„Inreal“ duomenimis, aplink Uteną, Molėtus, Ignaliną, Zarasus šiuo metu parduodama apie 270 sodybų, o per šiuos metus nupirkta tik apie 50. Sodybą šiame krašte pavyksta parduoti per 1– 2 metus.
Pasak NT brokerio Valentino Karvelio poilsinių sodybų rinkoje daug didesnė pasiūla nei paklausa. Tai iš dalies susiklostė dėl nepatogios infrastruktūros, susisiekimo, tačiau labiausiai poveikį padarė prieškrizinis laikotarpis. Būtent 2005– 2008 metais sodybas prisipirkę žmonės dabar jų atsisako. Tačiau ne dėl piniginių sunkumų
„2005– 2008 metų pakilimas, tai buvo ekstazė kažkokia. Pusę sodybų su paskolomis, lizingais, skolintais pinigais buvo perkama. Gal suveikė mąstymas, kad gyvensim ilgai ir turtingai visą laiką. Sodybas pirko įvairaus amžiaus žmonės. Dar gal lietuvių mentalitetas veikė, kad reikia kažkur užmiestyje savo namą turėti su žeme. Niekas neskaičiavo tos sodybos išlaikymo, priežiūros, kiek kainuos atvažinėti, saugumas, privažiavimas. Vienetai tik apie tai galvojo. Per metus, per du gal ne visiems subręsta galutinė nuomonė, kad per daug kainuoja nei suteikia gamtos malonumo. Po keletos metų prasidėjo dažnesni pardavimai ir jie nemažėja. Daug pas mane klientų, kuriems 2007– 2008 m. pardaviau sodybas ir tuomet jie džiaugėsi, dabar tiesiog parduoda ne todėl, kad neturėtų pinigų, bet skaičiuoja, kad per brangu išlaikyti laiko prasme – atvažinėti savaitgaliais, tvarkyti“, – tv3.lt kalbėjo V. Karvelis.
Jo teigimu, žmonės dabar labiau linkę nuomotis sodybėles savaitgaliui ir pasibūti nei turėti nuosavą.
„Ober– Haus“ Būsto departamento vadovas Audrius Šapoka pritaria, kad ryškėja tendencija, jog vis daugiau lietuvių renkasi sodybą tiesiog išsinuomoti savaitgaliui ar net mėnesiui vietoje to, kad ją įsigytų. Tendencija nuomotis sodybas nebūtinai savaitgaliui, bet ir ilgesniam laikotarpiui, ryškesnė nei prieš penkmetį, sako jis.
Tačiau jis mano, kad sodybos kaip nuosavybės poreikis yra išlikęs ir ekstremalaus tuštėjimo nėra.
„Priklauso nuo to, ar tai pilnai poilsiui pritaikyti namai, ar pusiau nugriuvusi kaimo sodybėlė. Nuo 2011–2012 metų, praėjus sunkmečiui, nebrangių sodybų, kurios yra geros ir naudojamos būklės, turi inžinerines komunikacijas, gerą privažiavimą, yra vaizdingoje vietoje, šalia vandens telkinių, paklausa didėjo. Ir tai suprantama, kadangi tai antras arba trečias būstas. Atsigaunant rinkai, didėjant žmonių pajamoms ir galimybėms normalu, kad daugelis žmonių į poilsį ir sodybas investuoja“, – tv3.lt sako A. Šapoka.
Pasak jo, ar sodybų pirkimą labiausiai lemia kaina – ar ji „įkandama“ pirkėjams.
Nuo kelių tūkstančių iki kelių šimtų tūkstančių
A. Šapokos teigimu, pagrindinis dalykas, lemiantis ar sodyba bus parduota – kaina. Pasak jo, bet kokį NT gali būti sunku parduodi dėl per aukštos kainos.
