Apie administracijos direktoriaus Povilo Poderskio pasitraukimą, karantino ribojimus ir svarbiausius miestui projektus – naujienų portalo tv3.lt pokalbis su Vilniaus meru R. Šimašiumi.
Pirmadienį pranešta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis palieka savo pareigas. Ar galėtumėte atskleisti, kokios to priežastys?
Povilas turėtų detaliau priežastis komentuoti, bet pasakysiu tai, ką viešai komentavau prieš tai. Džiaugiuosi, kad žmonės, kurie ateina galbūt ir neturėdami labai didelės patirties į savivaldybę, kaip Povilas, kuris prieš šešerius metus tapo mano patarėju, o prieš trejus – administracijos direktoriumi, užsirekomendavo kaip geras vadybininkas ir verslas pasiūlė jam geresnes sąlygas. Galima pasakyti, kad nuviliojo į geresnes sąlygas. Su verslu, natūralu, mes nesame pajėgūs konkuruoti pagal visus valstybės tarnybos įstatymus. Čia labai elementari priežastis.
Kaip suprantu, konfliktų, kažkokių trinčių nebuvo?
Turbūt. Žmogus daug atidavė miestui, daug kartu pasiekėme, bet visiems norisi gerai gyventi, siekti karjeros. Draugiškas išsiskyrimas mūsų. Esu Povilui dėkingas ir komandiškai gerai dirbome. Bus iššūkis surasti kitą administracijos direktorių, kuris lygiavertiškai galėtų pakeisti Povilą. Skubos, ačiū Dievui, šioje vietoje neturime. Neskubėsiu, kelių mėnesių laikotarpyje pateiksiu kandidatūrą.
Bet ar sau įsivardijęs esate kandidatūras?
Taip. Be jokios abejonės, esu sau įsivardijęs. Bet nenorėčiau kol kas spekuliuoti apie tai. Reikia detaliau apgalvoti, pasižiūrėti žmonių pasiruošimą. Skubos šioje vietoje nebus. Povilo išėjimo tvirtinimas turi būti kovo 10 dieną, bet tikrai nebus taip, kad tą ar kitą posėdį pulsime kažką nuolatinio skirti.
Ar tarp tų kandidatūrų yra žmonės iš administracijos vidaus, ar kandidatų yra ir iš išorės?
Ir iš dabartinės [administracijos], ir iš išorės. Aš asmeniškai labai vertinu tai, kad savivaldybėje turime tokią situaciją, kai žmonės auga ir stiprėja viduje, tai aš linkęs ir čia žiūrėti. Prieš kurį laiką situacijos tokios neturėjome, kaip ir Povilas, kuris atėjo iš šalies. Žiūrėsime, išrinksime geriausią kandidatą.
Vyriausybė priėmė karantino laisvinimo planą, nors dėl grožio salonų ir nebūtinųjų prekių parduotuvių valdžios atstovų nuomonė praėjusią savaitę išsiskyrė. Kokia jūsų nuomonė, ar reikia atverti šias vietas?
Sakyčiau yra ir kitų įstaigų, kur nesakyčiau, kad žymiai aktualiau, bet akivaizdžiau, kad reikia priimti sprendimus. Džiaugiuosi, kad buvo leista slidinėti ant kalnų, tai labai sveika ir gerai. Man atrodo, kad turizmo sektorių viduje kai kur reikėtų atverti, nes aš tai nelabai suprantu, kodėl žmonės gali išvažiuoti į Maljorką, Maldyvus ar kažkur kitur, bet negali nuvažiuoti į kaimą ar kaimo turizmo sodybą ir vieni pabūti, kur tikrai nėra jokios kamšaties.
O dėl grožio salonų, tai aišku, mes čia visi tokių plaukų pasiauginę esame, man tai netrukdo visiškai, man primena kiti, kad reikia kirptis (juokiasi). Gal kažkam tai didžiulis iššūkis, aišku, nekalbant apie žmones, kurie iš to gyvena. Manau, kad čia turėtų būti ne klausimas „ar-ar“, tai yra juoda ar balta, leidžiam ar ne, bet klausimas kaip leisti saugiai. Tų priemonių yra ir galima apriboti, kiek žmonių gali būti salone, kad tik po vieną, kad nebūtų eilučių, nesibūriuotų. Manau, kad galima galvoti apie tai, kaip tą padaryti saugiai.
Sakote, kad būtumėte už tai, kad būtų galima nuvažiuoti į kaimą. Tai suprantu, kad esate prieš dabar galiojančius judėjimo tarp savivaldybių ribojimus?
