2008 m. pradžioje “Vilnius Europos kultūros sostinė 2009” paskelbė kūrinių viešose miesto erdvėse konkursą, kurį laimėjo trys Lietuvos skulptoriai (nugalėtojais tapo Roberto Antinio projektas „Puskalnis“, Mindaugo Navako projektas „Dviaukštis“ ir Vlado Urbanavičiaus projektas „Krantinės arka“).
Apie įvairius su projektu susijusius incidentus, organizatorių konfliktus su Vilniaus savivaldybe ir pan. žiniasklaidoje kalbėta jau nemažai. Dar nebaigtas projektas tapo aršių, peržengiančių pas mus įprastos meno kritikos formas, išpuolių objektu.
Tai paskatina supažindinti visuomenę su platesnėmis kūrinių įgyvendinimo aplinkybėmis; ta proga menotyrininkė Skaidra Trilupaitytė kalbina projekto koordinatorę, muziejininkę, šiuolaikinės skulptūros tyrinėtoją Eloną Lubytę.
Skaidra Trilupaitytė: Mėginimas įprasminti Neries krantinę šiuolaikinės skulptūros ženklais formuoja naują poilsio ir kultūros zoną mieste, ateityje ko gero galima tikėtis ir vizualinių sąsajų su Nacionalinėje dailės galerijoje planuojama lauko ekspozicija. Visgi pradedant pokalbį norėtųsi žvilgterėti į projekto pradžią. Ar galėtum pakomentuoti kas lėmė trijų Lietuvos skulptorių pasirinkimą?
Elona Lubytė: 2008m. pradžioje pateiktam VEKS 2009 Viešųjų erdvių humanizavimo programos konkursui buvo pristatyti penkių skulptūrų (R. Antinio, M. Navako, V. Urbanavičiaus, Gedimino Akstino, Petro Mazūro) projektai; pradinė idėja buvo pateikta nuo 2007m. vasaros renkamam idėjų bankui. Tas sumanymas išliko, tačiau 2008 m. buvo atrinkti trijų jau minėtų autorių darbai; kitas skulptūras projekto sėkmės atveju buvo numatyta įgyvendinti 2009 m. Skulptūroms pasirinkta rekreacinė, neprivatizuota, Vilniaus apskričiai priklausanti Neries krantinė, t.y. vieša erdvė; 2003 m. Sostinės dienų metu čia esu rengusi laikiną projektą „Skulptūros Neryje“. Atrodė, kad nuošalesnėje, bet kartu ir miesto centre esančioje erdvėje atsiradę neideologiniai grynojo meno kūriniai niekam negalėjo užkliūti. Skulptūros sukurtos iš patvarių medžiagų, jos buvo sumanytos ir yra pastatytos/statomos, kaip ilgalaikės (tarptautinis pavyzdys - Miunsterio skulptūrų projektas), su viltimi, kad gal būt ši vieta ilgainiui galėtų tapti viešu skulptūrų parku. Buvo svarbu, kad ruošiantis Lietuvos Nacionalines dailes galerijos atidarymui po VEKS 2009 programos „stogu“ mieste atsirastų šiuolaikinės skulptūros klasikų kūrinių, kurie pasibaigus renginiui apie jį primintų.
S.T. Šiandien ko gero galima teigti, jog VEKS 2009m. programa suteikė miestui progą įsigyti šiuolaikinės skulptūros pavyzdžių ir “išaugti” iš vis dar gyvybingos akmeninio ir bronzinio figūratyvo tradicijos. Visgi rezultatas kiek paradoksalus - juk kūriniams negarantuojamas išlikimas po 2009m. iškilmių!