„Be to, pasiūla per paskutinius keletą metų didėjo. Bet subjektyviu mano pastebėjimu, per pastaruosius keletą metų pardavėjų lūkesčiai kainai tapo gana aukšti, tai yra, jie nori sodybas parduoti už gana aukštą kainą, galbūt ne visiškai atitinkančią tų sodybų specifiką – vietą, dydį, būklę, sklypo plotą. Itin paprastų, bet iš esmės tvarkingų, patogiam gyvenimui iškart tinkamų sodybų kaina varijuoja tarp 50 ir 90 tūkst. eurų, priklausomai nuo pobūdžio, vietos ir išvystymo. Prie vandens telkinių esančios sodybos yra brangesnės, o modernesnės sodybos ir 100 tūkst. eurų perkopia. Tiesa, jų sandorių skaičius pakankamai nedidelis“, – tv3.lt teigė jis.
NT brokeriai pabrėžia, kad kainų skirtumai tarp skirtingų sodybų gali būti milžiniški. Viskas priklauso nuo sodybos būklės, įrengimo, vietos.
„Mažiausia kaina Aukštaitijoje– rytinė Rokiškio, Zarasų, Ignalinos pusė, link Baltarusijos sienos. Ten ir 2000– 3000 eurų gali kainuoti už namą, kuri tik šiek tiek pasitvarkyti reiktų. O maksimumas jau yra ir iki 300 tūkst. eurų, bet ten ant gero ežero kranto, pakankamai nauja statyba, nebus senovinė bakūžė. Visi patogumai bus.
Perkantieji iš pigesnių dažniau perka. Paaiškinimas tas, kad perkančių, kurie gali sau leisti už 200 tūkst. eurų sodybą įsigyti, nėra daug. Vidutiniškai Aukštaitijoje perka už 15– 25 tūkst. eurų, bet čia bendrai, ne vien prie ežerų. Ant ežero kranto šiek tiek labiau paklausios sodybos, bet tada ir kaina ženkliai didesnė nei sodyba pamiškėje ar kilometras nuo ežero. Tokia pat sodyba kažkur toliau kainuotų 15 tūkst., o ant ežero jau 30– 50 tūkst. eurų“, – pasakoja Valentinas Karvelis, „Inreal“ grupės brokeris Aukštaitijos krašte.
„Inreal“ duomenimis, tvarkingų sodybų, be priėjimo prie ežero ar upės, kaina prasideda nuo 9 tūkst. eurų ir, priklausomai nuo įrengimo, gali siekti apie 60.000 eurų. Pakrantę turinčios sodybos kainuoja nuo 25 tūkst. eurų ir gali perkopti 140 tūkst. eurų. Be to, Zarasuose sodybos kiek pigesnės nei Molėtuose.
Sodybas perka ir emigravusieji
V. Karvelio teigimu, nors emigruojantis linkę parduoti sodybas, dalis jau emigravusių linkę ir pirkti sodybas Lietuvoje. Vieni planuoja grįžti ir gyventi Lietuvoje, kiti perka, kad galėtų mėnesiui ar porai grįžti paatostogauti.
Sodybas kartais renkasi ir vietiniai gyventojai, vyresnio amžiaus – pardavę butas sodybas jie perka jau nebe tik poilsiui, bet ir nuolatiniam gyvenimui. Tačiau neabejotinai dažniausiai sodybas perka didmiesčių gyventojai – Vilniaus ir Kauno, kartais Panevėžio.
A. Šapoka pastebi, kad sodybas dažniausiai perka maždaug 40-55 metų asmenų šeimos, turinčios paaugusius vaikus. Sodyba jiems tampa antru ar trečiu būstu.
Paklaustas, ar valdžios siūlomas 0,3 proc. NT mokestis antram, trečiam ir tolesniam būstui paveiktų šią rinką, A. Šapoka atsako, kad ne.
„Manau, kad įtakos praktiškai jokios nepadarytų, tiesiog numatomų mokestinių pakeitimų dydis ir pobūdis nesąlygoja esminių pokyčių rinkoje. Tam, kas turi poreikį turėti sodybą, kas turi poreikį nelaikinai, bet pakankamai ilgą laiką praleisti sodyboje kaime, tai neabejoju, kad tą poreikį ir įgyvendins“, – sako jis.