Aš manau, kad tam tikri apribojimai yra logiški. Bet, vėlgi, žiedinėse savivaldybėse yra tam tikri specifiniai iššūkiai. Pavyzdžiui, Vilniaus teritorija yra gana nemaža ir žmonės gali išeiti į mišką pasivaikščioti. Bet kai kur tai didesnis iššūkis. Natūralu, kad žmonėms norisi pasidžiaugti gamta, pasivaikščioti su šeima, su šunimi, nesvarbu kaip, tikrai yra tas poreikis.
O kalbant apie vietinį turizmą, tai šiuo atveju ne už Vilnių kalbu, bet daugiau už provincijos verslininkus. Nes jeigu yra kaimo turizmo sodyba viduryje miškų, tai aš nesuprantu, kuo ji yra mažiau saugi nei leisti žmogui lėktuvu išskristi į kitą šalį. Man atrodo, kad čia jau reikia subtilumo truputėlį didesnio, tam tikrus protingus atlaisvinimus padaryti ir kalbėti kaip padaryti, kad jie veiktų.
Bet kai kurie specialistai sako, kad galbūt nereikėtų skubėti su atlaisvinimais, nes reikia įžengti abiem kojomis į lengvesnius scenarijus, kad nebūtų taip, kad mes dabar atlaisviname, o po kelių savaičių turime užsiverti, užsukti tuos karantino varžus. Ką manote apie tai?
Aš manau, kad dėl ko baiminasi Vyriausybė ir sveikatos ministras, ką aš labai suprantu, tai dėl koronaviruso atmainų, kurios sunkiau kontroliuojamos. Galbūt, jei nebūtų tų atmainų, aš manau, kad ta kalba būtų kitokia.
Bet, mano nuomone, tikroji problema Lietuvoje yra stringantis visuomenės sveikatos centras ir jo direktorius, kuris atsisako trauktis ir kaip tyčia susirgo, kai jam buvo pasiūlyta trauktis. Čia yra tikroji problema. Nes norint normaliai valdyti situaciją, jeigu mes greitai identifikuotume, kas serga tomis atmainomis, greitai identifikuotume kontaktus ir preciziškai, kaip kažkada Pietų Korėja parodė, tą padarytume, tai galėtume kalbėti apie, nenoriu sakyti to žodžio „atlaisvinimai“, bet apie protingus reguliavimus. Jeigu kalbėtume kaip jie galėtų veikti, o ne ar jie galėtų veikti, tai jie galėtų būti taikomi.
Prieš keletą savaičių po susitikimo su premjere sakėte, kad Vilnius per dieną paskiepija apie 1 tūkst. žmonių, galima būtų apie 5 tūkst. žmonių. Kokia šiandien yra padėtis, kiek Vilnius per dieną paskiepija žmonių?
Kiek daugiau nei per tūkstantį skiepija. Aš apie tai informavau premjerę, bet suprantu, kad ir kitų merų situacija yra panaši. Mes skiepijimo apimtis galime padidinti penkis kartus per vieną ar dvi dienas, jeigu reikia, tai iš esmės iki 10 tūkst. padidinti įmanoma. Tai būtų iššūkis, bet tai įmanoma. Mūsų vienintelis ribotuvas dėl skiepijimo šiandien yra skiepų dozės. Tai yra, kad mes neturime jų pakankamai.
Kaip vyks mokytojų vakcinavimo procesas? Ar yra numatyta kažkokia prioritetų eilė?
Čia yra tie klausimai, kuriuos aš dažnai gaunu ir galiu pasakyti savo nuomonę, kaip turėtų tai būti daroma. Bet kokiu atveju, darysime tik taip, kaip pasakys Vyriausybė. Mes negalime kaip savivaldybė džiazuoti, duoti kažkam tų skiepų ar neduoti. Tai yra Vyriausybės planas, mes tik savo nuomones teikiame.
Žinoma, pradinukai yra iššūkis, apie abiturientus irgi yra kalbama. Aš labai tikiuosi, kad Vyriausybė šnekasi su pedagogų ir tėvų bendruomene. Sakyčiau, kad progimnazijos amžiaus vaikams netgi didžiausias yra poreikis bendrauti ir nereikėtų susikoncentruoti vien tik į pradinukus ar abiturientus.
