Užimtumas ir Europos Sąjungos (ES) darbo rinka pastaruoju metu neabejotinai yra viena aktualiausių problemų ir diskutuojamų klausimų. Juos ir vėl galima prisiminti Europos Komisijai (EK) paskelbus pirmąją po ES plėtros ataskaitą, kokią įtaką ES darbo rinkai turi darbo jėgos judėjimo apribojimai, kuriuos dvylika senųjų narių taiko naujosioms narėms iš Vidurio ir Rytų Europos.
Verta pažymėti, kad EK išvados yra gana optimistinės. Teigiama, kad darbo jėgos antplūdis iš Vidurio ir Rytų Europos šalių labai nepaveikė apribojimų netaikiusių senųjų ES narių (Didžiosios Britanijos, Airijos ir Švedijos) darbo rinkų, o tai savaime turėtų skatinti ir likusias ES „veteranes“ atsisakyti įvairių kvotų ar draudimų. Tačiau, nepaisant tokios džiugios padėties, laisvas darbo jėgos judėjimas tėra vienas iš keleto ES socialinio lygmens aspektų, kuris nuo pat Europos Bendrijos (EB) atsiradimo ir šiuolaikinės ES struktūros susiformavimo tarp EK ir valstybių narių kėlė daugiausiai nesutarimų.
Ilgą laiką EK, siekdama visos organizacijos mastu įdiegti vienodas socialines normas, tikrai gana plačiai naudojosi savo supranacionalinėmis galiomis, o tai lėmė dvi pagrindines problemas:
1. Neretai nebuvo atsižvelgiama į regioninę specifiką (skirtingą ekonomikos išsivystymo lygį, darbo kultūrą ir t.t.), dėl to vykdomos reformos savaime buvo neveiksmingos ir kėlė nepasitikėjimą jų tąsa.
2. Valstybės narės, ypač anksčiau, labai jautriai reaguodavo į supranacionalinius veiksmus jų atžvilgiu, daugiausia tose srityse, kurios nebuvo taip aiškiai apibrėžtos, pvz., vieninga rinka. Todėl net ir geros iniciatyvos dažnai būdavo realizuojamos pavėluotai arba visai nerealizuojamos. Geriausiu tokios EK ir valstybės narės priešpriešos pavyzdžiu gali būti Didžioji Britanija, kuri 1991 m. netgi atsisakė pasirašyti Mastrichto sutarties Socialinį protokolą.
Kalbant apie užimtumą, darbo rinką ir socialinę politiką šiandieninėje ES, reikia atsižvelgti bent į 6 pagrindinius veiksnius, nurodančius ir esmines problemas, kurios šiandien sprendžiamos ES. Tiesa, svarbu pažymėti, kad tie veiksniai ir problemos atskirose šalyse yra nevienodo masto ir intensyvumo.
1. Daugelis Europos šalių susiduria su aukštu nedarbo lygiu, nedideliu darbo jėgos politiniu aktyvumu ir sykiu, paradoksalu, su per didele esamos darbo jėgos, ypač kvalifikuotos, pasiūla (perdirbiu).
2. Nors daugelyje Europos šalių yra aukštas nedarbo lygis ir sykiu didelė esamos darbo jėgos paklausa, pabrėžiama, kad būtent tokią situaciją lemia nedidelis žemos kvalifikacijos darbų poreikis ir aukštas kvalifikuotos darbo jėgos produktyvumas.
3. Minėtas perdirbis iš dalies egzistuoja dėl struktūrinių pačios ekonomikos pasikeitimų, t.y. senosios pramonės šakos tiesiog išsikvėpė, žemės ūkis yra racionalizuotas. Be to, šioje sferoje atsiranda regioninis aspektas.
4. Tiek nedarbas, tiek ir perdirbis koncentruojasi konkrečiose amžiaus, etninėse, lyties ir regioninėse grupėse.
5. Egzistuoja tam tikros kliūtys darbo jėgos judėjimui. Šiuo atveju kalbama apie tai, kad žmonės iš tiesų gali judėti, ieškodami darbo, bet palyginti tik nedidelė dalis ryžtasi tai daryti, – tą įrodo ir paskutinės EK ataskaitos skaičiai (pvz., atvykusių iš Lenkijos, Lietuvos ir kitų valstybių darbininkų skaičius Airijoje sudaro 3,8 proc. nuo darbingų airių skaičiaus, o Jungtinėje Karalystėje – nesiekia 1 proc. nuo darbingų britų skaičiaus).
6. Tiek aukštas nedarbo lygis, tiek ir perdirbis gali lemti adekvačių socialinės apsaugos tinklų silpnumą. Tačiau šalyse, kur nedarbo lygis labai žemas, pvz., JAV, visapusiška socialinė apsauga taip pat neegzistuoja.
Be abejo, šiandien galima argumentuotai teigti, kad ES turi kur kas rimtesnių politinių problemų negu rūpintis galimu vieningu socialiniu lygmeniu Europoje. Tačiau ta pati politinė praktika rodo, kad antraeilis dėmesys socialiniam sektoriui esamuoju laiku beveik visuomet lemia ekonominius sunkumus ir politinius nesusipratimus ateityje.
Žiūrint į visą tai normatyviniu aspektu, galima pasakyti, kad formuojant ir įgyvendinant socialinę politiką ES mastu reikėtų vadovautis bent trimis esminiais principais:
1. Derinti politinius instrumentus su politiniais tikslais. Pvz., aktyvi darbo rinkos politika nebus veiksminga, jei bus vykdoma bloga makroekonominė politika, tačiau derinant šiuos du dalykus galima gerokai sumažinti pereinamąsias sektorinio restruktūrizavimo išlaidas.
2. Aiškiai skirti, kas yra nugalėtojai ir kas pralaimėjusieji, bei suvokti, kad egzistuoja akivaizdus konfliktas ar prieštaravimas tarp pramoninio našumo ir socialinių tikslų.
3. Suvokti, kad ilgojo ir trumpojo laikotarpio politikos įtaka makroprocesams skiriasi. Pvz., ilgojo laikotarpio efektas – restruktūrizavimas galų gale gali būti naudingas visiems, bet trumpuoju laikotarpiu kai kurios grupės gali turėti daug didesnes išlaidas nei kitos. Todėl reikia padėti tokiems pralaimintiems sumažinti jų išlaidas, kartu įrodant nugalėtojams, kad ilgalaikėje perspektyvoje gauti privalumai yra kokybiškai geresnė išeitis nei momentinis pelnas. Tokia taktika leistų sušvelninti socialinius skirtumus ir užtikrintų stipresnę politinę paramą visoms ES reformoms.
Sigita BagdonienėES viešojo administravimo ekspertė
Darius VaranavičiusES politikos ir eurolobizmo ekspertas
