Su Velykomis visus! Vis dėlto šiame mano šūksnyje yra ir kartėlio: vos ateina kokia laukta šventė, TV mus skandina vadinamųjų „šeimyninių“ filmų sraute.
Šeštadienis
Tiesą pasakius, pats „šeimyninio kino“ terminas yra smarkiai ginčytinas. Jeigu jis veikia Holivudo apylinkėse, dar visai nereiškia, kad yra universalus. Nuo tokių juostų, kaip nauji „Amžinieji Takiai“ (LTV, 18.00 val.), gana nepedagogiškai aiškinančių vaikeliams, kad yra nemirtingų žmonių, naujos nepagydomos ligos gali susukti ir mamytę, ir tėvelį. Tiesa, pastariesiems prie šio kone gastronominio patiekalo yra senų gerų aktorių padažo. Gal kam malonu aptarti su antrąja puse, kaip suseno Sissy Spacek ar Amy Irving („Tik tu, širdute, nesensti“, -- laukiamas komentaras).
Iš tokių juostų bene įdomiausia žiūrėti bent susietas su egzotiška gamta, kuri, manau, visuomet įdomi ir vaikams, ir tėčiams, ir man, senam niurzgai. Filme „Pasivaikščiojimas su liūtais“ (BTV, 20.50 val.) yra ir autentiškos gamtotyrininko Adamsono biografijos, ir liūtų bei kitų nekasdienių sutvėrimų, ir nuotykių Kenijos gamtos fone. Adamsoną, beje, vaidina britų metras Richardas Harris, kurio šiandien jau nebėra tarp gyvųjų, o „Pasivaikščiojime...“ jis filmavosi tuoj po Nikitos Michalkovo žiauriai iškarpyto išradėjo vaidmens filme „Sibiro kirpėjas“ ir buvo pats nusiteikęs kaip liūtas. Papulk tik, Nikita!..
„Šeimyninių“ antipodas – tik „vyriški“ trileriai, veiksmo filmai. Tarp jų geriau nuteikia, kad ir keista, senesnieji, nes autoriai tuomet dar rūpindavosi intriga, logika, o, sakysim, naujame žiauriame Johno Woo filme „Kalbantys vėjui“ (LNK, 20.30 val.) liko tik efektai ir karinės klišės. Iš tų geriau sukurptų – Bruce‘o Williso policininko Tomo ieškomas žudikas maniakas beveik detektyve „Per plauką nuo pražūties“ (TV3, 20.30 val.), nes kas tas žudikas, čia tikrai nelengva įspėti. Pakenčiami ir britų „Žaidėjai“ (5 kanalas, 24.00 val.). Kartojami ketvirtadienį, balandžio 20 d., irgi vidurnaktį, nors didelės prasmės tame laike ir nematau: čia tiesiog pavojinga situacija, į kurią patenka jauna aktorė, sugebanti mikliai pasukti ją savo naudai. Jei pamatysit, galit palyginti su penktadienį rodomu nauju „Metodu“, kur herojė – irgi jauna aktorė tarp pavojų, ir išvysit tik regresą.
Žinoma, jau prabilo ir telekanalų programų sudarinėtojų religiniai įsipareigojimai (tyčia nesakau: jausmai, įsitikinimai). Ir gana keistai. Nacionalinė televizija sugebėjo kažkur atkapstyti prancūzų veteranų veterano Jeano Delannoy paskutinę juostą „Marija iš Nazareto“ (LTV, 23.30 val.). Šiandien tam ilgaamžiui – jau 98-eri metai, o filmavo dar jaunas, 87-erių. Natūralu, nufilmavo daug saldžių paveikslėlių iš religinės knygelės pradžiokams. Nors ir nemėgstu beprasmiškai žiaurios Melo Gibsono „Kristaus kančios“ (TVP1, 21.15 val.), bet gal jau geriau toks vis dėlto kinas, negu atvira grafomanija.