Žinoma, abiturientai turi ruoštis egzaminams, čia atskiras iššūkis. Pradinukai, aišku, nori bendrauti, bet jie arčiau šeimos būna. Tie tarp 5–8 klasių vaikai, bent jau mano asmenine nuomone, tai yra tie, kuriems labiausiai norisi bendravimo, kuriems sunkiausia išsėdėti kambaryje, jiems, galbūt sakyčiau, reikėtų tą prioritetą kilstelėti. Bet mes, bet kokiu atveju, laukiame iš Vyriausybės kaip bus.
Buvome jau nuo šio pirmadienio pasirengę atidaryti vieną pradinę mokyklą, kadangi buvo toks siūlymas, mes labai operatyviai tam pasiruošėme. Atsirado ne nuo mūsų priklausančių visokių biurokratinių priežasčių, jeigu ką, galime nuo kito pirmadienio atidaryti. Turiu omenyje, Genio progimnazijos pradines klases. Bet tik patikrinus visus, visas šeimas. Natūralu, kad ateitų [į mokyklą] tik tie, kurie saugūs, o ne tai, kad atidarom ir tiek.
O kas bus su tais mokytojais, kurie atsisakys skiepytis? Ar jie galės grįžti į mokyklas?
Čia atskira, didelė diskusija, vėlgi laukiam Vyriausybės nurodymų. Aš tai manau, kad einant į darbą tokiomis aplinkybėmis reikia turėti tam tikras savybes. Šiuo atveju, reikia turėti imunitetą. Jei to imuniteto nėra, tai natūralu, kad reikia pasiskiepyti. Nes priešingu atveju yra tam tikras pavojus aplinkiniams. Čia lygiai taip pat, kaip įdarbinant viešojo transporto darbuotoją, reikia, kad regėjimas atitiktų tam tikrus standartus. Taip ir čia, einant bendrauti su kitais žmonėmis, reikia, kad ir imuninė sistema būtų parengta tam, kam ji turi būti parengta šiandien.
Jeigu palygintume šiuos du karantinus, kokius didžiausius skirtumus pajutote jūs kaip sostinės vadovas?
Turbūt sunkesnis pirmasis karantinas, nes jis visiems mums buvo netikėtumas. Pirmojo karantino metu Vyriausybė delsė priimti sprendimus, kurių reikėjo labai greitai ir komunikacija buvo sudėtinga. Šiandien, tikrai neslėpsiu, irgi yra iššūkių. Puikiai suprantu ir sveikatos apsaugos ministrui tenkantį iššūkį, komanda ne visai ta, kai kurie vadovai, dėl kurių kaltės, man atrodo, rudens viduryje turėjome atkritimą tokį didelį, jie laikosi įsikibę kėdės ir niekaip neišeina, neužleidžia vietos tiems, kurie geriau sugeba dirbti. Tai čia su tuo susiję iššūkiai yra.
Bet šiaip tai, kai bepasakytume, įprato visi: ir mokytojai, ir moksleiviai, ir daugybė kitų. Aišku, sunkiausia yra smulkiam verslui ir tam verslui, kuris negali veikti šiandien. Tai čia tas dalykas, kuris yra sunkesnis negu pirmosios bangos metu. Natūralu, tai negali tęstis be galo.
Dėl pagalbos priemonių, per pirmąjį karantiną paskelbėte savivaldybės teikiamą paketą. Kaip dabar vykdoma savivaldybės pagalba verslui?
Iš tiesų, mes dalį tų priemonių esame pratęsę. Tai ir tam tikros lengvatos viešbučių sektoriui, ir, be jokios abejonės, nemokėjimas nuomos mokesčio tiems, kurių veikla apribota, pirmiausia kultūrinėms, bet ir kitoms įstaigoms. Visa pagalba ir darželinukų tėvams, jei yra pateisinamos priežastys, kad nereikėtų mokėti papildomai ir panašiai.
Daugelis dalykų yra pratęsta. Gal tik skirtingai nuo vasaros laikotarpio, turėjome atskirą kultūrinių renginių tokią bangelę. Tai šiuo metu, natūralu, jų neturime. Tai yra labiau išėjimo iš karantino strategija, nei paties karantino metu pagalbos strategija. Ką su kultūros pasauliu darysime, tai dar žiūrėsime.
Nukėlinėjame visus renginius į vasarą, taip pat rimta paramos priemonė – neatšaukinėjame paramų, jei renginiai keliasi į internetą, nors sutartyse buvo numatyta, kad vyktų gyvai. Iš esmės, tą pagalbos priemonių paketą tęsime. Kai kam tai padeda, kai kam, aišku, reikia gerokai daugiau.
