lietuvių dialogo pradinininku, teisinosi, kad jo indėlis rengiant šią studiją yra palyginti mažas.
„Nelabai žinau, tiesą sakant, kodėl aš prie šio stalo sėdžiu. Man atsiuntė knygą elektroniniu paštu tam, kad pataisyčiau esančius netikslumus. Jų radau du, bet jų nebespėjo pataisyti. Negalėčiau pasakyti, kad labai domėjausi žydų kultūra. Jei kalbėjau apie tai kaip publicistas, tai tik kaip vienas iš tų lietuvių, kuriuos kamuoja sąžinė“, - knygos pristatyme kalbėjo T. Venclova.
Anot jo, tam, kad žmonės perprastų žydų ir lietuvių istorijoje esančias problemas, reikalingas tam tikras išsilavinimo lygis, o tokios knygos kaip ši neabejotinai prie to prisideda.
T. Venclova pastebi, kad nors šiais laikais žydų Lietuvoje yra labai mažai, tačiau negalima paneigti, kad antisemitizmas mūsų šalyje vis dar egzistuoja. Pasak jo, tokios knygos kreipiasi į žmones, nenusiteikusius prieš žydus, tačiau tokius, kuriems trūksta informacijos, kurie nori sužinoti plačiau ir padaryti savo išvadas.
„Kalbama apie holokausto industriją – gal ir yra toks dalykas, bet manau korektiška būtų šį klausimą palikti spręsti patiems žydams. Mano nuomone politkorektiškumas yra takto ir empatijos reikalas, sugebėjimo pažvelgti jų akimis. Jei yra empatija, politkorektiškumas yra natūralus dalykas. Aš pasisakau už politkorektiškumą ir nemanau, kad tai yra cenzūra“, - sakė T. Venclova.
