Baltarusiją jau pusmetį krečia masiniai protestai. Laisvės troškimo bangą paskatino rugpjūčio 9 d. prezidento rinkimų rezultatai, kuriuose nugalėtoju paskelbtas šalį nuo 1994 metų vadovaujantis Aliaksandras Lukašenka.
Baltarusijos opozicinės jėgos ir Vakarai tvirtina, kad rinkimai buvo suklastoti, o tikroji jų nugalėtoja – Sviatlana Cichanouskaja, kuri iš pradžių net neturėjo juose dalyvauti, tačiau rinkimuose pakeitė savo vyrą, kurį A. Lukašenkos režimas įkalino.
Bijodama dėl savo ir savo šeimos saugumo, S. Cichanouskaja pasitraukė į Lietuvą, tačiau opozicijos veikla nesustojo. Įkurta Koordinacinė taryba, pati S. Cichanouskaja keliauja po Vakarų sostines ir susitinka su didžiųjų valstybių lyderiais.
Tuo metu Baltarusijoje toliau vyksta masiniai protestai. Išėję į gatves žmones reikalauja batka vadinamo šalies prezidento atsistatydinimo, naujų demokratiškų rinkimų, politinių kalinių paleidimo. Tarp už grotų laiką leidžiančių žmonių – dalis opozicijos vedlių: Marija Kalesnikava, Sergejus Cichanouskis, Viktoras Babaryka.
Nors A. Lukašenka nesitraukia iš užimamų pareigų, įvykiai Baltarusijoje nepraslydo po Vakarų akis. Jungtinės Valstijos, Europos Sąjunga, atskiros valstybės paskelbė griežtas sankcijas Baltarusijai. Pradėjo rastis ir minkštosios galios spaudimo – Tarptautinė ledo ritulio federacija atsisakė rengti pasaulio čempionatą Minske.
Ką su Lukašenka darys Vakarai?
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas Andžejus Pukšto naujienų portalui tv3.lt teigė, kad prieš keletą metų visa Europos Sąjunga buvo kryžkelėje, nes nežinojo kaip elgtis su Baltarusija.
„Buvo nuomonė, kad reikia taikyti meduolio ir botago principą – reikia kažkiek opoziciją palaikyti, bet ir kažkiek tartis su Lukašenka“, – pasakojo politologas.
Po paskutinių rinkimų meduolio A. Lukašenkai duoti niekas nežada, nes praktiškai visas demokratinis Vakarų pasaulis nepripažįsta jo kaip legetimaus Baltarusijos vadovo. Nors Baltarusijoje tai ne pirmi protestai prieš A. Lukašenką ir jo režimą, būtent nuo 2020 metų vasaros įsisiūbavusi banga privertė pasaulio lyderius atsukti nugaras batkai.
Šiuo metu protestai yra kiek prislopę, nemaža dali pagrindinių opozicionierių pasitraukė į Vakarus arba yra įkalinti. Tačiau Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis tikina, kad laisvės troškimas baltarusių širdyse neužgeso.
„Dabar visos kortos sukrenta, nes niekada istorijoje nesu matęs tokio lygio demokratinio pakilimo, kuris apima visus sluoksnius, net jeigu dabar jis nuslopęs. Realiai tai yra visa tauta sukilusi, nors ir represijos milžiniškos“, – kalbėjo konservatorius.
Politikas įsitikinęs, kad šiais metais būtina sutelkti Vakarų šalių koaliciją, kuri pasiektų, kad Baltarusijoje įvyktų laisvi ir demokratiniai rinkimai.
„Yra labai sunkus uždavinys įtikinti didžiąsias vakarų sostines tiesiai šviesiai kalbėtis su ponu Putinu ir sakyti, kad basta, viskas baigta, priėjome tašką, iš kurio nesugrįžtama. <...> Laisvės nebesustabdysi“, – tikino Ž. Pavilionis.
Pasak jo, dėkingas faktorius ir tai, kad į Baltuosius rūmus žengė Joe Bidenas, kurio komandos žmonės, Ž. Pavilionio teigimu, savo darbotvarkėje iškelia demokratijos svarbą.
„Mums svarbu, kad į jų žodžius įdėtume Baltarusijos laisvę“, – kalbėjo politikas.
Ar įmanomas dialogas su Lukašenka?
VDU docentas A. Pukšto teigia nemanantis, kad įmanomas scenarijus, kur neramumai Baltarusijoje užbaigiami derybomis tarp opozicijos, A. Lukašenkos ir Vakarų.
„Manau, kad būtų netikslinga. Jau Baltarusijos opozicija ir tas pats transatlantinių valstybių blokas laikosi pozicijos, kad derėtis su Lukašenka yra netikslinga“, – teigė jis.
Politologo tvirtinimu, nors Vakarai ir opozicionieriai nenorėtų sėsti prie vieno stalo su batka, pats A. Lukašenka neatsisakytų galimybės derėtis.
„Pats Lukašenka eitų į derybas, jis nori kosmetiškai pakeisti konstituciją, kosmetiškai pakeisti santvarką. Visgi, ko gero, į tokias derybas eiti dabar neverta, tokia pozicija yra plačiai pasklidusi ir nelabai kas apie tai diskutuoja“, – kalbėjo A. Pukšto.