Smulkusis verslas čia yra didžiausias taikinys. Tai yra iššūkis šiems verslams ir čia tik nacionaliniu mastu galima padėti, kiek įmanoma.
Per pirmąjį karantiną viešojoje erdvėje negailėdavote kritikos tuometiniam sveikatos apsaugos ministrui Aurelijui Verygai. Šiuo metu dabartinei ministerijos vadovybei tos kritikos iš jūsų pusės kaip ir nėra. Ar dėl to, kad, jūsų nuomone, Arūnas Dulkys dirba geriau, ar dėl to, kad jūsų partija yra valdančiojoje koalicijoje?
Iš tiesų, vertinu ministro Dulkio veiklą tikrai gerai, manau, kad jis daro, ką gali. Kai kur galbūt to preciziškumo ir pritrūksta, bet tai yra suprantama, nes ateiti su nauja komanda yra iššūkis. Galiausiai yra tas 100 dienų laikas, kai reikia duoti ir pasitikėjimo kreditą didesnį. Bet, manau, dirbama konstruktyviau ir geriau, labiau kalbamasi su visais, ne tik su manimi, bet ir su savivaldybėmis, su specialistais. Manau, kad reikalai yra pagerėję, bet kad jie būtų išsisprendę pilnai, tai, aišku, iki to dar toli.
Bet ar matote kažkokių klaidų, taisytinų dalykų būtent šios Vyriausybės kovoje su pandemija?
Nevadinčiau to klaida ar taisytinu dalyku, bet norėtųsi didesnio greičio, solidumo ir išankstinio aptarimo priemonių. Ką aiškiai matome, kad yra tokie paskutinės minutės pasiūlymai, ar sekmadienio posėdžiuose, ar pirmadienio posėdžiuose, ar kažkur kitur.
Aišku, tiems pasitarimams ir įsivertinimams lyg ir reikėtų daugiau laiko. Kai kur, sakykime, patiuningavimo nedidelio irgi reikėtų. Sakau, užsienio ir vidaus kelionių kontrolėms gana skirtingi standartai yra taikomi. Į užsienį žiūrima gerokai lengviau nei į vietą. Tai, man atrodo, turėtų būti pakoreguojama. Bet tai detalės, kurių, manau, visą laiką pasitaiko.
Grįžtant prie karantino laisvinimo, pastarosiomis dienomis Vilniaus naktinis aljansas pateikė ne vieną pasiūlymą Vyriausybei, tarp jų, kad į skiepijimo prioritetų sąrašą būtų įtraukiami ir kavinių, barų darbuotojai. Kitas pasiūlymas – barai veiktų socialinių burbulų principu. Jūsų nuomone, ar galima pritaikyti realybėje šiuos pasiūlymus? Kitas dalykas, kada galėtų atverti duris kavinės, barai, restoranai?
Aš manau, kad galima dalį tų pasiūlymų pritaikyti. Dar vienas pasiūlymas, kuris, mano nuomone, pats perspektyviausias, nes vis tiek ateis tas laikas, kai dalis žmonių bus paskiepyti, prasirgę ar kitaip įgiję imunitetą, o dalis ne, tai tam tikro skiepų ar kovido paso turėjimas. Jeigu tu jau esi prasirgęs ar paskiepytas, tu gali kažką tai daryti. Man atrodo, su tomis priemonėmis reikia dirbti.
Barai nėra ta pirmoji priemonė, nuo ko reikėtų pradėti dirbti, bet tai irgi yra gyvenimo dalis, irgi reikia ruoštis tam atidarymui. Sakyčiau, kad po pirmosios bangos, kodėl buvo Vilniaus sėkmė, kad vasara buvo pilna žmonių, kavinių ir barų savininkai negali skųstis pelno stygiumi, nes žmonės tiesiog plūdo ir matėme, kad visa tai saugiai vyko, tai dėl to, kad pirmosios bangos įkarštyje jau ruošėmės kaip iš jos išeiti.
Tai čia svarbu ne tik tai ruoštis, kaip nepakliūti į tą susirgimų bangą, bet jei jau esi joje, ruoštis kaip iš jos išeiti. Akivaizdu, kad aljanso pasiūlymai daug kur yra svarstytini ir, manau, kad reikia į juos atkreipti dėmesį.
Ar planuojate pakartoti „Vilnius – atvira lauko kavinė“ idėją?
