„Dėliojau pasjansą, kortos rodo, kad šis laivas niekada nepasieks Leningrado“, – atsidūsta „S/S Naissaar“ kapitonas Kalju.
Krovininio laivo inžinierius neramiai žiūri į savo kapitoną, bet negali nieko padaryti. 1941 m. rugpjūtį „S/S Naissaar“ leidžiasi į ligšiol pavojingiausią kelionę.
Hitlerio kariai apsupo Taliną – sovietų okupuotos Estijos valstybės sostinę, todėl 40 tūkst. sovietų karių ir visi sovietų valdžios aparatui priklausantys civiliai bei jų šeimų nariai turi būti skubiai evakuoti. Visiems laivams pavesta imtis užduoties.
Kapitonui ir inžinieriui kalbantis, sovietų kariai vis lipa į laivą. Šimtai išsekusių žmonių žengia į laivą ir leidžiasi į jo triumą.
Vokiečiai jau užėmė didelę Talino dalį, o sovietų daliniai vienas po kito traukiasi iš gatvėse vykstančių kautynių ir veržiasi link uosto. Už jų kyla juodi dūmai nuo degančių pastatų, nes Stalinas įsakė viską, kas vertinga, sunaikinti, kad nepatektų vokiečiams į rankas.
Jeigu kariai būtų iš anksto žinoję, koks likimas jų laukia pabėgimo į Leningradą metu, būtų atsisakę lipti į laivą. Vilkstinė, kuriai priklauso ir „S/S Naissaar“, taps kruviniausios Antrojo pasaulinio karo atakos jūroje auka.
Pabūklai taikosi žemai
1941 m. rugpjūčio pabaigoje Taliną apėmė pražūties nuotaikos. Ištisas savaites Raudonoji armija bandė sustabdyti vokiečių veržimąsi, bet pastangos buvo bevaisės, todėl rusus ir Estijos komunistus reikėjo evakuoti į Leningradą, esantį už 350 km į rytus.
Talino uoste įsivyravo chaosas. Sovietų Baltijos jūros laivynas buvo pasiruošęs ir šaudė į vokiečius pabūklais. Frontui artėjant prie miesto centro, pabūklai taikėsi vis žemiau. Galiausiai sviediniai ėmė skraidyti tiesiai virš dokų, kuriuose kareiviai ir civiliai lipo į laivus.
Šimtai sužeistų kareivių buvo nešami į laivus, o slaugytojai bandė numalšinti jų skausmą.
Į karo laivus žmonės nebuvo įleidžiami, nes jie pirmiausia turėjo ginti vilkstinę, o į civilių laivus, tokius kaip „S/S Naissaar“, buvo stengiamasi sulaipinti kuo daugiau kareivių ir civilių – daugelis iš jų išplaukė su 2–3 tūkst. keleivių.
Raudonoji armija stengėsi ne tik evakuoti tūkstančius žmonių, bet ir rasti vietos vertingai karinei technikai.
„Kodėl, po velnių, kraunate tas dėžes į laivą? Žmonėms vietos neužtenka, o jūs tempiate kažkokias dėžes iš fronto“, – skundėsi uoste estų kranininkas.
„Kvaily, čia juk amunicija! Leningrade visko prireiks“, – atšovė jam rusas.
Viskas, kas netilpo į laivus, buvo išmesta į uostą arba susprogdinta tarp krantinėje esančių anglių krūvų.
Visi žinojo, kad evakuacija bus pavojinga. Vokiečių povandeniniai laivai ir minavimo laivai, taip pat suomių laivai buvo pribarstę minų Suomijos įlankoje. Buvo žinoma, kad į vilkstinę bus šaudoma iš sausumos, ją puls karo laivai. Be to, vokiečių lėktuvai taip pat buvo pasiruošę antskrydžiams virš 190 vilkstinės laivų.
Todėl civiliniams laivams, tokiems kaip „S/S Naissaar“, buvo nurodyta ant denio prikrauti lentų, kad žmonės iš sudužusio laivo turėtų į ką įsikibti vandenyje.
