Žinant Kremliaus politinės komunikacijos subtilybes, vargu ar dar galima tikėtis daugiau išpažinčių, ir taip jau buvo pasakyta daugiau, negu tikėtasi. Tuo metu pačioje Rusijoje žiniasklaidoje pažymima, kad šis rusų sutriuškinimas yra daugiau negu „kažkur toli, prie kažkokios upės“, o toks amerikiečių surengtas rusų dalinio „sumalimas į miltus“ be menkiausio atsako, gerokai kirs per Rusijos kariuomenės moralę.
Mūšis
Remiantis paskutine viešai prieinama informacija, naftos telkinys, kuriame kadaise, dar taikos metu, tų pačių amerikiečių „Conoco“ pinigais buvo pastatytas perdirbimo gamykla, buvo tas taikinys, kurį nusprendė „užimti“ iš keleto šimtų žmonių samdinių sudarytas būrys.
Daug iš jų žuvo ar buvo sužeisti, o vienintelis nuostolis kurį patyrė sąjungininkai – vienas sužeistas kurdų karys. Bendri užpuolikų nuostoliai, įvairiais šaltiniais, svyruoja nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų žmonių. Matyt, nesitikėję tokio atviro ir netikėto puolimo amerikiečiai net nesiėmė persekioti sutriuškintų priešininkų, o liko saugoti jiems paskirtų pozicijų.
„Vagner“ šiam puolimui surinko, tikėtina, didžiausią grupuotę per visą karo Sirijoje laikotarpį: joje buvo tankų, artilerijos pabūklų, šarvuočių, minosvaidžių, kitos ginkluotės. Taip pat kelis šturmo kuopos ir mobiliosios grupės. Nepaisant to, kad pakilęs vanduo „nuplovė“ rusų inžinierių dar 2016-aisiais pastatytą pontoninį tiltą ir „atkirto“ smogiamąją grupę nuo likusiųjų, „Vagner“ priimtas sprendimas tęsti savo misiją.
Amerikiečiai stebėjo šiuos manevrus ir apie juos žinojo iš anksto, todėl susisiekė su Rusijos kariuomenės štabu Sirijoje. Šie kažkodėl atsakė, kad „mūsų ten nėra“.
Viena iš galimų šio neįtikėtinai neatsakingo puolimų klaidų yra laikomas pernelyg didelis „Vagner“ pasitikėjimas Donbase įgyta patirtimi. Puolimas buvo pradėtas sutemus, matyt, tikėtasi, kad pavyks suartėti su priešininku, o tuomet jau amerikiečiams negalės padėti jų aviacija, baiminantis pataikyti į savus. Galbūt buvo tikimasi, kad kurdai stipriai nesipriešins ir atsitrauks. Tačiau, kaip pažymima ir leidinyje „ng.ru“, tie, kas planavo tokį puolimą, pademonstravo siaubingą nekompetenciją: amerikiečių kariai jau daugelį metų kaip tik siekia kovoti tiek puolimo, tiek ir gynybos metu būtent tamsoje, nes turi geriausią pasaulyje naktinio matymo įrangą.
Donecko ir Sirijos karų patirtis „Vagner“ iškrėtė liūdną siurprizą, palikus juos aklus ir bejėgius prieš triuškinantį amerikiečių aviacijos puolimą.
Mūšis truko tris valandas. Rusų jau buvo laukiama, todėl aviacija, tikėtina, jau buvo iš anksto pakelta į orą: bepiločiai MQ-9 Reaper, palaikymo grupės lėktuvai AC-130 ir „Apaches“ sraigtasparniai, šturmo lėktuvai F-15E Strike Eagle, net strateginis bombonešis B-52. Prieš rusų samdinius buvo panaudotos ir AC-130 lėktuve esančios ryšio blokavimo priemonės.
Įvairūs rusų daliniai nuo amerikiečių ugnies nukentėjo skirtingai. Visą sunkiąją techniką sunaikino pirmiausiai, ir dabar niekas negali patvirtinti, ar visus sužeistuosius iš mūšio lauko tamsoje suspėta evakuoti ar kažką tiesiog paliko mirti, ir ar surinkti visi žuvusieji. Nuodugniam vietos patikrinimui reikia amerikiečių leidimo, tačiau nelabai aišku, ar Rusijos kariuomenės vadovybė yra nusiteikusi to prašyti.
Santykiai
Rusijos ir JAV santykių, kurie ir taip nėra patys geriausi, dėl mūšio prie Deir ez Zoro bent jau išoriškai sprendžiant stipriai nesusigadino. Panašu, kad Pentagonas šiek tiek išsigando tokios iki pasityčiojimo paprastos ir triuškinančios pergalės – nenorėta eskaluoti didelio karo, ir kol kas oficialiai nepripažįsta, jog atakavo būtent rusus, o teigia, jog nežino kas ten tokie buvo, leidiniui „ng.ru“ rašo Pavlas Felgengaueris. Patys rusai apskritai sėdi kaip vandens į burną prisėmę.
Dabar bandoma išsiaiškinti, kas konkrečiai nusprendė atlikti tokį avantiūrišką puolimą, kuris nulėmė ne tik rusų žūtis ir smūgį prestižui, tačiau ir gali sukomplikuoti santykius su „draugiškais“ kurdais, kuriuos iš esmės ir puolė „Vagner“ smogikai.
Sirijos valdžiai toks neveikiančios gamyklos puolimas buvo visiškai nereikalingas – vietiniai SDF (Sirijos demokratinės pajėgos) kurdai gali būti potencialūs B. al Assado sąjungininkai.
Įtartinai šioje istorijoje elgiasi Rusijos propaganda, pastebi P. Felgengaueris, – dažniausiai kiekvieną amerikiečių antskrydį komentuojantys kaip siaubingą „jankių bombardavimą“, šįkart sėdi ramiai suglaudę ausis ir kažką negrabiai aiškina apie „nesuderintą su Rusijos valdžiai vietos sirų savanorių puolimą“.
Žurnalisto teigimu, yra versija, kad puolimo metu „Vagner“ užnugaryje buvo Rusijos ar Irano spec. pajėgos, kurios spėjo laiku atsitraukti ir nepateko į pragaištingą ugnį, o tikrasis puolimo tikslas buvo visai ne neveikianti gamykla, o ten buvę amerikiečių bei britų spec. dalinių kariai. Jeigu „sirų savanoriams“ būtų pavykę juos „neutralizuoti“ ir tai parodyti visam pasauliui, būtų buvęs suduotas smūgis Vakarų kariuomenės prestižui regione, o dabar liko tik klausimai „Ką atsiskaityti Putinui ir ant ko suversti sutriuškinimo kaltę?“
Rusijoje jau kalbama apie pokyčius aukščiausioje karinėje vadovybėje Sirijoje. Priešo sutriuškinimas nepatyrus jokių nuostolių, o dar ir tokio, kuris yra puikiai parengta ir ginkluota „Vagnerio“ grupuotė – tokio tipo, kuri daužė Ukrainos desantininkus prie Ilovaisko ar Debalcevės net ir be aviacijos palaikymo, – pakerta Rusijos ginkluotųjų pajėgų moralę ir kelia klausimų dėl trilijonų vertės kariuomenės atnaujinimo programos bei bendro kariuomenės ir štabų pasirengimo, rašo P. Felgengaueris.
