Įtarė moters sūnų
Pernai birželio 7-ąją Sokolnikų gatvės 4 numeriu pažymėto namo viename bute netikėtai mirė Tamara Chochriakova (62 m.). Moters sveikata buvo prasta: Tamara nuolat gydėsi nuo per žemo kraujo spaudimo, tad jos mirtis neturėjo sukelti įtarimų. Tačiau atsitiko taip, kad prieš mirtį moteris spėjo papasakoti kaimynei, kas atsitiko grįžtant namo. O grįždama iš pasivaikščiojimo Tamara laiptinėje sutiko du jai nepažįstamus vyrus. Prasilenkiant vienas jų, netaręs nė žodžio, išsitraukė iš kišenės švirkštą ir dūrė juo moteriai į koją, o po to abu nėrė į gatvę.
Moteris iš netikėtumo nespėjo ištarti nė žodžio, o netrukus jai ėmė svaigti galva. Tarsi rūke Tamara nuėjo iki kaimynės buto ir dusdama papasakojo, kas atsitiko. Kaimynė iškvietė greitąją, tačiau atvykę medikai nieko negalėjo pagelbėti – moteris staiga numirė. Tuo metu apie tokią staigią mirtį rašė Maskvos laikraščiai. Žurnalistai išsiaiškino, kad T. Chochriakova gyveno viena dideliame bute šalia gražaus Sokolnikų parko. Nuo buto iki Maskvos centro važiuoti metro tereikėjo viso labo tik 10 minučių. Žodžiu, moteris gyveno nedideliame rojaus kampelyje.
Policininkai, sužinoję kaip mirė moteris, ėmėsi tyrimo. Į jų akiratį pirmiausiai pakliuvo Tamaros sūnus Andrejus. Jis su šeima gyveno atsirame bute ir su motina beveik nebendravo. Socialiniuose tinkluose esančioje paskyroje nebuvo nė vienos nuotraukos, kur jis būtų nusipaveikslavęs su motina ar jo vaikai su močiute. Tačiau sūnus buvo prisiregistravęs motinos bute, tad nužudyti motiną dėl tokio turto motyvas lyg ir buvo. Policija apklausė sūnų, patikrino jo alibi ir greitai nustatė, kad jis jokių blogų minčių neturėjo.
Sulaikė globėją
Pareigūnai nustatė, kad apie šį butą, prieš pat savininkės mirtį, nuolat sukiojosi toks Vitalijus Stukinas (Pavardė pakeista, – aut. past). Ir ne šiaip sau sukiojosi, o net prikalbino Tamarą Chochriakovą, kad ši sudarytų su juo rentos sutartį. Pagal ją V. Stukinas turėjo iki gyvos galvos išlaikyti moteriškę, o šiai mirus – už rūpestį vyrui atitektų brangus butas. Tad po mirties jis ir pareiškė pretenzijas į jam priklausantį turtą. V. Stukinas pareigūnams tvirtino, kad jis vykdė visas rentos sąlygas – užmokėdavo už komunalinius patarnavimus ir dar kas mėnesį duodavo Tamarai po kelis šimtus rublių maistui ir vaistams, o moteriškei numirus jis už savo pinigus ją dar ir palaidojo. Vyrui buvo staigmena, kad bute priregistruotas mirusiosios sūnus. V. Stukinas jau buvo suruošęs dokumentus teismui, kad sūnų išregistruotų, tačiau savo planų įgyvendinti nespėjo, nes buvo sulaikytas.
Pareigūnai, peržiūrėję videokamerų įrašus nuo namo iki Sokolnikų metro stotelės, išsiaiškino, kas tie du vyrai, kuriuos laiptinėjė prieš mirtį sutiko buto savininkė. Kai juos areštavo, šie iš karto išdavė savo „darbdavį“.
Policininkai, ėmęsi šios bylos, pakraupo. Pasirodo, panašiai mirė dar kelios senutės, kurias iki gyvos galvos už paliktus butus globojo V. Stukinas. Tik kitos moteriškės po dūrių švirkštais niekam apie tai nespėdavo nė papasakoti, o jų mirtys niekam nesukėlė įtarimų. Tad, jei Tamara nebūtų spėjusi apie dūrį pasakoti kaimynei, V. Stukinas ir toliau būtų „globojęs“ senutes.
