Bendras vaizdelis toks: pavasariui jau baigiant prasiveržti, teleekranuose gausėja meilės juostų, nemažai - menkai girdėtų, tiesiog “pavasarinių”. O tarp jų it uolos stūkso keli puikūs klasikiniai filmai, kuriuos ne nuodėmė dar sykį pasižiūrėti. Jaunajai kartai, kuri matys juos pirmą kartą, galima tik pavydėti.
Meilės savaitgalis
Šeštadienis siūlo mums tokių filmų, kuriuose emocinė intriga pateikta nevisiškai įprastais būdais (susitiko, pamilo, kažkas kliudė, bet jie nugalėjo).
Antai LTV kovo 27 d. 22.00 val. demonstruojamas filmas “Atmerk akis” (tą pačią dieną, tik anksčiau, 19.00 val., jį rodo ir “TV1000” kanalas) siejasi su meilės intriga, tačiau originaliu mistiniu būdu. Paveržei draugo merginą: būk malonus, užsimokėk už tą negražų poelgį kad ir subjaurotu (bet kartkartėmis vėl keistai atsigaunančiu) veidu. Labai gabus režisierius Alejandro Amenabaras, kurio “Kitų” su Nicole Kidman nematė turbūt vienetai, šį ankstesnį savą filmą kūrė dar gimtinėje Ispanijoje. Bet tas ispaniškas mįslingumas reiškėsi jau ir šiame kukliame kūrinyje, kuri padabino “pati” Penelope Cruz.
Savotišką ir retai rodomą dramą apie kelis realiai egzistavusių žymių amerikiečių Gertrudos Stein ir jos kiek labiau, nei įprasta, mylėtos draugės Alice B. Toklas mėnesius - “Mėnulio belaukiant” demonstruoja TV4 (šeštadienį, 12.30 val., ir pirmadienį, kovo 29 d., 9.50 val.). Kitaip nei kino ekranuose pasirodančioje “Pabaisoje” (“Monster”), pati lesbietinė intriga čia nėra taip jau labai akcentuojama, nors statė - Europoje, bet ne Amerikoje, kur 1987 metais toks kūrinys galėjo atrodyti dar pernelyg drastiškas, irgi moteris - Jill Godmilon. Įdomiausia pasinerti į senojo pasaulio bohemą, išvysti moteriškių susitikimus su Appolinaire’u, Picasso, Hemingway.
Jeigu ir meilė, tai tik broliška, sieja “Mokinį” (tokio pavadinimo prancūzų filmas rodomas šeštadienį per LTV, 0.55 val.) ir jo jaunąjį privatų mokytoją. Čia yra pastabių detalių, pavyzdžiui, kai nusigyvenę aristokratai iš porcelianinių indų manieringai valgo makaronus, bet intonacija dramatiška. Tiesa, paauglys Casparas Salinonas (mokinys Gasparas) visiškai “pervaidina” populiarų partnerį - aktorių Vincent’ą Casselį. Išaugusį “kūdikėlį” ir tris jos “tėvelius” rodo kadaise populiarios prancūzų komedijos “Trys vyrai ir kūdikis lopšyje”, perkartotos net amerikiečių, tąsa “Po 18 metų” (1 Baltijos kanalas, šeštadienį, 17.30 val.), ką tik praslydusi Lietuvos kino ekranais.
Pasirodo, ne vien lietuvių platintojai serga pavadinimų keitimo manija. Sunkiai atsekiau, kas gi čia per “Atsisveikinimo valsas” (“TVNsiedem”, šeštadienį, 12.30 val.). Pasirodė - smarkiai pagyvenusi (1940 m.), bet vis dar maloniai žiūrima klasikinė melodrama “Vaterlo tiltas” su įtikinančia Vivien Leigh ir kiek galanteriniu Robertu Tayloru. Didžiųjų žvaigždžių metas, o vaidinti tenka tik... istoriškai motyvuotą vargšės balerinos nuopuolį.
Sekmadienis, kovo 28 d., pamalonina mus amerikietės Beeban Kidron kostiumine, vaizdingame Kanados fone filmuota melodrama “Atneštas jūros” (LTV, 21.00 val.), kurioje XIX amžiaus drabužiais neblogai jaučiasi Vincent’as Perezas ir Rachele Weisz. Ispanai mylisi ir juokiasi naujoje juostoje “Ne į toną” (TV3, 20.20 val., ir ketvirtadienį, balandžio 1 d., 12.00 val.), visaip įvairuodami chamišką pasakymą “kvailas kaip tenoras”, o tokių dainininkų ekrane šį kartą - net trejetas. Bet man kažkaip artimesnis Ettore Scola, nepamirštamoje juostoje “Bjaurūs, purvini, pikti” (TV11, 20.05 val., ir kitądien, 17.05 val.) su puikiausiu juodu humoru fiksuojantis bidonvilio gyventojų buitį, na, mūsiškai šnekant, “bomžus”, kurie nenustoja gausinti savo ir taip supergausios šeimynėlės, kas kad kartais vienam kuriam iš sutuoktinių užeina trumpalaikis ūpas nunuodyti gyvenimo draugą.
