Pagalba ne tik ligoniui
Kaip teigė Širvintų ligoninės Paliatyvaus slaugymo skyriaus slaugė Irena Mendelienė, mirštantis žmogus tebėra gyvenantis žmogus ir todėl svarbu, kad kiekviena jo likusi diena būtų pragyventa kuo geriau. „Mirštantis žmogus jaučia tokius pat maisto, aprangos, pastogės, poilsio ir šilumos poreikius, kaip ir visi“, – pasakojo I.Mendelienė.
Tačiau mirštantieji turi ir tik jiems būdingų poreikių. Medikų, šeimos narių ir kitų slaugytojų pastangomis mirštantysis išgyvena mirtį kaip paskutinę gyvenimo patirtį ir su ja susitaiko. Tačiau kai kurie žmonės jaučia poreikį neigti, kad jie miršta.
Anot slaugytojos, pagrindinė paliatyvios priežiūros idėja – galimybė pagerinti paciento likusio gyvenimo kokybę. Todėl paliatyvi pagalba padeda ne tik sumažinti ir palengvinti mirštančių ligonių skausmą, bet ir patenkinti jų fizinius, emocinius, socialinius bei dvasinius poreikius. Anksčiau buvo kreipiamas dėmesys tik į ligonio gyvenimo prailginimą. Šiuo metu sėkmingo gydymo rezultatai nustatomi pagal gyvenimo kokybę. Svarbus paliatyvios slaugos elementas yra tas, kad pagalba teikiama ne tik ligoniui, bet ir jo šeimos nariams, kurie kartu su slaugančiu ir gydančiu personalu sudaro vieną visumą.
Lėšų stygius
Lietuvos paliatyvos medicinos draugijos prezidentas prof. Arvydas Šeškevičius pripažįsta, kad dėl pinigų stygiaus daugumai ligonių nėra vietos slaugos įstaigose. „Bėda ta, kad yra nustatyti labai maži paliatyvios pagalbos įkainiai. Ligoniui prižiūrėti skiriama tik 136 Lt per dieną, o užsienyje – 300–400 eurų. Turėdami nepakankamai lėšų, negalime užtikrinti kokybiškos paliatyvios pagalbos ir komandinių principų, – sakė A. Šeškevičius, teigdamas suprantantis ir sunkią Sveikatos apsaugos ministerijos padėtį. – Maža šalis, jaunimas išvyksta, visuomenė sensta. Dirbančių asmenų nepakanka tokiam skaičiui ligonių išlaikyti. Nekaltiname ministerijos ir suprantame realią padėtį. Demografinė situacija
Lietuvoje tikrai sudėtinga.
Pasak jo, darbo grupė turėtų ieškoti optimalaus lėšų paskirstymo būdo. „Gal iš tikrųjų vienas iš variantų būtų į stacionarą slaugomus ligonius guldyti trumpesniam laikui, pavyzdžiui, ne keturiems, o trims mėnesiams, ir tuos pinigus skirti paliatyviai priežiūrai. Yra visokių minčių, tačiau reikia ieškoti varianto, kad nenukentėtų nei vieni, nei kiti ligoniai“, – svarstė A.Šeškevičius.
Gydytojo su studentais atlikti tyrimai parodė, kad šeimų, slaugančių sunkų ligonį, nariai patys patiria sveikatos sutrikimų – juos pradeda kamuoti nugaros skausmai, nuovargis, paaštrėja opaligės, depresija. Taip pat dažniau kyla nesutarimų šeimoje, pradedama rūkyti, vartoti alkoholį, raminamuosius vaistus.
Dėl to kitose Europos šalyse naudojami poilsio periodai, kai ligonis mėnesiui paguldomas į stacionarą, o fiziškai ir dvasiškai išsekę artimieji išvažiuoja pailsėti. Tai bene vienintelis patarimas ir žmonėms Lietuvoje – panaudoti gaunamą 800 litų slaugos pašalpą ir paguldyti prižiūrimą žmogų į stacionarą.
Kartais namiškiai jaučia kaltę – kaip dabar atiduosime seną mamą į ligoninę, kuri nenori važiuoti, prašo jos neatiduoti. Tačiau reikia pailsėti, įtikinti mamą, kad porą savaičių ar mėnesį pagulės, o tada dukra ar sūnus vėl pasiims ją į namus. Svarbiausia empatiškas abipusis bendravimas. Psichologai ir gydytojai turėtų nelikti nuošalyje ir padėti šeimai spręsti psichologines problemas.