E.L. Kažkodėl meno ekspertų funkcijas perėmę Vilniaus miesto savivaldybės politikai statybos leidimus pasirašė metams, t.y. VEKS 2009 m. laikotarpiui. Pilnai baigtas trijų skulptūrų projektas turėjo būti pristatytas visuomenei siūlant skirtingus pasivaikščiojimų maršrutus atskirų amžiaus grupių ar pomėgių bendruomenėms (vienokie maršrutai - alternatyvios muzikos mėgėjams, kitokie - naują Vilniaus miesto savivaldybės Energetikos muziejų lankantiems paaugliams ar būsimiems nacionalinės dailės galerijos lankytojams). Tačiau projekto puolimas prasidėjo jam dar nepasibaigus, juk ir šiandien Neries krantinės maršrute dar nebaigtas vienas darbas. VEKS 2009 ir trijų menininkų sutartys dėl darbų sukūrimo buvo pasirašytos 2008-tųjų liepą, lygiagrečiai su savivaldybės valdininkais pradėti derinti skulptūrų projektai. Jau spalį visi (tiek projektavimo, tiek kūrinių sukūrimo darbai) buvo baigti, tačiau statybos leidimų tvirtinimo procedūra užtruko ilgiau, nei kūrinių sukūrimas. Paskutinis leidimas statyti Urbanavičiaus skulptūrą buvo gautas tik š.m. sausio pradžioje. Tai reiškė, kad sudėtingų darbų montavimas persikėlė į rizikingą žiemos laikotarpį. Derinant skulptūrų projektą aršiausiu jo kritiku tapo ne kas kitas, bet filantropas, privataus skulptūrų parko „Vilnoja“ savininkas, Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos kolegijos, Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komiteto pirmininkas V. Martikonis, šiandieną ciniškai jam antrina „Respublika“ bei LNK televizija. Ne menamos/fasadinės, o realios demokratijos atveju politikas turėtų vengti „teisti“ kultūrą, ar bent jau gebėti atskirti miestui priklausančias ir privačias erdves.
S.T. Tai, kad skulptūros sukėlė netikėtą diskusijų bangą ir viešojoje erdvėje buvo sutiktos iš esmės negatyviai, nenustebino. Nesu linkusi dramatizuoti pirminių publikos reakcijų - konservatyvioje visuomenėje, kurioje nuosekliai tebetęsiama herojaus ant postamento tradicija, prie šiuolaikinių plastinės raiškos formų tenka pratintis; beje, skandalai yra neišvengiama XXa. avangardo istorijos dalis. Šiandien neramina kiti dalykai. Nuolatiniu sarkazmu (piliečiams “nesuvokiamas” vamzdis aptarinėjamas tiek gausiuose internetiniuose komentaruose apie “VEKS leidžiamus milijonus”, tiek jumoristinėse TV laidose – nuo “Kakadu” iki “Dviračio šou”) įkyriai peršama ta pati mintis apie beprasmišką DIDELIŲ lėšų švaistymą.
E.L. Suprantu, kad projekto biudžeto klausimas yra ir turi būti svarbus visuomenei. Tačiau juo neturėtų būti ciniškai manipuliuojama. LNK televizija laidoje „Kakadu“ supriešino du projektus - Neries krantinės skulptūras su Andriaus Mamontovo organizuojamu gatvės muzikos dienų renginiu. O juk skulptūrų zona Neries krantinėje galėtų tapti puikia muzikos renginių scena (pav., pučiamieji ir mušamieji po „Krantinės arka“). Įdomu, kodėl nesiskundžianti žiūrovų reitingais komercinė LNK televizija, numojus ranka į beviltiškus valstybininkus, negalėtų tapti šio renginio rėmėja? Kodėl iki šiol niekas nesulygino visų Seimo narių reprezentacinių išlaidų ir VEKS metinio biudžeto? Kodėl ekonominės krizės akivaizdoje politikai priešina visuomenę su menininkais, tačiau nesiima veiksmų, kad Vilniaus miesto gyventojams, visame pasaulyje krintant energetinių išteklių kainai, nereikėtų mokėti skolų milijoninius pelnus skaičiuojančiai „Vilniaus Energija“? Kad