Šiame emocingame fone išsiskiria labai žiaurios Tiboro Takazco “Žiurkės” (“RenTV”, 19.00 val.), taip pat ryžtingi Jacko Nicholsono bei Tomo Cruise’o veiksmai “Geruose vyrukuose” (LNK, 20.15 val.), gana realistiškai piešiančiuose amerikiečių karo laivyne tvyrančias ne tokias jau sveikas nuotaikas.
Kai nesinori į darbą
Ar televizorius jums atstos sveiką darboholizmą? Vargu bau. Savaitės dienomis patrauklaus ar bent originalaus kino ne taip jau daug. Bet vienetų yra.
Pirmadienį - dar ne jie. Rusų politikas ir režisierius Stasas Govoruchinas sukūrė meilės serialą, kondensavo jį į vieną filmą kino teatrams, bet mūsų laukia tik ištęstos serijos, bendru jausmingu pavadinimu “Palaiminkite moterį” (pradžia - per 1 Baltijos kanalą, pirmadienį, kovo 29 d., 20.30 val., o toliau, kaip sakoma, “sekite reklamą”). Besiilgintiems senojo sovietinio rusų melodramų stiliaus - pats tas.
“Moters atpažinimas” (tą pačią dieną, 20.05 val., ir kitądien, 16.50 val., per “TV11” kanalą, narsiai papildantį kinuose praėjusią italų retrospektyvą) bene bus vėlyvas Michelangelo Antonioni. Tačiau kanalas reklama nesirūpina, tai ir visiškos garantijos nėra.
Antradienis atneša gana neblogą fabularizuotą legendinės Tinos Turner biografiją “Kuo čia dėta meilė?” (TV3, 23.05 val.), kurioje įžymybę piešia Angela Basset. Pavadinimas provokuojantis - meilė čia dar ir labai daug kuo dėta, be jos, be jos skaudulių gal nebūtų ir susiformavęs toks persmelkiantis visus organus žymiosios dainininkės stilius. Bet, pasirodo, galima ne tik rėkti dainuoti, o ir ištylėti savo stiprias emocijas. Apie tai - Kanų “Auksinę palmės šakelę” 1993 metais pelnęs naujazelandietės Jane Campion įžymusis “Fortepijonas” (TV1, antradienį, 21.00 val., ir kitądien, 16.00 val.). Reikia pažiūrėti! Ko vertas jau pagrindinis personažų trio: tylinti, bet visa tarsi verdanti Holly Hunter, jos sutrikęs, bet vis tiek puritoniškas vyras - Samas Neillas, joje vėl moterį pabudinantis baltasis, kažkodėl išsitatuiravęs maorių raštais, - nepamirštamas Harvey Keitelis. O pats fortepijonas, jo absoliučiai siurrealistinis gretinimas su laukinės salos fonu, jūros pakrante, jo grėsmė, visu savuoju svoriu traukiant heroję į vandenų dugną! Keistų egzotiškų realijų ir keistos, jau nebepasimirštančios sugestijos kūrinys, kuriame Michaelo Nymano muzika dažnai atstoja personažams žodžius.
Siurrealizmo atgarsių įmanoma rasti ir komedijoje “Aš, aš ir dar kartą aš” (TV4, trečiadienį, kovo 31 d., 21.20 val.). Režisierė Pipa Karmel irgi pasakoja apie savąją lytį, jos neatsparumą (“Fortepijonas” - kaip tik apie atsparumą) vyriškajai mitologijai. “Siuras” dar ir tuo, kad šiam apynaujam filmui kurti susijungė, švelniai tariant, nutolusios šalys: Prancūzija ir Australija. Ko tame kino pasaulyje nebūna.