Planuojame ne tiek, kad pakartoti, bet traktuojame tai kaip tęstinį dalyką. Per pasaulį tai nuėjo kaip tam tikras Vilniaus principas, Vilniaus metodas, taip buvo suderinta ir išėjimo iš karantino strategija, ir naujas požiūris į miesto viešąsias erdves, galimybę leisti laiką viešosiose erdvėse.
Mes išvadas pasidarėme, pasiruošėme naują sistemą, apsitarėme visi. Vasario mėnesį bus paleistas visas kvietimas registruotis kur kas nori staliukus išsinešti vasarą, nes planuojame, kad vis tiek bus atlaisvinimai. Turbūt vienintelis niuansas likęs, kuris yra labai svarbus, kad mums nevisais atvejais pavyksta taip lengvai suderinti sėdėtojo prie staliuko ir pėsčiojoje, einančio pro šalį, interesus.
Tai čia visą laiką kyla klausimas, kokio pločio šaligatvis turi būti paliktas, kokia erdvė turi būti palikta praėjimui ir kaip tai kontroliuoti. Tai tuos dalykus dar susiderinsime per savaitę kitą ir skelbsime tą tvarką, pagal kurią, arti nulio biurokratijos, [nurodyta] kaip naudoti viešąsias erdves.
Kitas jūsų naujas požiūris į viešąsias erdves – paplūdimys Lukiškių aikštėje. Ši vasara, matyt, vėl bus ne tokia pati, kokią esame įpratę matyti, tai ar vėl išbersite smėlį Lukiškių aikštėje?
Man labai patiko, kaip vienas menininkas pasakė, kad smėlis yra ir po trinkelėmis toje aikštėje, tai čia kaip ir nieko naujo nebuvo (šypsosi). Tas smėlis niekur nedingsta. Bet ar tai bus toks, ar kitoks projektas, per anksti dar pasakyti. Neplanuojame, kad būtinai pliažą darysime. Tuo labiau, kad matėme, kad ir Seime virė diskusijos įvairios.
Bet ką galiu garantuoti, kad Lukiškių aikštė, kaip ir kitos aikštės, tarnaus žmonėms, jos nebus tokio tuometinio Seimo Kultūros komiteto primesto naratyvo gniaužtuose, kad visose tose aikštėse reikia liūdėti, nes visose jose kažkas liūdno yra įvykę. Tikrai jose kažkas liūdno yra įvykę, bet jose reikia ir liūdėti, ir džiaugtis, ir bendrauti, ir prekiauti, ir švęsti, ir viską daryti. Kad aikštėse būtų gyvybės, tai tikrai pasistengsime ir jos, manau, bus labai smagios.
Praėjusią savaitę grupė menininkų Aukščiausiajam Teismui apskundė Lukiškių aikštės kūrybinių dirbtuvių memorialui rezultatus. Kokia dabar situacija dėl Lukiškių aikštės? Ar joje dar atsiras „kalvelė“, gal Vytis, o gal išvis nieko neatsiras?
Mes esame labai keistoje padėtyje. Kaip žinome, praėjusi nacionalinė valdžia išprievartavo visus, kad čia kažką reikia daryti. Mes buvome priversti pasirašyti sutartį su Nacionaline žemės tarnyba, kad parengtume planą, kaip realizuoti to įstatymo (Lukiškių aikštės įstatymo – red. pastb.) nuostatas. Esame jas parengę ir atidavę, iki sausio 31 d. kaip tik buvo terminas.
Siūlymas mano – arba pritarti, kad tas planas yra gerai, arba, dar geriau, grąžinti tą sutartį ankstesnę ir iki spalio mėnesio buvusią padėtį, arba atšaukti tą įstatymą, kuris yra visiškai neprotingas ir prieštaraujantis savivaldos principams apskritai. Jeigu Nacionalinė žemės tarnyba būtų perduota savivaldai, tai irgi būtų labai prasminga.
Mes čia esame spąstuose dėl to, kad įstatymas numato vieną, kas turi būti Lukiškių aikštėje, o Kultūros ministerijos diriguojama grupė iš ankstesnės Vyriausybės yra atrinkusi kitą projektą, kurį reikia realizuoti. Tai iš nacionalinės valdžios mes gavome du prieštaraujančius signalus.
Vienintelis būdas būtų jų juos suderinti, tai ant „kalvelės“ pastatyti Vytį, kas būtų absurdas ir visiška kakafonija. Mes su Kultūros ministru konstruktyviai apie tai šnekamės ir, man atrodo, surasime išeitis, kad atstatytume viską į normalias vėžes, nes dabar yra nenormali situacija.