Net senos geldos nuleidžiamos į vandenį
Taline sovietų valdžia konfiskavo net aplūžusias geldas – kaip tik tokios būklės buvo ir laivas „S/S Naissaar“.
Vos prieš keletą savaičių buvo planuojama 1911 m. gamybos garlaivį nuskandinti uoste ir panaudoti kaip užtvarą, tad įgula jau buvo pradėjusi ardyti viską, kas vertinga. Dabar gi buvo nuspręsta, kad pusiau tinkamas plaukioti laivas turi leistis į pavojingą kelionę į rytus.
Rugpjūčio 28 d. rytą „S/S Naissaar“ užėmė savo vietą uoste, iš kurio turėjo išplaukti visa vilkstinė. 165 civiliniai laivai buvo suskirstyti į keturias divizijas, o didžiausi Sovietų Sąjungos Baltijos jūros laivyno laivai sudarė nepriklausomą dalinį, kuris plaukė priekyje. Konvojaus gale buvo senesnių karo laivų dengiamosios pajėgos.
11:18 vilkstinės priekinė dalis pradėjo judėti į rytus, o vokiečių artilerija griausmingai atsisveikino su laivais. Keltas „Vironia“ tik per plauką išvengė artilerijos sviedinio, kuris pataikė į vilkiką, turėjusį padėti garlaiviui išplaukti iš uosto.
Netrukus horizonte pasirodė naujas pavojus: vokiečių torpediniai kateriai išplaukė iš Helsinkio ir jau artėjo prie vilkstinės. Tačiau du dideli sovietų karo laivai juos sulaikė veiksminga ugnies užtvara.
Iš viso laivų vilkstinė buvo 50 km ilgio. Priekyje plaukę minų traleriai bandė išvalyti 200 m pločio juostą priešo minų lauke prie Jumindos pusiasalio, esančio už 60 km į rytus nuo Talino. Tuo pat metu karo laivai šaudė į vokiečių pikiruojamuosius bombonešius, kurie atakavo minų tralerius.
Vokiečių minos buvo pritaisytos prie ilgos plieninės vielos, o kitame vielos gale buvo minas laikantis inkaras, tad sovietų minų traleriai bandė nupjauti vielą ir taip nukenksminti miną, tačiau daugelis minų buvo tiesiog atlaisvintos ir išplaukė į vandens paviršių, o vilkstinės laivams teko plaukti zigzagais tarp jų, kad jas aplenktų.
Jau po penkių minučių minų lauke nuaidėjo pirmasis sprogimas. 17:05 val. 700 evakuotųjų paniro į gelmes, kai nedidelis garlaivis atsitrenkė į miną ir nuskendo. Tuo pat metu vokiečių ginklų baterijos pradėjo šaudyti nuo kranto, o iš oro atakavo „Stuka“ ir „Junkers JU 88“.
Civiliniams laivams beliko plaukti zigzagais, kad apsisaugotų nuo pikiruojamųjų bombonešių puolimų, tačiau jie turėjo labai mažai vietos siaurame minų tralerių išvalytame koridoriuje. Pakeitęs kursą senas Estijos ledlaužis užplaukė ant minos ir nuskendo su kiek daugiau nei 100 žmonių.
Pagalbos šauksmas nutyla
„Vironios“ įgula buvo ką tik gavusi vakarienę, kai laivą užpuolė vokiečių lėktuvas. Keltas staigiai pakeitė kursą ir pirmoji bomba pataikė už 50 m nuo laivo. Kitos bombos taip pat sprogo jūroje, bet netrukus „Vironia“ sustojo. Sprogimų banga sugadino vairą, ir nors kelte buvo priešlėktuvinių pabūklų, jis buvo lengvas taikinys, tad greit į kurį nusitaikė keli vokiečių lėktuvai.
Kai „Vironiai“ buvo suduotas mirtinas smūgis, jame buvo sovietų karo korespondentas Nikolajus Michailovskis. Po akimirkos, kai keltą sudrebino sprogimas, korespondentas atsidūrė vandenyje. Michailovskis apsidairė, iš kaktos jam lašėjo kraujas.
