Pamiršo moteriškus apdarus
Tvirtas vyriškas kūnas, ankštas, kelių nesiekiantis džinsinis sijonukas, ryškiai rožinė striukė, lakuoti nagai, raudonos kaip vyšnios lūpos ir juodai išpieštos akys, žemiau pečių krentantys plaukai, kartais prisagstyti kibių varnalėšų – seksualia dama save įsivaizduodavęs Valdas Tijūnėlis kaukšėdavo per Panevėžį įsispyręs į aukštakulnius, mėgo klaidžioti po kapines, taip apsirengęs pasirodydavo ir darbe lentpjūvėje.
Tačiau spalvinga išorė slėpė toli gražu ne jautrią sielą, bet agresyvų žmogų, žudiką, kadaise myriop pasiuntusį senelius ir jų anūką, o prieš metus kirviu nusitaikiusį į miegančią moterį.
Moteriškų apdarų 55-erių V. Tijūnėlis nebesirengia nuo praėjusio vasario. Nuo tada, kai policijos buvo sulaikytas už pasikėsinimą nužudyti brolio draugę.
Prieš teismą stojęs V. Tijūnėlis prisipažino po namus švaistęsis kirviu – smogęs lovoje jau miegojusiai Daivai Šefeldienei, tačiau neva neplanavęs jos nukirsti – tenorėjęs brolio ilgametę draugę pagąsdinti.
Išgelbėjo draugo ranka
D. Šefeldienė sako nuo šiol vasarį galinti švęsti dar vieną savo gimtadienį. Jei lovoje kartu ilsėjęsis jos draugas, V. Tijūlėlio brolis Rimantas, nebūtų spėjęs prieš kirvį atkišti rankos, ašmenys galėjo nusileisti ne ant veido, o perkirsti moters galvą pusiau.
„Nėra čia ko slėpti, truputį išgėrėm. Nieko nešventėm. Tiesiog iš aludės parsivežėme porą litrų, sakom, draugiškai abu su Rimantu išgersim. Išgėrę nuėjom miegoti“, – lemtingą vakarą pamena D. Šefeldienė. V. Tijūnėlis tuomet buvo išvažiavęs į bažnyčią. Moteris pasakoja pabudusi nuo trenksmo. Atmerkusi akis išvydo prie lovos stovintį kirviu užsimojusį draugo brolį.
„Tą kirvį visada po lovą laikydavo, kad mes nenaudotume. Trenkė juo žemyn į mane gulinčią. Pirma gyvenau su jo broliu, o kai mirė, su kitu broliu, Rimantu, pradėjau. Tai Valdas kaltina, kad aš brolį nužudžiau, noriu jų turtą užgrobti. Patys matot, kad nėra čia ko grobti“, – po skurdžią ir ankštą trobelę miesto pakrašty dairosi Daiva.
Iš lovos pašokęs Rimantas atėmė iš įniršusio Valdo kirvį. Kraujuose paplūdusiai D. Šefeldienei buvo iškviesta greitoji, o V. Tijūnėliui – policija.
Mušdavo kuo pakliūdavo
Kai iš ligoninės Daiva grįžo susiūtu skruostu, pareigūnai jau buvo išvažiavę, o smurtautojas savo lovoje saldžiai pūtė į akį.
„Policija pasiūlė ieškoti, kur patiems nuo jo pasislėpti – pas kaimynus ar važiuoti pas gimines. Galva neišneša, kaip taip gali būti, kad žudiką palieka, o nukentėjusysis slėptis turi“, – piktinosi R. Tijūnėlis.
Praėjus vos kelioms dienoms policijos ekipažas vėl lėkė į jų namus. Šį kartą pareigūnų prireikė susikivirčijus abiem broliams. Anot Rimanto, galbūt ir vėl agresyvus brolis būtų išsisukęs, jei ne paties ilgas liežuvis.
„Pareigūnams pradėjo grasinti, esą yra slaptasis informatorius, visus gali iš darbo išmesti. Tada jį už kupros – ir išvežė. Tyrėja dar nenorėjo baudžiamosios bylos pradėti, bet kai giminės nuvažiavę pakėlė triukšmą, nusileido“, – „Sekundei“ pasakojo R. Tijūnėlis.
Nuo tada, anot jo, namuose stojo tokia ramybė, kokios per visą gyvenimą nėra buvę. Labiausiai Valdo suėmimu džiaugiasi D. Šefeldienė. Moteris baigia pamiršti, kaip kadaise buvo trankoma viskuo, kas po ranka pasitaikydavo – V. Tijūnėlis plodavo moteriai pasičiupęs kastuvą, žarsteklį, o kai metaline dėže užsimojo, Daivai teko ilgokai gydytis sužalotą nugarą.
„O kiek kartų lupti gaudavai! Aš ką, aš juk toks dviratukas prieš jį, neapginsiu“, – teisinasi smulkaus sudėjimo R. Tijūnėlis.
Žudiko pagailėjo motina
D. Šefeldienei buvo tapę kasdienybe girdėti grasinimus užmušti. Valdas neva juokaudavo, kad ar žmogų, ar blusą pritrėkšti jam esą tas pats.