Kova su mirtimi
Kaip teigė slaugytoja I. Mendelienė, paliatyvi slauga – tai bendroji slauga, pritaikyta nepagydomų ligonių reikmėms, padedanti aktyviai spręsti fizines, psichologines, dvasines ir tarpusavio santykių problemas. Jei nepaisoma bent vienos iš šių problemų, negali būti nė kalbos apie paliatyvią slaugą.
Šiuolaikinėje visuomenėje, pasak I.Mendelienės, mirtis tapo tarsi nematoma. Psichiatrai ir ligoninės ėmė kontroliuoti mirties reikšmę, mirtis ir gedulas suasmeniškėjo, žmonės skatinami neigti mirtį ir kliautis medicina.
Šiuo metu mirtis suvokiama labai plačiai, nuo nematomos mirties iki „originalios mirties“. Šiais laikais, kai visuomenę sudaro mažos šeimos, neretai jų nariai gyvena vienas nuo kito toli ir kiekvienas iš jų kažkur skuba. Tuomet gyvenime, pilname rūpesčių, liūdesys yra tik dar vienas kliuvinys, todėl gedėti geriau ne viešai ir trumpai. „Mirimas buvo subtiliai nustumtas į visuomenės gyvenimo užkulisius ir greitai pašalintas...techniškai tobulai nuo mirties patalo tiesiai į kapą!“ – itin jautriai ir atvirai kalbėjo Irena.
Baimė yra natūrali ir dažniausiai pasireiškianti reakcija į mirtį. Anot paliatyvių ligonių slaugytojos, tas pats žmogus vienais aspektais mirties bijo, kitais – ne. Kartais žmogaus gyvenimas tampa toks nepakeliamas, kad mirtis atrodo tarsi išsivadavimas. Kai kurie sunkiai sergantys ir priklausomi seni žmonės mirties gali laukti kaip išsilaisvinimo iš nepatogumų ir kančių. Tik nedaugeliui mirimo procesas gali būti ilga drąsi kova, nepaisant silpno kūno, savo orumui ir savigarbai išlaikyti.
Paklausta, kaip apskritai reaguoja žmogus, jam diagnozavus mirtiną ligą, moteris teigė, kad jis tarsi įgyja vadinamąjį mirštančiojo vaidmenį, kuris priklauso nuo mirštančiojo amžiaus ir dar likusio gyventi laiko. Jei mirtina liga diagnozuojama jaunam žmogui, jis skatinamas kovoti ir nepasiduoti ligai, ieškoti gydymo galimybių ir aktyviai priešintis mirčiai. Iš senų žmonių labiau tikimasi pasyvumo.
Kontaktas su mirštančiuoju
„Svarbu, kad slaugytojas nukreiptų dėmesį nuo esamos ligos ir paciento gydymo į parengiamąjį paskutinės stadijos procesą, kad jį būtų galima pakelti kiek įmanoma lengviau visiems. Mirštantys ligoniai gali būti slaugomi jų pačių namuose, slaugos ligoninėse, senelių ar neįgaliųjų institucijose, bendro profilio ir specializuotose ligoninėse“, – teigė Irena.
Paliatyvios medicinos specialistų rengimas yra specifinis. Gydytojas ar slaugytojas turi turėti ne tik medicinos žinių, bet ir gerai išmanyti sergančio žmogaus psichologiją, būti tvirtai, psichologiškai pasirengęs, nes beveik kiekvieną dieną jam tenka susidurti su mirtimi. Slaugytojas turi pažinti save ir nagrinėti savo pojūtį į mirtį, taip pat turi pažinti kitų kraštų ir kultūrų mirties suvokimą, turėti tvirtas etines nuostatas ir žinoti daug kitų psichosocialinių aspektų, kurie būtini bendraujant su ligoniais ir jų šeimos nariais.
„Slaugytojo mirties baimė tapti bejėgiam, būti protiškai ar fiziškai sužeistam ar prarasti tuos, kuriuos myli, auga. Jis vertina savo jėgas pagal pacientą ir jo artimuosius, kurie yra tarsi atspindys – jame gali pamatyti savo pažiūras, vertybes, gyvenimo principus ir galimybes tobulėti. Susitikimas su pacientu ir artimaisiais gali būti suvokiamas kaip asmeninė grėsmė“, – filosofišką požiūrį dėstė I.Mendelienė.
VL žurnalistė Klementina Puolikaitė - Guobė