išvengtume spekuliacijų, noriu pateikti skaičius. Visų trijų skulptūrų sukūrimo kaštai – 275 000 Lt. (Tai - apytikslė trijų naujų valdininkų automobilių kaina.) Urbonavičiaus ir Antinio darbai kainavo po 100 000 Lt., Navako – 75 000 Lt. Iškalbingai, pavyzdžiui, atrodo tai, jog visos Navako skulptūros sukūrimas yra porą tūkstančių litų mažesnis už skulptoriaus Tado Gutausko skulptūros Vingio partke „Tūkstantmečio verpstė“ autorinį honorarą(!), kurio šiais metais buvo prašoma iš Kultūros rėmimo fondo. Tik vizualiai su Neries skulptūromis susipažinęs žiūrovas nežino, jog konstrukcinė skulptūrų dalis prilygsta gyvenamojo namo sąrangai. Pavyzdžiui, po abiem „Krantines arkos“ kolonos atramom išlietų pamatų tūrį užpildė 24 tonos betono. Skulptūrų projektų konstruktoriai savo darbą atliko suteikdami didelę paslaugų apmokėjimo nuolaidą; lygiai taip pat, kaip ir Antinio darbą „Puskalnis“ montuojanti statybos bendrovė. Realybėje projektui reikalingų lėšų suma, pav., Antinio atveju, yra virš 35 proc. didesnė. Tai reiškia, jog šis sumanymas įgyvendintas ne tik iš biudžetinių, bet ir privačių rėmėjų lėšų, pačių menininkų investicijų. Nes V. Urbanavičiaus „Krantinės arkos“ atveju, skirta sumanymo įgyvendinimui suma bei privačių rėmėjų parama tepadengė skulptūros gamybos kaštus.
S.T. Skulptūrų Neries krantinėje “byla” siūlo pamąstyti ir apie populizmo galią. Pavyzdžiui, galvodama apie daugiausiai emocijų sukėlusį V. Urbanavičiaus kūrinį, esu beveik linkusi sutikti su tuo, jog daugumos žiūrovų reakciją lemia ne tiek vizualiai šokiruojanti raiška, kiek gilesni ideologiniai motyvai. Gal ir paradoksalu, tačiau nuosaikios modernistinės formos įvardijimas “Krantinės arka” tarsi ir per mažai ką sako praeiviui. Viena vertus, kaip rašė Rytis Zemkauskas, “savo miestuose mes esame leidę pristatyti tokių dalykų, kad V.Urbanavičiaus „Krantinės arka“ šalia jų tikrai atrodo kaip Arc de Triomphe”. Kita vertus, anot to paties autoriaus, plačioms masėms suvokiamas darbo pavadinimas galėjo iš karto pelnyti publikos simpatijas. Mat Urbanavičius savo provokuojančiam komentarui “sugalvojo visiškai kultūrinį ir dėl to neaktualų pavadinimą. Rimtai. Reikėjo pavadinti vamzdį aiškiai – „Krizė“ ir viskas iškart stotų į savo vietas” (R. Zemkauskas „Vamzdis mums visiems“ www.alfa.lt).
E.L. Konflikto priežastis glūdi ne pavadinime. Juk šiuolaikinio meno, skirtingai nuo ideologiškai angažuoto reprezentacinio meno, misija yra pakviesti diskusijoms. Gal čia ir glūdi bėda, kad politikai, sunkiai gebantys toleruoti netarnaujančią šiuolaikinę kultūrą sunkiai susitaiko su pasikeitusiomis figūrų padėtimis šachmatų lentoje. Valstybė turėtų būti suinteresuota ugdyti kiekvieno piliečio kūrybingumą, alternatyvių idėjų generavimą. Manau, kad šiuo atveju tai, kas netelpa į dekoratyvinės tarnystės rėmus, provokuoja, labiausiai ir gąsdina. Šio konflikto priežastis žymiai gilesnė, susijusi su pastarųjų dešimtmečių Lietuvos kultūros politikos vertybiniais prioritetais, kuriuose dominuoja romantizuota praeitis arba bulvarinės žiniasklaidos ir vartotojiškos popkultūros diegiama svajonė atsirasti su populiariu duetų partneriu žydrajame ekrane ar laimėti „aukso puodą“. Nuoroda į krizę prasminga ne ekonominiame lygmenyje – šiuo atveju trijų skulptūrų istorija liudija aštrią pasaulėžiūrinių, o kartu ir politinių Lietuvos vertybių krizę.