Įbauginti artimieji tuo nė neabejojo. Pusamžio V. Tijūnėlio biografijoje – keturi teistumai. Trys iš jų – už vagystes, vienas – už trigubą žmogžudystę. Kupiškio rajone atokiame vienkiemyje žudikas myriop pasiuntė močiutę, senelį ir paauglį jų anūką. Po tragedijos vyrą pareigūnai sulaikė minantį dviračiu apsirengusį suknele. Už kraupų nusikaltimą V. Tijūnėlis už grotų buvo pasiųstas 15-ai metų, tačiau į laisvę išleistas likus porai metų iki bausmės pabaigos.
„Motina iš pareigūnų gavo laišką, ar priims iš kalėjimo sūnų į namus. Pagailėjo vaiko, priėmė, o paskui kentėjo iki mirties. Puldavo ją ir puldavo, o apsiginti negalėjo – svėrė 180 kg, nevaikščiojo“, – mirusios mamos gailėjosi R. Tijūnėlis. Apie agresyvų ir visuomenę stebinančiu įpročiu persirengti moterimi garsėjantį brolį Rimantas nenori kalbėti. Jam gėda. Guodžiasi nors tuo, kad juodu tos pačios motinos, bet skirtingų tėvų.
Pasak R. Tijūnėlio, ne tik jis, bet visa Panevėžyje gyvenanti giminė neturi kur akių dėti dėl Valdo. Net vaikai – sūnus ir dukra jo išsižadėjo.
Pilnatis pažadindavo moterį
Nepaisant artimųjų gėdinimų, V. Tijūnėlis noriai viešai demonstravo savo moteriškąją pusę.
Pasak D. Šefeldienės, vos pakirdęs, nuo keturių ryto, Valdas sėsdavo priešais veidrodį gražintis – užsisegdavo liemenėlę, matuodavosi sijonus, vieną jų, džinsinį, nesiekiantį kelių itin mėgo, dažydavosi lūpas, akis, užsidėdavo peruką, pasikvėpindavo.
„Kai stebėdavomės, kaip jam ne gėda, sakydavo, kad gražu. Ypač per pilnatį norėdavo moterimi būti. Net į darbą lentpjūvėje nuvažiuodavo apsirengęs moterimi. Mašinas irgi stabdydavo sijoną segėdamas. Per miestą eidavo toks stileiva su aukštakulniais“, – pasakojo Daiva.
Jiedu su draugu ir Valdas miegodavo viename nedideliame kambarėlyje, perskirtame spinta. Valdo pusėje akivaizdžiai matyti, kad įsikūrusi moteris.
Trejų durų spinta pilnutėlė moteriškų apdarų – nuo apatinio trikotažo iki batų, prie veidrodžio – lūpų dažai, blakstienų tušas, kvepalų buteliukas. Netgi Daivos pusėje viso šito nėra.
Moteris sako, jog prie savo skriaudiko daiktų niekada nėra prisilietusi. O ir paprašytas Valdas, anot jos, nebūtų davęs kvepalų nė pauostyti – savo turtu su niekuo nenorėjo dalytis.
„Gražūs tie jo drabužiai. Ir apatinis trikotažas nėriniuotas. Sakydavo, kad būtų jo valia, uždraustų moterims kelnes nešioti, o jei turėtų pinigų, pasikeistų lytį. Tik pastaruoju metu drabužių spintoje kažkodėl mažėjo. Gal prie konteinerių nešė?“ – pažymėjo D. Šefeldienė.
Dukra pabėgo nuo tėvo
Teisme liudyti prieš tėvą nusiteikusi ir V. Tijūnėlio dukra 25-erių Laima Palilionienė. Jai buvo 15-iolika, kai grįžęs po ilgų kalėjime praleistų metų tėvas nusprendė pirmą kartą aplankyti dukrą.
„Pamačiau į kiemą įeinančią žmogystą – aukštą vyrą, bet trumpu sijonu, aukštakulniais, lakuotais nagais, išsidažiusį ir su peruku. Išsigandusi laukais pasileidau“, – „Sekundei“ pasakojo L. Palilionienė. O kai prieš keletą metų tėvas moteriškais drabužiais atėjo jos lankyti į ligoninę, dukra sako neturėjusi kur akių dėti iš gėdos.
„Aišku, kad ne iš meilės atėjo, jam patiko pasivaidenti“, – įsitikinusi tėvo smurtą taip pat ne kartą kentėjusi dukra.
Mėgo kapines
Iš pradžių tik vakarais išdrįsdavęs persikūnyti į moterį, ilgainiui Valdas įsidrąsino moterišku pavidalu pasirodyti viešumoje ir dieną – segdavosi sijoną, įsispirdavo į aukštakulnius ir eidavo į miestą tvarkyti reikalų: užsukdavo į Darbo biržą, nukaukšėdavo į Savivaldybę, grįždamas namo užlėkdavo apsipirkti, dar pakeliui aplankydavo tėvų amžino poilsio vietą. Atrodo, kapinėse jam patiko labiau nei kitur. Prieš trejetą metų pokalbio „Sekundės“ korespondentę V. Tijūnėlis irgi pakvietė į Ramygalos g. kapines.