O iš vilniečių požiūrio, tai mes ir apklausą esame pasidarę, kuri parodė, ko ir galima buvo tikėtis, kad žmonėms patinka ta aikštė tokia, kokia yra dabar. O ypač patinka ta gyvybė su visais pliažais ar ne pliažais, koncertais, parodomis, kurios ten vyksta. Natūralu, kad mums į tą nuomonę irgi reikia atsižvelgti. Bet, sakau, su Kultūros ministerija konstruktyviai šnekamės apie tai.
Bet, jūsų nuomone, yra dar galimybė, kad ta „kalvelė“ atsirastų?
Yra tikimybė. Bet čia pirmiausia aš laukiu nacionalinės valdžios pozicijos. Mes esame pasiruošę ją realizuoti. Bet gauname dvigubus signalus ir norėčiau iš nacionalinės valdžios irgi pozicijos.
Ar visą šią istoriją su Lukiškių aikšte, su „kalvelėmis“ ir „vyčiai“, ar galime vadinti nesėkme? Galbūt tai savivaldybės, galbūt nacionalinės valdžios nesėkmė, o galbūt čia visas nesėkmių rinkinys?
Pirmiausia pradėčiau nuo sėkmės. Ką vadinčiau sėkme, tai pačios Lukiškių aikštės sutvarkymas. Praėjusį rudenį buvo trys metai, kai ta aikštė formaliai atidaryta, o realiai atidaryta pavasarį, tai bus greitai jau trys metai, kai ji pilnai funkcionuoja. Žmonių sąmonėse tai įsitvirtinusi ir pamėgta aikštė, jie džiaugiasi ja ir visokeriopai išnaudoja. Čia, manau, yra didelė sėkmė.
O su tais paminklais, tai aišku, kad reikia traktuoti kaip nesėkmę. Dėl to, kad buvo bandoma kažkokioms datoms būtinai spėti. Jeigu norime pasiskaityti, kodėl taip atsitinka, kad valdžios dažniausiai nori padaryti gerai su paminklais, o atsitinka kaip visą laiką, tai vienas iš pagrindinių dalykų, kad bandoma spėti kažkokiai datai. Tada įsivaro save į medį ir gaunasi kažkokia nesąmonė. Šiuo atveju, irgi procesas buvo netinkamai organizuotas, vieniems pasakė vieną Vyriausybė, kitiems pasakė kitą ir gavosi didelis supriešinimas. Aišku, kad reikia rasti būdą išeiti iš tos situacijos ir, aš manau, tas būdas bus rastas.
Kalbant apie paminklus, tai esu Vyriausybei ir Kultūros ministerijai pateikęs savo išvadas ir siūlymus, kad konkursai turi būti solidesni, jiems turi būti duota daugiau laiko, į sąlygų formavimą reikia įtraukti visuomenę, labai džiaugiuosi, kad į tuos siūlymus yra atsižvelgta. Nes paskutiniu metu buvo bent du konkursai, kur nebuvo išrinktas joks laimėtojas, tiesą sakant, ir džiaugiuosi, kad nebuvo išrinktas joks laimėtojas, nes geriau jokio paminklo nei patenkinamas paminklas ar toks, kuris ne iki galo įkvepia. Tai čia reiškia iš naujo reikės bandyti, kol bus gerai.
Kai kalbame apie konkrečias datas, tai dažnai turime omenyje ne tik paminklus, bet ir svarbius projektus. Norėčiau jūsų paklausti ir apie svarbius Vilniui projektus, pirmiausia, apie koncertų salę ant Tauro kalno. Kaip vyksta šis projektas, ar nėra kažkokių trikdžių?
Vyksta šis projektas sklandžiai kol kas, projektuotojai projektuoja. Yra tam tikrų dalykų, kurie mane neramina. Neramina tai, kad dar nėra apsispręsta dėl koncertų salės valdymo modelio, tai yra, kas valdys. Tai kelia dvi grėsmes. Viena grėsmė yra šventiška.
Kai bus pastatyta koncertų salė, tai mes, natūralu, norime iškart gerų koncertų. Bet norint iš karto gerų koncertų, tai geriausi atlikėjai, pavyzdžiui, mūsų Violeta Urmana, turi būti prieš kelis metus rezervuojami. Tai reikia įstaigos, kuri rūpintųsi tuo. Mes su Kultūros ministerija šnekamės apie tai, ministras turi nuspręsti, ką paskirti operatoriumi, ar konkursą paskelbti, ar kažką įsteigti, ar kažkokiai įstaigai tai priskirti. Mes visiems keliams esame pasiruošę.