S.T. Galima įvairiai diskutuoti apie V. Urbonavičiaus statinio iš dujų vamzdžio turinį. Visgi projektą pristatančiuose spaudos pranešimuose kalbėta ir apie programiškai nepolitinius (vien estetinius bei socialinius) “Krantinės arkos” aspektus, kuriuos akcentavo pats autorius. Kūrinys žiūrovui primena, jog šiandienos pasaulį saisto energetinės priklausomybės vamzdžiai, tačiau turinio požiūriu jis nėra tiek politiškai „akivaizdus“, kiek, pavyzdžiui, estų menininkų 2008m. Venecijos architektūros bienalėje eksponuotas dujų vamzdis, apjungęs Rusijos ir Vokietijos paviljonus...
E.L. Be abejonės, juk esama skirties tarp Venecijos architektūros bienalės ir viešosios Vilniaus erdvės bei jų publikos. Platesnei publikai norėjosi pristatyti ne literatūrines, politiškai angažuotas, o atviras nesiužetiškai plastinei interpretacijai šiuolaikines skulptūras. Jos kviečia susimąstyti apie universalius laiko, gyvenimo tėkmės, ekologijos aspektus (Antinio “Puskalnis”). Navako architektūrinė granito sąranga susišaukia su Vilniaus miestui būdingais barokinės architektūros elementais (“Dviaukštį” vainikuoja ametisto geodo kupolas). Šis menas neauklėja ir nemoralizuoja, bet užduoda klausimus, skatina ieškoti į juos atsakymų. Čia visų pirma liudijamas mažos šalies gebėjimas toleruoti mąstymo ir požiūrių įvairovę.
S.T. Lietuvoje kol kas nėra kapitalistinėse visuomenėse įprastos, abstrakčios skulptūros raidą koregavusios korporacinio meno tradicijos. Žinia, Vilniuje (kaip ir kitur) ženklios visuomeninės iniciatyvos - nuo dainininko Zappos portreto, Užupio angelo iki Romain Gary skulptūrėlės bei Kudirkos paminklo. Tačiau didžiausi, akį patraukiantys skulptūriniai statiniai mieste siejasi su valstybiniais užsakymais; šiame kontekste VEKS viešųjų erdvių humanizavimo projektas man atrodo unikaliai. Galima pastebėti ir tai, jog įvairūs jubiliejiniai paminėjimai ir “didingos” progos inertiškai lemia konvencionalią išraišką; ne, pav., aprūdijusio metalo, bet poliruotų paviršių estetiką. Tai formuoja ir hipotetinio žiūrovo skonį. Vilniuje šiandien viešai piktinamasi kūriniu sumontuotu iš dujų vamdžių. Kaune savo laiku piktintasi paminklo Romui Kalantai autoriaus, vieno iš trijų mūsų minimų skulptorių R.. Antinio, kūriniu. Ir vien todėl, jog Kalantos susideginimas traktuotas ne monumentaliomis, tradiciškai herojų aukštinančiomis formomis, bet panaudojant ugnies įvaizdį išryškinančias lieto ketaus plokštes žalioje vejoje.