Sekmadienis
O šiandien tų „šeimyninių“ juostų – jau kaip skėrių. „Karštos galvos“ (TV3, 15.10 val.) – karinė parodijinė komedija, kur tėveliai turėtų įvertinti parodijos motyvus, o vaikeliai šiaip žvengti. „Terneris ir Hučas“ (LTV, 15.25 val.; kartojama ketvirtadienį, balandžio 20 d., 15.15 val.) – komedija su Tomu Hanksu ir simpatiškesniu už jį piktu šunėku. „Brangioji, aš sumažinau vaikus“ (TV3, 16.45 val.) – na, jūs ir patys žinote; įtariu, kad pavadinimas išreiškia kai kurių negerų tėvelių slaptas svajas. „Sabrina“ (BTV, 18.30 val.; kartojama penktadienį, balandžio 21 d., 13.00 val.) – dėl įvairumo dar ir romantinė komedija, tik tiek, kad rimeikas, o Julia Ormond į puspadžius netinka aktorei Audrey Hepburn, kūrusiai Sabriną pirmąjį kartą.
Kitas perdirbinys – „Narvelis“ (LNK, 19.00 val.); deja, geriems amerikiečių aktoriams Robinui Williamsui ir Gene‘ui Hackmanui toloka iki europiečių Ugo Tognazzi ir Michelio Serrault. Beje, tai – nebe šeimyninis kinas, nes kalbama apie gėjus, o tam neblogai turėti ir europinio subtilumo.
Neseniai ekranuose rodytoje „Geišos išpažintyje“ Robas Marshallas galutinai įrodė, kad yra teatro režisierius, kinui pernelyg sunkiasvoris. Jo miuzikle „Čikaga“ (LTV, 20.50 val.), gero operatoriaus mulkinami (ir „Geišos išpažintyje“ esminis režisierius – tai filmo dizaineris), buvome linkę nepastebėti, kad tai vien tik Brodvėjus, gana automatiškai perkeltas į kino ekraną. Nors tai jau skonio reikalas, kaip ir manoji antipatija nepaprastai patetiškam ir dirbtinai patriotiškam Melo Gibsono himnui Škotijai – „Narsioji širdis“ (TV3, 20.45 val.).
Iš naujesnių filmų šiandien įmanoma pasižiūrėti pagal Luco Bessono scenarijų kurtą veiksmo juostą apie kinų mafiją Paryžiuje. „Drakono bučinys“ (BTV, 21.10 val.) – skirtingai kad ir nuo „Narsiosios širdies“ -- perdėm kosmopolitinis: čia vaidina amerikietė Bridget Fonda, turkų šaknų prancūzas Tcheky Karyo, garsusis kinas Jetas Li, pats ir parašęs apysaką, vėliau duotą ekranizuoti. Štai kad Bessonas būtų dar ir į režisieriaus krėslą įsirangęs.
Nuo 1994 metų tikrai nepaseno Roberto Zemeckio „Forestas Gampas“ (LNK, 22.30 val.). Čia šiandien jau matytas Tomas Hanksas sarkastiškai įkūnija pačią vaikštančią Amerikinę Svajonę. Pasirodo, reikia būti sąžiningu, nuosekliu bei naiviu – na, beveik iki debilizmo – ir pasaulis (atsiprašau, tik nerafinuota Amerika) gulės po jūsų kojomis. Labai juokinga istorija, bet tokia, kuri turi gilią prasmę; kikenantis debilas debilizmo nepastebės, kaip jis neregi ir savojo. Manoma, kad tai stipriausias amerikiečių filmas, datuotas amžiaus pabaigos dešimtmečiu.
Na, ir mes, lietuviai, šiandien šį bei tą įnešame į kino meną. Trečiąją „Viliaus Karaliaus“ dalį (Retrospektyva, LTV2, 19.35 val.; kartojama penktadienį, balandžio 21 d., 22.10 val.). Romo Sakadolskio autentišką interviu su „Anglo ligonio“ režisieriumi Anthony Minghella (LTV2, 18.20 val.), kuriame, tikiuosi, bus kalbama ne tik apie asmeninius meistro pomėgius, staigų šuolį į lietuvių operą, bet ir apie kiną.
