„Lietuvai šiuo metu, mano manymu, pavojingiausias yra dešinys patriotizmas, peraugantis į neonacizmą, - sakė filosofas Tomas Venclova apskrito stalo diskusijoje „Lietuvos žydų istorija, kaip neįkūnyta kitoniškumo dimensija tautinėje lietuvių sąmonėje“, kuri šeštadienį vyko Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje.
Pasak T. Venclovos, lietuviai skendi siauroje etninėje pasaulėžiūros paradigmoje ir nežinia, kaip tai galima pakeisti, nes tokį požiūrį remia įtakingi žmonės. Tarp tokių jis paminėjo profesorius Vytautą Landsbergį ir Romualdą Ozolą.
„Kad kiekvienas, kas gyvena Lietuvoje, kas dirba Lietuvos naudai, kam Lietuva yra svarbi, svarbesnė už kitus kraštus, jau tuo pačiu yra lietuvis – daugelis nemoka ir nenori suprasti. Ir tai yra labai liūdna. <...> Ir mūsų politikai, ir mūsų publicistai, ir mūsų politologai (didžioji jų dauguma), kalbėdami apie pasaulį laikosi kelių aksiomų. Aksioma pirmoji – lietuviai visada teisūs. Aksioma antroji – jei lietuviai kartais neteisūs – žiūrėti aksiomą pirmąją. Aksioma trečioji – jei kas abejoja pirmąja arba antrąja aksioma, arba neduok Dieve abiem, yra apmokamas Latvių gatvės (Vilniaus Latvių gatvėje yra įsikūrusi Rusijos ambasada, - balsas.lt), arba Radeko Sikorskio arba Efraimo Zurrofo ir apskritai „tamsių jėgų“. Tą aksiomą galima dar išplėsti. Atseit tos paminėtos tamsios jėgos turi tik vieną tikslą ir apie nieką daugiau negalvoja. Tik kaip čia pažeminus, paniekinus ir sunaikinus lietuvių tautą ir Lietuvos valstybę“, - šaipėsi T. Venclova.
Pasak jo, su tokia pasaulėžiūra galima būti krepšinio arba futbolo sirgaliumi, bet ne rimtu politiku, politologu ar visuomenės veikėju.
T. Venclova sakė, kad su tomis aksiomomis sunku grumtis, kai jų laikosi „stipri politinė jėga ir jos įkvėpėjas bei patriarchas“. Kaip vieną iš to įrodymų T. Venclova nurodė šeštadienio „Lietuvos žiniose“ pasirodžiusį prof. V. Landsbergio straipsnį, kuriame jis kritikuoja užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių ir kitus, neva pataikaujančius kaimyninėms priešiškoms jėgoms, asmenis.
Kaip vieną iš taisytinų klaidų T. Venclova nurodė „genocido sąvokos infliaciją“. Jo nuomone, genocido sąvokos kūrėjas Raphaelis Lemkinas šią sąvoką suprato „platokai“. „Jis tvirtino, pavyzdžiui, kad egzistuoja ne tik žydų genocidas, bet ir lenkų genocidas. Aš apie tai ilgai galvojau, esu apie tai jau kalbėjęs ir rašęs. Mano manymu, reikėtų turbūt skirti genocido laipsnius“, - sakė jis.
Kaip „pirmo laipsnio genocidą“ jis nurodė tokį atvejį, kuomet naikinama tautos inteligentija, labiau apsišvietę ar pasiturintys žmonės. Tokį genocidą esą nuo sovietų patyrė ir lietuviai, bet juos naikino ne todėl, kad jie buvo lietuviai, o todėl, kad priklausė tam tikram sluoksniui ar buvo patriotiškai nusiteikę. Tas, kas mėgino prisitaikyti prie sovietinės tvarkos ir buvo jai lojalus, „tinkamos“ kilmės – galėjo ramiai sau gyventi, nors ir būdamas prispaustas bei nelaimingas. Kaip „pusantro laipsnio genocidą“ T. Venclova nurodė atvejus, kai sovietai represavo visą čečėnų ar Krymo totorių etnosą. Šios tautos buvo visiškai ištremtos iš gimtųjų vietų.