Aplinkui plūduriavo daugybė kūnų. Korespondentas pastebėjo laive sutiktą jauną panelę juodomis kasomis iš Leningrado.
„Bangos nunešė jos kūną. Gana ilgai buvo matyti jos galva su tvarkingai supintomis kasomis“, – vėliau prisiminė jis. Vokiečių lėktuvai į išgyvenusiuosius, vandenyje kovojančius dėl savo gyvybės, paleido kulkosvaidžių salves.
Tik lėktuvams dingus Michailovskis išdrįso apsiversti ant nugaros taupydamas jėgas.
„Ilgai gulėjau ant nugaros ir žiūrėjau į begalinį mėlį. Bangos mane supo. Plaukimas nugara buvo patogesnis, nes taip nenurydavau daug vandens. Pamažu pagalbos šauksmai tilo, o galiausiai jų išvis nebebuvo girdėti.“
Vėliau sustingęs iš šalčio jis buvo įkeltas į greitaeigį katerį ir tęsė kelionę į Leningradą.
Vilkstinė išmeta inkarus
Galingiausiame konvojaus laive – kreiseryje „Kirovas“ – plaukė Baltijos jūros laivyno vadas. Admirolas Vladimiras Tribucas turėjo bet kokia kaina saugiai pasiekti Kronštatą, Rusijos karinio jūrų laivyno bazę netoli Leningrado.
Maskvoje sovietų lyderis Josifas Stalinas asmeniškai domėjosi, kur yra „Kirovas“. Pirmąją vilkstinės dieną jūroje Tribucas liko gyvas, nes vokiečių lėktuvai sutelkė savo pajėgas į prastai ginkluotus taikinius. Kai rugpjūčio nakties tamsa pagaliau užklojo Suomijos įlanką šydu, Tribucas ir visi kiti plaukę vilkstinėje galėjo šiek tiek lengviau atsikvėpti.
Admirolas įsakė konvojui sustoti ir naktį palaukti nuleidus inkarus. Tęsti kelionę tamsoje, kai neįmanoma atskirti minų nuo plūduriuojančių laivų nuolaužų, būtų pernelyg pavojinga. Tribucas tuo metu buvo prie Stenšerio salos, esančios už 90 km į rytus nuo Talino.
Estai bėga į Šiaurę
Nakties tamsa suteikė galimybę pabėgti per prievartą išplukdytų vilkikų „Paldiski“ ir „I-18“ jūreiviams. Kaip ir daugelis kitų estų, jie Stalino kariuomenę laikė okupantais, kuriems nenorėjo padėti.
Nepaisant to, kad abu vilkikai buvo pilni ginkluotų kareivių, jūreiviai nusprendė pakeisti kursą ir plaukti link laisvės – Helsinkio. Sovietų kariai saugojo mašinų skyrių ir tiltelį, tačiau tamsoje niekas nepastebėjo kurso pasikeitimo.
Vidurnaktį juos pasitiko Suomijos patruliniai laivai. Sovietų kareiviai griebėsi ginklų, bet nė vienas iš jų neišdrįso paleisti šūvio, mat suomiai buvo pranašesni. Tada „Paldiski“ ir „I-18“ buvo palydėti Suomijos pakrantės kryptimi.
Vilkstinei tebelaukiant tamsoje, aidėjo sprogimai. Srovė nešė atsiskyrusias minas link laivo bortų, ir nors jūreiviai narsiai stengėsi nustumti minas ilgais kabliais, ne kiekvieną kartą jiems pavykdavo.
Keltas „Vironia“ išgyveno po oro antskrydžio, bet buvo smarkiai apgadintas, todėl nuspręsta jį vilkti, tačiau likimas pasirodė laivui negailestingas. Vidury nakties į jį atsitrenkė mina ir susprogdino laivą.
„Vandenyje kilo sąmyšis. Visi kovojo vieni prieš kitus, kad išgelbėtų savo gyvybę. Aš pats keletą kartų buvau tempiamas po vandeniu“, – prisiminė Rafailas Belčikovas, dirbęs Raudonosios armijos vertėju Taline.