Ir apie kiną, ir apie gyvenimą viešoje, tarp publikos filmuotoje valandinėje TV laidoje „Gyvenimo linija“ (RTR Planeta, 20.30 val.) įtaigiai kalba mūsų aktorius Juozas Budraitis. Paprastai jo kolegos į tokią laidą ateina, atkapstę atmintyje visokiausių filmavimo aikštelių anekdotų, kurių autentiškumo, žinoma, niekas nepatikrins. Budraitis neieško to pigiojo populiarumo, kaip tik apeliuoja į susirinkusiųjų inteligenciją, ir tai tikrai – išsiskirianti, ori ir protinga, gilų įspūdį paliekanti, net savo paties egzistavimą apmąstyti skatinanti laida, kokių išvis retai kada pamatysi TV ekrane. Spėjęs pamatyti kitais būdais, karštai rekomenduoju.
Pirmadienis
Vienu metu, kai Rusijos televizijos ėmė demonstruoti nebe vien tik kovinius, „mentinius“, o ir neva kultūrinius serialus, jie buvo apžavėję ir kai kuriuos pažįstamus lietuvių žiūrovus. Na, kaipgi: „Jeseninas“, „Meistras ir Margarita“, „Pirmajame rate“ pagal A.Solženicyną, „Daktaras Živago“. Paskui paaiškėjo, kad tai vien akcija, su kultūra susidurianti tik epizodiškai. Ypač visus apvylė „Aukso veršio“ pagal Ilją Ilfą ir Jevgenijų Petrovą nauja beprasmė ekranizacija.
BTV kanalas, tarsi norėdamas padėti atskirti tikras vertybes nuo menamų, šiandien (10.10 val.) demonstruoja Michailo Šveicerio 1968-aisiais kine statytą dviejų serijų „Aukso veršį“. Adekvačios puikiems literatūros kūriniams ekranizacijos ekrane apskritai pasirodo nepaprastai retai, o šį kartą – tai kaip tik tas retas atvejis.
Norinčių panirti į absurdišką sovietinio „nepo“ atmosferą, iš širdies pakvatoti susitikus su Z.Gerdto Panikovskiu, L.Kuravliovo Šura Balaganovu, J.Jevstignejevo Koreika (čia regimo ansambliškumo naujajame seriale nebuvo nė kvapo) laukia retas malonumas. Žinoma, linksmiausias ir graudžiausias susitikimas – tai Sergejaus Jurskio suvaidintas genialus sukčius, drauge ir gyvą užuojautą keliantis inteligentas, kurio individualistiniams gabumams kolektyvinėje šalyje nėra kur pasireikšti, -- Ostapas Benderis.
Apie aktorių S.Jurskį šiandien – ir TV laida (RTR Planeta, 16.45 val.), bet ji daugiau liečia tik teatrinę maestro kūrybinės veiklos pusę.
Manau, publikai dar nepabodo meistryste, dinamika ir humoru trykštanti 1995 metų Holivudo juosta „Kontraktas su neūžauga“ (LNK, 20.40 val.), kurioje į kino sostinę patekęs Johno Travoltos gangsteris nelauktai persiima idėja: čia viskas taip pat, kaip ir gangsterių pasaulyje, tad kodėl gi Holivudo nepajungus sau? Iš aktorių bene labiausiai įsidėmėtinas -- nedidelis žemaūgės žvaigždės Danny De Vito pasirodymas.
Turime ir naują filmą pagal Stepheną Kingą – deja, televizinį „Elenos Rimbauer dienoraštį“ (LTV, 22.55 val.). Baugina, kaip Kingas visada ir daro, o vis dėlto tai – tik B klasės produkcija: aktorė Lisa Brenner, kadaise vaidinusi su Melu Gibsonu „Patriote“, bet karjeros taip ir nepadariusi, nesugeba bent kiek įtikimiau motyvuoti herojės metamorfozių.