„O kur dar taip ramu?“ – tokį pasirinkimą aiškino transvestitas.
Į pokalbį vyras tąkart atėjo tobulai paslėpęs vyriškus bruožus. Ir atrodė netgi puošniau nei dažna pusamžė moteris: aptemptas džinsinis sijonukas, kūno spalvos pėdkelnės, smėlio spalvos basutės. Makiažas priderintas prie aprangoje dominuojančių spalvų – šešėliai violetiniai ir rožiniai – kaip ir striukė, iš tolo šviečiantis nagų lako raudonumas visai toks pat, kaip į ausis įsegtų auskariukų ir lūpų dažų.
„Žinau tik kad mano batų dydis 43-ias, o liemenėlės – 3-ias. Bet jos niekada neperku pagal dydį. Užmetęs akį suprantu, kuri man tinkama, kuri – per maža. Net matuotis nereikia. Taip ir su kitais drabužiais. Dydžių nežinau, bet visada pasiseka nusipirkti“, – gyvenimiška patirtimi dalijosi Valdas.
Suplėšydavo sesių pėdkelnes
Vyrui mieliau buvo vadinamam Valdone. Esą taip transvestitą šaukdavo ne vien artimieji, bet ir gerai pažįstantys policijos pareigūnai. V. Tijūnėlis neslėpė, kad su pastaraisiais keliai dažnai kryžiuodavosi. Ne kartą transvestitui teko aiškintis pareigūnams, gavusiems išsigandusių kapinių lankytojų pranešimų apie tarp antkapių šmirinėjančią paslaptingą žmogystą – nei vyrą, nei moterį.
V. Tijūnėlis „Sekundei“ yra pasakojęs, jog visą gyvenimą troškęs būti moterimi. Kiek save pamena, visada jį traukdavę dailūs moteriški drabužiai.
Dar vaikystėje gvelbdavo vyresnių sesių apdarus ir, kai niekas nematydavo, pasinerdavo į palaimą, kokia apima po jais paslėpus berniukiškas kūno formas. Nors užtikdavusi mama duodavo į kailį, troškimas persirengti nesumažėdavo.
Nukuldavo brolį ir sesės, suverstose lentynose neberasdavusios sijonų, palaidinių ar aptikusios suplėšytas pėdkelnes. Transvestitas jau tuomet idealiai paslėpdavęs savo tikrąją prigimtį.
Kartą parduotuvėje atsistojo į eilę tik per vieną žmogų nuo patėvio ir tas nė neįtarė posūnio pokšto. Apie transvestitą šalia nenutuokė nei mokyklos draugai, nei mokytojai.
Vyrai netraukia
Jaunystėje pradėjusios formuotis vyriškos formos irgi netapo kliūtimi Valdui persikūnyti. Tuomet nė peruko nereikėdavo – plaukus augindavęs iki pečių, dažydavęs juos šviesiai – kaip panelė.
Viešumoje kaip moteris Valdas pradėjo rodytis dar sovietmečiu. Prie mokslų jo niekada netraukė, todėl anksti išėjo dirbti. Panevėžio rajono kolūkio fermose gyvulius šėręs vyras į darbą atmindavo dviračiu pasirišęs skarelę ir su sijonu.
Toks dvigubas gyvenimas ir savo lyties ignoravimas netrukdė suktis apie paneles. V. Tijūnėlis pasakojo jaunystėje ne vieną turėjęs. O perkopęs 30-metį ir šeimą sukūrė su 10-ia metų jaunesne.
„Jei turiu vyrišką įnagį, reikia jį ir išnaudoti“, – prieš trejetą metų kalbėjo Valdas. Anot jo, nors jaučiasi esąs moteris vyriškame kūne, tačiau nuo prigimtinių fiziologinių pojūčių negalėjo pabėgti – traukė jį ir prie moterų.
Transvestitas yra pasakojęs, kad ir pats ne kartą buvo patekęs į pikantiškas situacijas – atkreipęs vyrų žvilgsnį. Visi flirtai baigdavosi vos prasižiojus – išgirdę „moteriškės“ balsą amo netekę vyrukai maudavo nė neatsisukdami. Valdas tikino su vyrais mylėtis niekada nesiekęs ir nenorėjęs.
„Negaliu nė pagalvoti apie vyro santykius su vyru. Man tai atrodo kaip iškrypimas. Kam taip patinka, tegul sau daro ką nori, bet aš į tokius dalykus niekada nesileisčiau“, – kategoriškas buvo V. Tijūnėlis.
Jis svarstė esąs toks pat kaip tėvas. Šio visai nepamena – už tai, kad vyras mėgo persirenginėti moterimi, motina su juo išsiskyrė neilgai tepagyvenusi kartu. Valdas tvirtina, esą jo paties santuoka subyrėjusi ne dėl to, nors sutuoktinė apie jo keistą potraukį sužinojo irgi tik po vestuvių. Inga Kontrimavičiūtė