Nors rusų kareiviai nuplėšė nuo jo kamštinę liemenę, Belčikovas išgyveno. 2,3 tūkst. žmonių žuvo. Kitur nakties tamsoje dreifuojančios minos ir toliau sėjo paniką. Vanduo pradėjo semti ir laivą, kuriuo plaukė rusė sanitarė Olga Pugina, daug laive buvusių sužeistųjų beviltiškai bandė išlipti iš triumo.
Laivas nuskendo taip greitai, kad Pugina niekuo negalėjo jiems padėti. Netekusi vilties ji paėmė ginklą, kurį viršininkas jai davė prieš jai išvykstant ir prisakė panaudoti, jeigu nebūtų kitos išeities. Pugina norėjo nusišauti, bet paskutinę akimirką jūreivis išplėšė jai ginklą iš rankos ir suriko: „Nusiauk batus, nusimesk striukę, kelnes ir šok į vandenį! Ir šok kuo toliau nuo laivo!“
Pusnuogė Pugina įšoko į jūrą ir netrukus ją išgelbėjo priplaukusi valtis. Jūreiviai davė jai ilgą mėlyno audinio gabalą, į kurį ji galėjo susivynioti. Kurį laiką Pugina buvo saugi, tačiau vos po pusvalandžio nuskendo ir šis laivas.
Olga Pugina vėl atsidūrė šaltame vandenyje. Kartu su keliais jūreiviais ji suplėšė mėlyną audinį į juosteles ir surišo jomis dreifuojančias lentas – taip pasigamino primityvų plaustą. Ji atsisėdo ant plausto kartu su keliais vyrais iš nuskendusio laivo.
Vilkstinė pakėlė inkarus
4:40 val. vilkstinės laivai vėl pakėlė inkarus, o po pusantros valandos antskrydį surengė vokiečių aviacija. Netrukus pasibaigė laivų priešlėktuvinių pabūklų šoviniai.
Gintis begalėjo tik dideli karo laivai, tokie kaip kreiseris „Kirovas“, todėl vokiečiai laikėsi nuo jo atokiai. Pirmuoju tos dienos grobiu tapo didelis krovininis laivas, o netrukus nuskendo ir „S/S Naissaar“, su savimi į gelmes nusinešęs 1,5 tūkst. žmonių. Kapitono mestos kortos išbūrė tiesą.
Rugpjūčio 29 d. popietę – praėjus pusantros paros po to, kai vilkstinė paliko Taliną, – „Kirovas“ ir admirolas Tribucas pasiekė Baltijos laivyno bazę Kronštate.
Tuo tarpu vokiečiai tęsė savo nenumaldomą puolimą prieš lėtus civilius laivus, kurie buvo pilnutėliai išgelbėtų žmonių. Paskutiniai vilkstinių laivai tikslą pasiekė tik po dviejų dienų – patyrę didelių nuostolių.
Vadinamajame Stalino Diunkerke 68 civiliniai laivai iš 165 buvo sunaikinti, nuskendo 16 karo laivų iš 25.
Dėl nuostolių vis dar ginčijamasi, tačiau, pasak dviejų estų istorikų Mati Õun ir Hanno Ojalo, iš Talino su vilkstine išplaukė 42 tūkst. žmonių ir tik 27 tūkst. atvyko gyvi. Suomijos įlankoje žuvo 15 tūkst.
Taigi, evakuacija iš Talino virto kruviniausia vilkstinės kelione per visą Antrąjį pasaulinį karą.
Daugiau intriguojančių faktų ir istorijų rasite žurnale „Iliustruotoji istorija“. Prenumeruokite arba ieškokite žurnalo visose prekybos vietose!
Nesuprantamas žiaurumas, gailesčio neturėjimas.
Matyt bijojo gelbėtojams parodyti įrangos menkumą, o gal pagal vogtas specifikacijas gaminamus padirbtus įrengimus. Žmonės jam buvo nesvarbu.