„Tie visi ilgi mėnesiai, žuvę žmonės, represijos parodė, kad taškas yra padėtas. Praktiškai visų Vakarų lyderių nuomone, Lukašenka yra nelegitimus prezidentas, jis turi trauktis ir užleisti vietą savo tautai, kuri turi išrinkti savo atstovus. Ir tai bus jos sprendimas ir su jais mes turime šnekėtis“, – sakė Ž. Pavilionis.
Jo nuomone, ir Vladimiras Putinas turėtų suprasti, kad ilgesnis A. Lukašenkos buvimas prezidento poste ir neramumai Baltarusijoje, jam yra nenaudingi.
„Pone Putinai, paskaičiuokite kaštus toliau palaikant režimą, kuris yra izoliuojamas ir netgi daro poveikį jūsų pačių situacijai. Kiekvienas rusų disidentas mato tuos dalykus ir vis labiau solidarizuojasi su Baltarusija“, – į Rusijos vadovą kreipėsi Ž. Pavilionis.
Ar Cichanouskaja grįš į Baltarusiją?
Nors S. Cichanouskaja šiuo metu gyvena Vilniuje, čia užsibūti ji neketina. Ji pareiškė, kad „norėtų kartu su tarptautine bendruomene rasti būdą saugiai sugrįžti į Baltarusiją“.
„Kadangi man iškeltos dvi baudžiamosios bylos ir paskelbta tarptautinė paieška, turi būti suteiktos ypatingos mano grįžimo garantijos. Navalno situacija rodo, kad tam būtina tarptautinės bendruomenės – visų pirma, ESBO – pagalba“, – sakė S. Cichanouskaja.
„Kiekvienas lyderis turi būti su savo tauta. Galutinis mūsų visų tikslas, kad ne tik Sviatlana, bet visi baltarusiai, kurie šiuo metu yra priversti saugoti savo gyvybes Vakaruose, sugrįžtų į Baltarusiją“, – tikino Ž. Pavilionis.
Visgi, anot jo, visų Vakarų šalių atsakomybė yra sudaryti sąlygas saugiam sugrįžimui, kad nieko neatsitiktų nei S. Cichanouskajai, nei kitiems baltarusiams.
„Tai negali būti tik sugrįžimas į kalėjimą, žinant, kokiomis sąlygomis ten žmonės yra laikomi, žinom, ką tas režimas gali su tais opozicijos lyderiais padaryti. Čia ir mes atsakingi už to žmogaus gyvybę ir ateitį“, – kalbėjo konservatorius.
Visgi A. Pukšto svarsto, kad S. Cichanouskajos grįžimo į Baltarusiją klausimas, bent jau artimiausiu metu, liks atviras. Politologas mano, kad artimiausioje ateityje Baltarusijos opozicijos lyderė į gimtinę negrįš.
„Aš manyčiau, kad tai būtų klaida ir nieko ji tuo nepasiektų. Tikiu, kad ji nesiryš eiti tokio žingsnio“, – samprotavo pašnekovas.
Ar 2021-ieji – režimo pabaigos metai?
„Jis turėjo atsitraukti nuo valdžios dešimtmečius atgal. Jeigu mes nesugebėsime sutelkti visų jėgų, padėti baltarusiams tą savo laisvę apginti šiais metais, kiekviena diena kainuoja kartais ir gyvybėmis, ir žmonių sveikata, ir kankinimais, ir darbų praradimu.
Jei sugebėjome mes tą savo laisvę apginti, tai mes turime maksimaliai sutrumpinti tą laikotarpį“, – paklaustas, ar šiemet gali būti A. Lukašenkos režimo pabaiga, atsakė Ž. Pavilionis.
Visgi, anot jo, sunku prognozuoti, ar 2021-ieji taps lūžio metais. Politikas priminė, kad Lenkijoje „Solidarumas“ įsikūrė dar 1980 metais, o laisvę lenkai pasiekė tik po devynerių metų.
„Nežinia, kiek tai užtruks, bet mūsų interesas, kad tai tęstųsi kuo trumpiau. Kiekviena diena kainuoja baltarusių žmonėms, dešimčiai milijonų europiečių, kurie šiuo metu kenčia“, – sakė Ž. Pavilionis.
„Nėra tokia paprasta ta transformacija ir niekada transformacijos nėra viena į kitą panašios. <...> Sovietų Sąjungos ir viso to socialistinio lagerio žlugimo irgi niekas neprognozavo“, – komentavo A. Pukšto.
Kaip pavyzdį politologas pateikė Ukrainos kelią, kuris, anot jo, buvo pakankamai kraujuotas ir pareikalavęs daug aukų, kol tuometinis prezidentas Viktoras Janukovičius pasitraukė iš šalies.
„Baltarusija, žiūrint antropologiškai, ir kitokio būdo, ir viskas kitaip rutuliojasi. <...> Jei daugiau žmonių žūtų dėl Lukašenkos kaltės, tas protestas įsisiūbuotų labai greitai. Lukašenka šitą supranta, kad jam negalima privesti prie to, kad būtų daug aukų. <...> Kol kas, sakyčiau, vyksta toks psichologinis karas. Kam baigsis kantrybė, kam paleis nervai“, – kalbėjo VDU docentas.
Politologas pakartojo, kad šios istorijos tekmės nuspėti neįmanoma.
„Labai sudėtinga yra planuoti, čia gali būti ir po pusmečio, ir po trejų metų, bet gali būti ir po trijų savaičių“, – sakė A. Pukšto.