„Antrojo laipsnio genocidas“, kai naikinama visi vienai ar kitai tautai priklausantys žmonės, pasak T. Venclovos, yra labai retas atvejis ir jam galima priskirti tik nacių vykdytą žydų genocidą, turkų vykdytą armėnų naikinimą Didžiojo karo metais, o taip pat Ruandoje vykusias tutsių etnoso žudynes, kurias vykdė hutai.
„Žemųjų laipsnių genocidų“, kuriuos labiau vertėtų vadinti „stratocidais“ (tam tikrų sluoksnių naikinimu, - balsas.lt), anot T. Venclovos, buvę daug. Tokio tipo genocidą, kaip pabrėžė T. Venclova, tie patys žydai patyrė ir nuo sovietų, kurie jį taikė visoms tautoms, prie kurių prikišo rankas – taip pat ir patiems rusams.
Vilniaus centre veikiantį Genocido muziejų, kuriame pirmiausiai akcentuojamas lietuvių genocidas, T. Venclova siūlė pervadinti į komunizmo nusikaltimų aukų muziejų.
Intelektualas taip pat kritikavo Lietuvos valdžią, finansiškai parėmusią 1941 m. birželį suformuotas laikinosios Lietuvos vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus perlaidojimą Lietuvoje.
„Manau, kad neturėjo remti nei žodžiu nei centu. Žodžiu ir neparėmė, o parėmė centais“, - apgailestavo T. Venclova.
Jo nuomone, polinkis šlovinti J. Ambrazevičių kyla iš tautinių kompleksų ir noro turėti herojus. Nuo 1938 iki 1940 metų tris ultimatumus priėmusiai Lietuvai, esą reikia „kompensacinio mechanizmo“ gėdai nuplauti.
T. Venclova sukritikavo teiginį, kad Laikinąją vyriausybę 1941 m. birželį rėmė „visa tauta“ ir atkreipė dėmesį, kad didžioji dalis inteligentijos, prieš tai atėjus sovietams, mėgino prisitaikyti. Priminęs, kad kariuomenės vadas, gen. Vincas Vitkauskas pats saliutavo sovietams, šaipydamasis iš po sceną su raudona vėliava besiblaškiusio dainininko Kipro Petrausko, jis pastebėjo, kad tai buvo pakankamai masinis reiškinys. O sovietams traukiantis nuo vokiečių ne visi parėmė sukilimą. „Vladas Grybas jo nerėmė ir buvo sušaudytas“, - pastebėjo jis, nurodydamas ir kitas pavardes. Žydų genocido išskirtinumą jis motyvavo paprastu argumentu: „Jei koks nors žydas tada būtų net viešai gatvėje palaikęs sukilimą ir pasisakęs už nepriklausomą Lietuvą – vis tiek būtų nužudytas“.
Sutikdamas su mintimi, kad Izraelio veikėjų E. Zuroffo ir Dovydo Kaco retorika ir dėmesys Kauno nacionalistų eitynėms Vasario 16 dieną galėjo būti „kontrproduktyvūs“ (skatinti, o ne mažinti lietuvių antisemitizmą) ir pritardamas, kad tai pirmiausia pačių lietuvių reikalas, jis apgailestavo: „Bet jei tų namų darbų patys lietuviai nedaro, tai tenka daryti E. Zurrofui ir D. Kacui. <...> 2012 metų vasarą buvo bandymas pareikšti kitokią lietuvišką poziciją dėl J. Ambrazevičiaus perlaidojimo, bet išėjo, kad ir jis buvo kontrproduktyvus“, - juokavo jis, pastebėdamas, kad bene devyni iš dešimties lietuvių tada pasipiktino dėl abejonių nacionalinio herojaus vaidmeniu.
Pasak T. Venclovos, aiškių receptų, kaip pakeisti lietuvių pasaulėžiūrą, nėra. „Lašas po lašo ir akmenį pratašo, na tai gal ir pratašo“, - sakė intelektualas, džiaugdamasis, kad nacionalistų eitynės nebuvo tokios masinės, kokių tikėtasi.
