Jevgenijus Alikovas, pasak jo motinos Ninos, į Siriją išvyko praėjusių metų vasarą. Anot BBC parodytų dokumentų, žetoną nr. M-3601 jis gavo praėjusių metų gegužės 19 dieną, o pasą, kuriuo galėjo vykti į užsienį, – birželio 16-ąją. Prieš prasidedant karinei kampanijai dalyvavo apsišaukėliškos Luhansko liaudies respublikos smogikų dalinio „Prizrak“ veikloje. „Prizrak“ ilgainiui buvo išformuotas, o jo vadas Aleksejus Mozgovojus, kartu su apsauginiais, – sušaudytas iki šiol oficialiai dar nenustatytų asmenų. Luhanske Jevgenijus buvo kontūzytas ir dalinai paralyžiuotas, po gydymo praėjo karinio pasirengimo kursus dažnai žiniasklaidoje minimame „neoficialiame“ poligone Rostove prie Dono. Vėliau stojo į privačios karinės bendrovė „Vagner“ gretas ir praėjusių metų pabaigoje žuvo. Maskvoje liko žmona ir trys vaikai.
Iš Sirijos V. Alikovas motinai dar spėjo parašyti SMS. Minėjo, kad „smėlis toks, kad be akinių neįmanoma vaikščioti – iškart apakina“, tačiau pranešti išsamiau, ką nors svarbaus ir ką jis ten veikia vyras nespėjo – jo karinė kampanija prasidėjo vos po dviejų mėnesių, rugsėjo 2-ąją. Žuvo jis Homso provincijoje nuo „kiaurai perskrodusios kulkos pilvo ertmėje“. Žinutė apie jo mirtį pažymėta „nr. 77“.
Rugsėjo 20-ąją karstą su jo kūnu pristatė į Severoonežską. N. Atjuševai į rankas perdavė 5 mln. rublių (daugiau nei 71 tūkst. eurų) grynais kaip „draudiminę išmoką už sūnaus žūtį“. Maža to, samdinio motinai atvežė du „ČVK Vagner“ medalius: „Už ryžtą ir vyriškumą“ ir „Už kraują ir drąsą“. Ant abiejų medalių nurodyta data 2017 rugsėjo 1. Pasak BBC žurnalistų, tai gali liudyti, kad V. Alikovas žuvo anksčiau – dar rugpjūčio pabaigoje, o rugsėjo 2-ąją iš mūšio lauko buvo paimtas jo kūnas ir pristatytas į Sirijos provincijos Hama ligoninę.
N. Atjuševa kreipėsi į Rusijos prezidentūrą su skundu, kad valstybė nepaskyrė jai pašalpos dėl maitintojo netekties, o taip pat nepadėjo pastatyti paminklo ant sūnaus karsto. „Tai nesąžininga kažkaip. Jis ne kokiose gatvės muštynėse žuvo, o kare“, – aiškino ji. Prezidentūros atstovas Sergejus Krivenka išsiuntė šią užklausą į Tyrimų Komitetą ir Generalinę prokuratūrą prašydamas ištirti V. Alikovo žūties aplinkybes.
Bandant užimti naftos telkinį žuvo iki kelių šimtų smogikų
Šių metų vasario 7-ąją tapo žinoma, kad amerikiečių aviacija smogė Sirijos valdžią palaikančioms pajėgoms, kurių gretose kovojo ir Rusijos privačių karinių bendrovių smogikai. Šių organizacijų veikla pačioje Rusijoje yra už įstatymo ribų, oficialiai jie neegzistuoja, kariavimas už pinigus užsienio valstybėse yra baudžiamas įstatymu, tačiau tai netrukdo „Vagner“ įkūrėjui ir vadovui Dmitrijui Utkinui (šaukinys „Vagner“), dalyvauti Kremliaus priėmimuose ir ten atsiimti aukščiausius šalies apdovanojimus.
Manoma, kad rusų samdiniai pateko į vietos vadų „saviveiklos“ pinkles. Nesulaukę leidimo iš rusų vadovybės jie nusprendė užimti sukilėlių teritorijoje buvusį naftos telkinį. Duomenys apie žuvusiuosius skiriasi: Znak.com turima vienos iš žuvusiųjų našlės informacija byloja apie 217 lavonų, „The New York Times“ – apie 200 žuvusiųjų, „Moskovskij komsomolec“ pateikia informaciją apie 40, „Novaja Gazeta“ savo straipsnyje kalba apie 13 žuvusiųjų, o „Kommersant“ – 11. Rusijos valdžia, iš pradžių nekomentavusi jokių žinučių apie galimas rusų karių žūtis Sirijoje antskrydžio metu, arba tvirtinusi, kad „Rusijos kariuomenės pajėgų ten nėra“, vėliau pripažino, kad „turi informacijos apie penkis žuvusius rusus“.
Toks atviras ir atvirai į karą verbuojančias bendroves atskleidžiantis N. Atjuševos interviu nepatiks Rusijos valdžiai, kuri dažniausiai slepia savo karių ar samdinių buvimą Ukrainoje ar Sirijoje. Aktyvių karo veiksmų Ukrainoje metu 2014-2016 metais buvo pasirodęs ne vienas pranešimas apie „Vagner“ samdinių dalyvavimą konflikte, tačiau dažniausiai žuvusiųjų rusų šeimos būdavo „nutildomos“ solidžiomis išmokomis ar grasinimais.