Keista diena -- jau vien todėl, kad šiandien žadami rodyti bent du lietuvių vaidybiniai filmai. Per LTV2 (19.05 val.) – Janinos Lapinskaitės 2004 metų „Stiklo šalis“ pagal Vandos Juknaitės prozą. Kūrinys susilaukė kontroversinių publikos vertinimų – ir palankių, ir kaltinančių šaltumu (o argi stiklas, iškeltas į pavadinimą, neapeliuoja ir į trapumą, ir į šaltį?). Geriau susidarykite nuomonę apie šį savaip moterišką kūrinį patys.
Kitas filmas – Janinos vyro Algimanto Puipos (bene pora švenčia kokį auksinį jubiliejų?). Tai ir namuose, ir svetur, ypač Vokietijoje, gerai sutikta „Elzė iš Gilijos“ (LTV, 20.50 val.), kurta 1999 metais. Senovinės Mažosios Lietuvos grožis supa ir paaštrina dramatiškus herojų likimus, tarpusavio konfliktus, o gamta atrodo nuo jų neatsiejama. Aktorių Eglės Jaselskytės, Kosto Smorigino, Antano Šurnos, Vytauto Paukštės, tos pačios Janinos Lapinskaitės ir kitų puikiai suvaidintą keistoką sąžiningumo, nenuolankumo, ambicijų dramą pagal užsilikusį Vytauto Žalakevičiaus scenarijų knieti lyginti su gerokai anksčiau to paties režisieriaus statyta „Moterimi ir keturiais jos vyrais“.
„Jeigu „Moterį...“ galima pavadinti eilėraščiu, tai čia – jau romanas, šeimyninė saga, bet, aišku, panašios faktūros“, -- viename interviu anuomet sakė Puipa. Žinoma, jeigu romano žanrui menininkas „nurašo“ ekrane pasitaikančius „Elzės...“ užtęstumus, su juo jau nelengva sutikti.
Antradienis
Jau pasirodęs šią savaitę detektyve, šiandien Bruce‘as Willis puikuojasi šauniu astronautu fantastiniame „Armagedone“ (TV3, 15.45 val.), nors jį – kaip ir kitus gerus aktorius: Beną Afflecką, Lili Taylor, Billy Bobą Thorntoną -- įžūliai stelbia specialieji efektai. Kaip tik todėl juosta prasčiau atrodo, žiūrint ją namuose – na, tuo atveju, jeigu jūsų teleekranas dar neužima visos sienos.
„Maverikas“ (LNK, 16.25 val.) apdainuoja nepriklausomą amerikiečio asmenybę. Nors lengvo humoro šiame vesterne apie profesionalų šulerį ir yra, vis dėlto savaitės kontekste jis žiūrimas kaip priešingybė sarkastiškam „Forestui Gampui“, nes iškelia kaip tik tuos žmogaus bruožus, iš kurių sekmadienį rodyta Zemeckio juosta pasityčiojo. Be to, Melas Gibsonas, piešiantis pagrindinį herojų, čia jau išsvaidė tą betarpiškumą, žymėjusį jo ankstyvus vaidmenis, sukurtus Australijoje, ir kiekviename kadre matyti, koks jis gelžbetoninis, kaip gerai apie save galvoja. Kažkuo ypatingu nepasižymi ir telefilmas „Gvineverė“ (5 kanalas, 19.30 val.; kartojama kitądien, 16.00 val. ir dar penktadienį, balandžio 21 d., 24.00 val.), o vis dėlto šioje naivokoje juostoje, kurioje vaidina „Tvin Pykso“ herojė Sheryll Lee, yra kažkas patrauklaus. Gal – pati ta karaliaus Artūro, jo riterių tokia imponuojanti epocha?