E.L. Tai, kaip ir šį projektą lydintys išpuoliai, dar kartą patvirtina, kad „uniformos keitimo“, t.y. vieno herojaus pakeitimu kitu strategija nebrandžioje demokratijoje yra paklausesnė, nei alternatyvūs plastiniai sprendimai. Juk nei Lietuvos politikai nei novatoriškų plastinių sprendimų kritikai šiandien nesinaudoja pašto karveliais vietoj e-pašto, ar pakinkyta arkliu brička vietoj naujo BMW. Visgi kažkodėl priešinamasi tam, jog viešoji miesto erdvė, kuri šiandien okupuojama abejotinos kokybės architektūriniais šedevrais ir „kartoniniais dangoraižiais“, atsinaujintų. Nacionaliniame dailės muziejuje šiuolaikinės skulptūros rinkinių saugotoja ir tyrinėtoja dirbu jau virš 20 metų, rengiu parodas namuose ir svetur, įdėmiai stebiu nepriklausomybės laikais besiformuojantį meno viešose erdvėse ir politikos santykį. Deja, kol kas neangažuotų šiuolaikinės plastikos kūrinių viešose miesto erdvėse nerasime. O dešimtmečiais besitęsiantys ir kiek kitokias sąmatas turintys vieši paminklų konkursai dažniausiai baigiasi plastiniu požiūriu morališkai pasenusiais kompromisais (Gedimino, Mindaugo, Kudirkos paminklai... štai skulptorius A. Sakalauskas jau kelinti metai dirba tobulindamas paminklo herojaus figūros žingsnį/žvilgsnį), kurių rezultatai tik uniformomis tesiskiria nuo demontuotų sovietmečio paminklų ikonografijos.
S.T. Manau, egzistuoja ir komunikacijos, viešųjų ryšių problemos. Gausiuose internetiniuose komentaruose skulptūrų meninė vertė ignoruojama vien dėl negatyvaus VEKS programos įvaizdžio. Betgi tenka mąstyti ir apie elementarios meninės edukacijos trūkumus. Trijų skulptorių kūryba platesnėje visuomenėje pradedama klaidingai tapatinti su “fejerverkine kultūra”, laikinaisiais įvykiais; visgi turime suvokti, jog skulptūros Neries krantinėje – tai ne eksperimentinis “Menas netikėtose erdvėse“. Kalbame apie Nacionalinės premijos laureatus (Navakas, Antinis), Krantinės arkos“ autorius Urbonavičius šalia šiuolaikinių darbų kuria bažnytinę skulptūrą, garsių Lietuvos kultūros veikėjų antkapius (2007m. Nacionalinio muziejaus užsakymu sukūrė kenotafą Rasų kapinėse 1918 m. vasario 16 akto signatarams žuvusiems tremtyje). Tuo tarpu, žiniasklaidoje mūsų šiuolaikinės dailės klasikai pristatomi ne analizuojant jų kūrybos kontekstą, bet neretai traktuojami vos ne kaip nevykusiai „paišdykavę“ studentai.
E.L. Drįsčiau teigti, kad šiuolaikinio lietuvių meno vidinės rinkos vertybinės nuostatos, balansuoja tarp „neprarastosios kartos“ (Algirdas Brazauskas, Lionginas Šepetys, Vytautas ir Algimantas Nasvyčiai, Aloyzas Stasiulevičius, amžinai gyvų kintantiems politiniams interesams tarnaujančių monumentalistų ir kt.) bei naujų savi-vadybos žvaigždžių (minėtasis Gutauskas). Aktualieji meno reiškiniai, kurie susišaukia su tarptautinėje aplinkoje vykstančiais procesais valstybės remiami palaikant šalies įvaizdį tarptautinėje aplinkoje. Tačiau, kaip matome, šie procesai nepageidautini namuose, nes konkuruoja su posovietinėm ir naujosiom meno rinkos žvaigždėm. Belieka tikėtis, kad š.m. birželio 19 d. duris atvėrus Nacionalinei dailės galerijai visuomenė susipažins su Lietuvos dailės muziejuje saugomais brandžiojo sovietmečio aptariamų autorių darbais. Gal būt susipažinę su šiuo kontekstu numosime ranka į populistinius skandalus ir sugebėsime naujai pažvelgti ne tik į Neries krantinės skulptūras.
Vladas Urbanavičius. "Krantinės arka". Arūno Baltėno nuotrauka