Kitas dalykas, dėl ko reikia operatoriaus, tai architektams, laimėjusiems konkursą, natūralu, iškyla visokių techninių klausimų. Tai, kad atsakymai irgi laiku ateitų ir jei būtų susiję su projektine veikla. Kad nebūtų taip, kad atsakymus šiandien architektams duoda vieni žmonės, o paskui operuoti turės kiti žmonės. Natūralu, kad tada gali atsitikti toks dalykas, kad sakys, kas čia per nesąmonė priprojektuota, nebuvo pagalvota, kaip operuoti.
Čia yra pagrindiniai dalykai. O tas diskusijas, koks yra santykis taro natūralios akustikos ir įgarsinimo, man atrodo, pavyko gana sklandžiai išspręsti, kad didžioji salė be kompromisų yra natūraliai akustikai, bet tai nereiškia, kad negali vykti įgarsinti koncertai, kiek tai nesutrikdo natūralios akustikos.
Su mažesniąja sale atvirkščiai – multifunkcinė erdvė ir natūralios akustikos koncertai galbūt ne su 100 proc., bet su 95 proc. tinkamumu gali vykti, bet tai pritaikyta ir teatrui, ir šiuolaikiniam cirkui, yra užsklandos, besisukantys elementai salėje. Man atrodo, labai konstruktyviai pavyko tai išgryninti, labai džiaugiuosi, kad ir savivaldybės taryboje priėmėme rezoliuciją, kuri sudėjo visus taškus ir kol kas tai sklandžiai vyksta.
Jeigu sakote, kad šis projektas sklandžiai vyksta, tai pakalbėkime apie tuos projektus, kurie ne taip sklandžiai vyksta...
Yra, yra tokių (juokiasi).
Tai dėl Lazdynų baseino, kokia ten padėtis?
Dėl Lazdyno baseino, tai žinome, kokia padėtis. Prieš pusantrų metų, kai bankrutavo pagrindinis rangovas, turėjome didelę diskusiją su kitais rangovais, nes buvo keturios kompanijos, kurios turėjo solidarios atsakomybės sutartį, turėjo perimti visą tai. Bet jos atsisakė tai perimti. Dėl to, iš to konsorciumo, kuris tuomet laimėjo, vienas bankrutavo, o kiti keliauja į „juoduosius“ viešųjų pirkimų sąrašus ir, natūralu, kad nėra labai laimingi dėl mūsų.
Mes, deja, turėjome labai rimtą uždavinį, nes perimti didžiulę statybą vidury proceso nėra taip lengva. Bet greičiausiai kitą savaitę, o gal net šią savaitę bus paskelbta, kas yra laimėtojas pratęsti tuos darbus, tai netrukus tie darbai startuos toliau.
Jeigu kalbėtume apie Nacionalinį stadioną, tai anksčiau buvo skelbta, kad jis bus užbaigtas 2023 m. Bet vėlgi, buvo papildomų problemų su šiuo projektu. Tai, ar 2023 m. yra tie metai, kai Lietuvos futbolo rinktinė išbėgs ant Nacionalinio stadiono vejos?
Dabar 2023 m., bijau sumeluoti, arba ant ribos, arba vargu, ar tikėtini. Pagal sutartį yra terminas, per kiek laiko turi būti padaroma, per 2,5 metų, jeigu neklystu, nuo pasirašymo. Pasirašymo datą jau buvome suplanavę praeitų metų vasario mėnesį, bet kaip žinome, tuometinė Švietimo, mokslo ir sporto ministerija prirašė raštų keistų, nors patys yra projekto bendraautoriai, ir Viešųjų pirkimų tarnyba užstabdė šitą procesą.
Mes laimėjome teismą pirmojoje instancijoje prieš Viešųjų pirkimų tarnybą, antrosios instancijos teismas sprendimą skelbs vasario 25 d. Jau tada bus Vyriausybei apsisprendimas, ar jie vis dar nori būti partneriai šitame projekte, ar nebenori. Aš tikiuosi, kad ir teismo sprendimas bus palankus, ir Vyriausybė, kad ir pasikeitusi, bet nesitrauks nuo projekto.