Rimtas filmas per lietuvių kanalus šiandien, ko gero, tik vienas. Tai vengro Istvano Szabo garsiosios trilogijos apie asmenybę ir istoriją vidurinioji dalis „Pukininkas Redlis“ (XXI Vilsat ir XXI Mikrovisata, 9.00 ir 17.00 val.). Kiti kūriniai buvo „Mefistas“ ir „Hanusenas“. 1913 metais, Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse, baigęs gražiai besklosčiusią karinę karjerą savižudybe, Austrijos-Vengrijos imperijos žvalgybos pulkininkas Alfredas Redlis (Klausas-Maria Brandaueris) iki šiol lieka viena mįslingų pasaulinės istorijos figūrų. Filmas – tik viena galimų versijų, bet ji tokia psichologiškai stipri, kad įstringa kaip vienintelė.
Kitas rimtas kūrinys – irgi apie realią asmenybę – pasirodo jau ne per mūsų kanalą. Lenkai demonstruoja savojo gyvojo klasiko Andrzejaus Wajdos sukrečiantį 1990 metų filmą „Korčiakas“ (TVP1, 1.15 val.). Neseniai pasirodžiusiame 1-ajame šių metų „Kino“ žurnalo numeryje kritikė Živilė Pipinytė taikliai pastebėjo, kad tai vienas rimčiausių per istoriją filmų apie Holokaustą.
Pagrindinis herojus Januszas Korczakas (ekrane jo paveikslą atkuria Wojciechas Pszoniakas) buvo gydytojas, pedagogas, filosofas. Bandė gelbėti – bent morališkai – Varšuvos geto vaikus. Neišdildomą įspūdį palieka juostos finalas, ne dokumentinio stiliaus, kaip viskas atrodė iki tol nešvariai viruotame kadre, o įsivaizduotas. Sustojus traukiniui, kuris veža vaikus likviduoti, pražysta natūralios gamtos spalvos, Korčiakas su savo augintiniais išeina į gėlėtą pievą, ir kone kiekvieno žiūrovo sąmonėje sugaudžia Dangun ėmimo motyvas.
Po tokios prieštaravimų gelmės – juk ekranas rodo Korčiaką dėl vaikų kone vogusį, kone nusikaltusį, ir tuo pasaulyje kūrinys sukėlė tikrą vertinimų audrą, mūsiškiai ką tik pasirodę kino kūriniai apie lagerius – „Dievų miškas“ ir ypač „Vilniaus getas“ – atrodo tik mokiniškai lėkšti.
Trečiadienis
Gana naują, berods, niekur dar nerodytą amerikiečių veiksmo filmą „Boingas 747“ (BTV, 21.30 val.) turbūt galima žiūrėti vien dėl to formalaus naujumo. Nes iš esmės jame nieko nauja – na, truputį maštabiškesnis, nei iki šiol ekranuose rodyti, apiplėšimas. Specialieji efektai, suprantama.
Kur kas įdomesnis dar 1992 metų filmas pagal Nikolajaus Gogolio „Mirusias sielas“, kurias statytojas Aleksandras Orlovas pervardijo „Čičikovo nuotykiais“ (Naše kino, 20.00 val. ir kitądien, 13.00 val.), žanrą apibūdindamas kaip „muzikinę miminę dramą“. Mat pagrindinius vaidmenis čia kuria vėliau išvaikyta pantomimos aktorių trupė ir buvęs jos vadovas, daug kine vaidinęs ir „tekstinių“ vaidmenų, gabusis Igoris Jasulovičius. Apskritai į šį filmą geriausiai žiūrėti, kaip į eksperimentą, rodantį naujas teatro ir kino sąsajas, kurias tik gerokai vėliau „Dogvilyje“ apčiuopė Larsas von Trieras.