O štai ketvirtadienis vėl atneša šedevrų (tegul kartas ir ginčytinų). “Tango TV” demonstruoja nepaprastai išgarsėjusį ir nė kiek nepasenusį 1972 metų dramatišką Bobo Fosse’o miuziklą “Kabaretas” (22.00 val.). Ekrane iš pradžių triumfuoja Vokietijos Veimaro respublikos bohema, kurioje pirmuoju smuiku griežia atvykėlė iš Amerikos Salė, o tai, jūsų žiniai, vienintelis toks genialus Lizos Minnelli vaidmuo kine. Tačiau ir bohemą, ir jos žmogiškąją šilumą, jos išskirtinumą (nors biseksualumo motyvas, kurį akcentuoja reklama, filme - tik ketvirto plano) pamažu, beveik nepastebimai keičia rudmarškiniai ir jų tikroji antimoralė. Linksmas, o drauge ir beprotiškai liūdnas “Kabaretas”, kurio savotiškas ciniškas demiurgas yra nepamirštamas Joelo Grey Ceremonmeisteris, įstringa atmintin visam laikui, nors kartą pamačius. Kaip tie žaliai lakuoti Salės, išvykstančios iš tapusio pavojingu Berlyno, nagučiai, kuriais ji neatsisukdama, žinodama, kad ją nulydi žvilgsniu, pamojuoja mylimajam. Kaip tas visuotinio talentingumo džiugesys, sklindantis iš ekrano ir užkrečiantis tave, nesvarbu, ar pasakojama apie linksmus ar apie baisius dalykus.
Apie Stanley Kubricko paskutinį filmą “Plačiai užmerktos akys” (LNK, tą patį ketvirtadienį, 22.35 val.) taip tiesiai jau nepagiedosi. Iš prastų erotinių filmų bangos jis, aišku, išsiskiria, bet ar primena Kubricko šedevrų, kokio nors televizijų niekuomet nerodomo (?) “Prisukamo apelsino” metą - čia įmanoma aršiai ginčytis. Nicole Kidman ir Tomas Cruise’as, tuomet buvę realiais sutuoktiniais, panašu, daugiau stengiasi vaidinti seksualines fantazijas, kiek joms atsiduoti. Net kyla įtarimas, kad jųdviejų bendras gyvenimas buvęs prėskas. Bet gal čia aš ir klystu, ką žinai.
Penktadienis vėl atiduodamas geresnei ir prastesnei komedijai, tarp kurių įdomiausia man atrodo stilizuota Warreno Beatty juosta apie mafiją “Dikas Treisis” (TV3, balandžio 2 d., 22.35 val.). Šiame fone tyliai slapstosi tragiškai žuvusios rusų režisierės Larisos Šepitko tragiškas, biblinio skambesio kūrinys apie karą “Pakilimas” (“Naše kino”, 19.40 val.), kurį tėvynėje traktavo kaip “partizaninį”, ir kurio religines maksimas sugebėjo išsiaiškinti tik Berlyno (tuomet - dar Vakarų Berlyno) festivalis, ne šiaip atidavęs filmui 1977 metų “Aukso lokį”.
Retrospektyva
Lietuviškoje LTV-2 kanalo Retrospektyvoje pagrindinis vaidybinis filmas šį kartą - 1966-ųjų “Naktys be nakvynės” (sekmadienį, kovo 28 d., 20.10 val., ir trečiadienį, kovo 31 d., 14.35 val.).
Juosta - apie poetą, bet ne “Julius Janonis”, nebe tokia schematiška, nors ir nelygi. Gal kitaip ir būti negalėjo, nes režisieriais dirbo operatorius (Algirdas Araminas) ir aktorius (Gediminas Karka). Gal kad Vytautas Montvila, ekrane tapęs Vytautu Mantvydu, gyvenime buvo prieštaringesnis, ne toks tiesmukas. “Teigiama” puikaus aktoriaus Stasio Petronaičio išorė ir šį kartą jam grasino iškrėsti piktą pokštą, tačiau kūrėjas rado gyvų detalių, žvelgti į jį jau įdomiau negu į pirmuosius jo kino darbus (pavyzdžiui, “Svetimuose”). Gerai, kad ekrane ir autoriai, ir aktorius kiek įmanydami vengia atviros patetikos, tik gaila, kad tokio lygio aktorius kaip Algimantas Masiulis yra daugiau verčiamas personažo prisitaikėliškumu ryškinti herojaus principingumą. Tuomet jau gilesnis - tegul epizodinis, bet charakteringas - snobas Yla, kurį suvaidino kino (gal tik dėl akių) neva nemėgęs Juozas Miltinis.
Apie senus aktorius, stovėjusius prie lietuvių nacionalinio teatro ištakų, kuriems jų menas - tarsi religija, galima pamatyti Retrospektyvos dokumentinėje programoje (antradienį, kovo 30 d., 20.00 val.) išsiskiriantį dar vieną poetišką Henriko Šablevičiaus kūrinėlį “Didžioji iliuzija” (1977).