Tenka tik apgailestauti, kad ankstesnė Vyriausybė, tą aš tiesiai įvardijau, panašu, kad darė viską, kad parodytų, kad procesas juda, bet kita ranka darė viską, kad jis sužlugtų. Tas sužlugdymas jiems pavyko, bet yra tikimybė, kad pavyks atgaivinti šį projektą.
Jeigu šito neatgaivinsime, tai kažkaip kitaip perkrausime ir statysime erdvę ir futbolui, ir kitoms sporto šakoms. Nes čia ne tik Nacionalinis stadionas, čia daugybė kitų sporto šakų, daugybė kitų erdvių, kurios žmonėms reikalingos, būtų statomos pagal daugiafunkcio komplekso projektą.
Praėjusią savaitę kritikos sulaukė jūsų partijos lyderė ir ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė, kad darbo metu naudojasi socialiniu tinklu „TikTok“. Ne taip seniai ir pats buvote vadinamas feisbuko meru. Ar politikai ne per daug laiko praleidžia socialiniuose tinkluose?
Tiesą sakant, praleidau tą kritiką Aušrinės atžvilgiu, kadangi pats „TikTok“ nenaudoju, kartą dukra parodė, kaip tai veikia, gal reikia pradėti naudoti, nežinau (juokiasi).
Tiesą sakant, aš viešojoje politikoje esu nuo 2008 metų, kai buvau teisingumo ministru, tai tuomet tos kritikos buvo nemažai, dabar jos yra mažiau. Man atrodo, žmonės pradeda suprasti, kad politikai turi bendrauti su žmonėmis tomis priemonėmis, kurios yra prieinamos.
Pandemijos metu, natūralu, kad gyvi susitikimai negali vykti, bet net ir normaliomis sąlygomis, mes žinome, kad į susitikimus su politikais ateina tam tikros kategorijos žmonės, dažnai ir konstruktyvumo ten pritrūksta. Dalis, kuri turi ką pasakyti, sėdi kamputyje susitraukę ir galbūt ne visada pasako.
Tai socialiniai tinklai yra ta priemonė, kuri sumažina barjerą žmonėms pasiekti politiko ausis, o politikams žmonių protus ir širdis. Tai čia ne klausimas, ar galima naudotis tomis priemonėmis, mano supratimu, privalu naudotis tomis priemonėmis. Lygiai taip pat, kaip elektroniniu paštu ar internetu yra privaloma naudotis darbo metu.
Manau, kad būtina naudotis tomis priemonėmis, kuriomis naudojasi ir piliečiai. „TikTok“, aišku, yra labai jaunų žmonių auditorija, bet turbūt reikia atsiskaityti ir tarnauti ne tik tiems, kam per 18 metų, bet ir jaunesniems. Be to, yra ir vyresnių besinaudojančių [„TikTok“]. Man pačiam „TikTok“ svetima žemė, bet turbūt yra prasmė, jeigu naudoja Aušrinė.
O planuojate kada susikurti „TikTok“ paskyrą?
Ne, neturiu tokių planų. Man užtenka ir tai ne visada lieka laiko tam, ką naudoju. Viena vertus, tai lyg ir papildomas dalykas šalia politiko darbo, bet iš tiesų, vertinu tai kaip svarbų dalyką, nes politikai turi ne tik daryti, bet ir pasakyti, ką padarė, paaiškinti ir parodyti. Natūralu, kad tai tiesiog žiniasklaidos priemonė, galbūt konkuruojanti ir su kitomis žiniasklaidos priemonėmis, tą reikia išnaudoti, nes neišvengiama kitaip.
Tuo labiau, kad tai yra būdas gauti greitą reakciją iš karto, suprasti apie ką gyvenimas vyksta. Būti ant žemės, neatitrūkti. Tie politikai, kurie nesinaudoja socialiniais tinklais, tai jų reikėtų klausti, kaip jūs žinote apskritai kas gyvenime vyksta. Prieš 2020 metų rinkimus matėme labai akivaizdžiai, kad dalis žmonių sakė, kad čia socialinis burbulas tie žmonės, kurie išsiilgę laisvės ir už tą pačią „Laisvės partiją“ nori balsuoti. Nes Seimo nariai buvo labai rimti ir labai kažkur kitur.
Bet, kai atėjo rinkimų diena, pasirodo, kad tie Seimo nariai buvo atitrūkę nuo realybės, o ne tie žmonės, kurie sakė, kad reikia naujoviškesnio, modernesnio gyvenimo. Tai, man atrodo, būtina bendrauti su rinkėjais visomis jiems prieinamomis priemonėmis.