O dėl „Elito kino“ šios savaitės pasirinkimo nedaug ką galiu pasakyti. Brazilų filmo „Madam Sata“ (LTV, 23.25 val.) matyti dar neteko. Herojus – realiai egzistavęs transvestitas, senosios Rio de Žaneiro bohemos atstovas. Natūralu, kad ir gausūs dar jauno režisieriaus Karimo Ainouzo kūriniui atitekę apdovanojimai – daugiausia specifiniai, kokių nors gėjų ir lesbiečių filmų festivaliukų, arba regioninės pačių brazilų premijos. Visa tai gali būti ir įdomu, ir spekuliatyvu, bet ką čia spėliosi prieš laiką. Žinoma, po maštabiškų realių Korczako ar Redlio figūrų toks pasirinkimas atrodo kiek smulkus, bet gali pasitaikyti, kad ir klystu. Tai juk žmogiška.
Ketvirtadienis
Jauni nepriklausomo amerikiečių filmo „Varyk!» (TV1, 21.00 val.) herojai Kalėdų išvakarėse uždarbiauja, bandydami paprekiauti „Extasy“ tabletėmis, o su tokiu verslu susiję visokie komiški ir ne visai nelauktumai, net pasišaudymai. 1999 metais šią juostą gerai žiūrėjo, kažkur net premijavo už koloritingus personažus, o pasitikėjimas režisieriumi Dougu Limanu šiandien yra jau taip išaugęs, kad jam net patiki visų jūsų, tikiuosi, kine matytą naują Hitchcocko filmo „Ponas ir ponia Smit“ perdirbinį.
Šiandien dar nėra plačiai žinoma ir rusų 2004 metų komedijos „Keturi taksistai ir šuo“ (BTV, 20.20 val.) dauguma autorių – na, matytas gal aktorius Viktoras Byčkovas, dar prieš tai įsiamžinęs „Nacionalinėse (žvejybos ir kt. – S.S.) ypatybėse“. Vieno Maskvos taksi parko kompanijos linksmi nuotykiai su pasprukusiu taksių veislės šunimi, kurį „vaidino“ net keli panašūs, kartais atrodo naivoki. Bet tam tikrų vilčių ši dinamiška, be pretenzijų komedija vis dėlto teikia.
Romano Polanskio „Pianistą“ (LNK, 22.40 val.), išsikovojusį ir „Oskarą“, ir Kanų festivalio pagrindinį prizą, esu beveik įsitikinęs, tikriausiai esate matę. Antrą kartą tikriausiai nežiūrėčiau, bet įsivaizduoti, kokio pobūdžio kūriniai šiandien yra vertinami rinkoje, verta. Kad kūrinys – apie karą, Holokaustą, Varšuvos sukilimą, vienišiaus individualisto (Adrianas Brody) stebuklingą išlikimą visame šiame pragare – jūs, manau, dar prisimenate. Po šio kūrinio nebešviežias pleibojus, visada geriausiai jausdavęsis linksmo siaubo atmosferoje, jau perėjo ir prie „Oliverio Tvisto“ sentimentalizmo. Visi senstam, ne vienas Delannoy.
Penktadienis
Iš pažiūros šiandien tų įvairesnių filmų, panašu, šiek tiek daugiau. Bet tai labiau optinė apgaulė. Na, nebėra „šeimyninių“, ir už tai ačiū.
Pasirodo, meluoju, nes komedija „Vaikis“ (TV3, 20.00 val.) – tipiškas „šeimyninis“ filmukas. Ir vėl (atrodo, jau trečią kartą per savaitę) galėsime džiaugtis Bruce‘u Willisu, šįsyk bandančiu užmegzti kontaktą... su pačiu savimi, kai jam tebuvo aštuoneri metukai. Atrodytų, originalus sumanymas, o man panašiau į plagiatą. Mat „Vaikis“ – 2000 metų juosta ir ji sukurta kaip tik įkandin 1999 metų įdomaus mistinio filmo „Šeštasis pojūtis“, kur Willis jau rodėsi poroje su vaiku. Tik ten vienas iš tos poros buvo gyvas, o kitas – ne. Ir vaidinti su tikrai gabiu Haley Joelu Osmondu žvaigždei aiškiai buvo įdomiau, negu su šituo standartiniu „Vaikio“ pypliu.
Paprastai stengiuosi įdėti fotokadrus iš mano labiausiai gerbiamų filmų. Prisipažinsiu, šį kartą dailioji italė Belucci įdėta tik tam, kad pamatytumėt ją senoviniu kostiumu. Manekenė ja ir lieka, ant sinjoros Monikos gerai guli bet koks rūbas.
O filmas? „Vilko brolija“ (LTV, 22.40 val.; beje, ją šiandien demonstruoja ir žadančio pavadinimo „Balticum Auksinis“ kanalas, tik anksčiau, 19.00 val.) sukurta pagal Prancūzijoje populiarų mitą apie žvėrį.
Ekstravagantiškame filme, nukeliančiame veiksmą į tapybišką XVIII amžių, jau pirmuosiuose kadruose kažkokia mūsų nematoma, tik numanoma baisybė žiauriai doroja moterį. Mistika, siaubas supa šią ne itin stropiai kinematografiškai sustyguotą istoriją apie „Ževodano pabaisos“ gaudymą, o paskui – netikrumas: ar ševaljė de Fransako (Samuelis Le Bihanas) sunaikintas didžiulis vilkas ir buvo tikrasis baisių įvykių kaltininkas, ar įsijungti „Greenpeace‘ui“ ir vilko atsiprašyti? Nacionalinio kanalo neauklėsiu, baugu, bet „Auksiniam“ galima išdrįsti priminti, jog kartais blizga ir plastmasė.
Ši diena taip ir formuojasi – tarp komedijų ir trilerių.
Nostalgišką gražią komediją „Pokrovo vartai“, kurioje šiandien jau nebe pelnytai į padanges keliamas Olegas Menšikovas sukūrė turbūt geriausią savo vaidmenį (lengvapėdišką studentą Kostiką), demonstruoja BTV (20.20 val.). Per TV3 – amerikinis linksmas klausimas „Iš kokios tu planetos?“ (22.05 val.); gaila, kad rimtas režisierius Miche‘as Nicholsas, dirbantis dar ir scenoje, yra užkietėjęs realistas, tad fantastiniai komedijos apie ateivius motyvai jam kažkaip nepasiduoda, ir tiek.
O iš trilerių – dar naujas „Metodas“(BTV, 23.00 val.), irgi, kaip praėjusį šeštadienį rodytuose „Žaidėjuose“, eksploatuojantis jaunos aktorės baisokas bėdas, susijusias su psichologiniu teroru. Tiesa, šioji, penktadieninė, aktorė (Elisabeth Hurley) dar yra nepaprasta Stanislavskio sistemos, Amerikoje pervardytos Metodu (taip, taip, didžiąja raide!), šalininkė. O tai pasirodo, pavojinga, nes gali panirti į savo vaidmenį, kaip į šulinį.
Ne, kažkaip pabodo taukšti ir apie trilerius, ir apie komedijas. Gal grįžkim prie seno doro realizmo (ne socrealizmo, suprantama). Mums tokią galimybę teikia visai padoriai suremta Emile‘o Zola „Žerminalio“ ekranizacija (XXI Vilsat ir XXI Mikrovisata, vėl, kaip paprastai, 9.00 ir 17.00 val.). Taip pat ir dokumentinė juosta apie prancūzų „naujosios bangos“ poetą Francois Truffaut (LTV2, 20.30 val.). Kaip gerai, kad „naujabangininkai“ neieškojo nei pražūtingų Metodų, nei Vilko brolijų, nei Drugio efektų. Jie filmavo save ir tuos, kuriuos mylėjo, – ar tai būtų miestas, epocha ar žmogus. Todėl 7-ojo dešimtmečio Prancūzija užfiksuota ekrane taip, kad ji lieka gyva, jaudinanti ir nepaprastai viliojanti iki mūsų dienų.