Nuodai – internetu
Toks būdas – globa iki gyvos galvos už butą – jokia naujiena. Tačiau ne naujiena ir tai, kad taip veikia ir sukčiai, pasiruošę bet kokia kaina praturtėti. V. Stukinas irgi veikė visai legaliai. Jo firma buvo oficialiai registruota ir rūpinosi pensininkų priežiūra. Savo aukų jis ieškodavo ne kur nors gatvėje ar parke ant suoliuko, o per visuomenines organizacijas, kurios irgi globodavo senukus. Už kiekvieną jam perduotą globotinį V. Stukinas mokėdavo procentus. O visuomenininkai jam parinkdavo girtuoklius ar sunkiai sergančius, giminių neturinčius senukus. Vienintelė sąlyga, kad tik šie turėtų kokio nors nekilnojamo turto. Tad nieko nuostabaus, kad po sutarties sudarymo butai labai greitai atsidurdavo globėjo žinioje.
Pats V. Stukinas sveikata nesiskundė. Jis aktyviai užsiiminėjo sportu, net maitinosi pagal gydytojo nurodymus. Kartą, pirkdamas internetu maisto papildus, visai netikėtai nusipirko kinietiškų kraujo spaudimą mažinančių vaistų. Perskaitęs instrukciją V. Stukinas sužinojo, kad tų vaistų negalima naudoti tiems, kurių žemas kraujospūdis. Instrukcijoje taip pat buvo parašyta, kad vaistai labai greitai įsisavinami ir dar greičiau, nepalikdami pėdsakų, pasišalina iš organizmo. Tai buvo tikras radinys žudikui. Juolab, kad numatomos aukos – girtuokliai, kurių dauguma turi silpną širdį.
Už dvi kinietiškais hieroglifais aprašinėtas ampules ir keletą baltų tablečių V. Stukinas sumokėjo tik 45 eurus.
Žudikas iš baro
Dabar reikėjo rasti žudikus. Tokiems darbams Rusijoje profesionalų jau senokai niekas nebesamdo. Aludėse, baruose pilna tokių, kurie už kelis rublius pasiruošę bet kam. Vienoje aludėje V. Stukinas ir susipažino su Andrejumi Sedovu. Šis buvo ką tik grįžęs iš kalėjimo, kur atlikinėjo bausmę už nužudymą. A. Sedovas sutiko už 200 eurų senutei „įdurti“. Jis pats „sėdėjo ant adatos“, tad buvo pripratęs leistis narkotikus.
Pirmaja auka tapo ne V. Stukino, o jo pažįstamos globotinis. Moteris irgi buvo sudariusi sutartį iki gyvos galvos išlaikyti pensininką ir prasitarė V. Stukinui, kad „tas vyras, turintis gerą butą, labai jau ilgai gyvena“. V. Stukinas už procentus pasisiūlė tą reikalą sutvarkyti. „Užsakymas“ tuoj pat buvo atiduotas vykdymui. V. Sedovas gatvėje lyg atsitiktinai susipažino su to buto savininku ir pasiūlė pažintį užtvirtinti taurele. Tuoj pat abu atsidūrė bute ir susitikimą atžymėjo. Kai šeimininkas po kelių taurelių užmigo, V. Sedovas suleido jam tų kiniškų vaistų. Mirtis niekam jokių įtarimų nesukėlė ir butas buvo greitai parduotas, pinigai pasidalinti.
Mirties konvejeris
Taip pradėjo veikti mirties konvejeris. V. Stukino globotiniai vienas po kito keliavo į kapus. Dabar, pradėjus tų mirčių tyrimus, jos beveik visos pasirodė įtartinos, tačiau mirties dieną niekas nesidomėjo, kodėl eilinis girtuoklis atsisveikino su šiuo pasauliu.
Taip mirė ir Marina iš Moldovos gatvės. Jos buto durys niekada nebuvo užrakintos. Aplinkiniai šį butą taip ir vadino – „alinė pas bobulę Mariną“. Kartu su kitais vieną dieną bute apsilankė V. Sedovas. Kada jis suleido vaistus, girtaujanti kompanija nė nepastebėjo, o jau po dienos V. Stukinas rūpinosi senutės buto pardavimu. Kaimynai net apsidžiaugė, kad pagaliau baigėsi triukšmingos bemiegės naktys.
Kitas klientas – Kolia iš Michnejevo gatvės. Šis V. Stukinui buvo ypač naudingas, nes ir jo žmona turėjo atskirą butą. Kaip tik ja pirmiau ir užsiėmė V. Stukinas. Šią moterį jis pats nuodijo po truputį, kasdien į arbatą įmaišydamas kenksmingų vaistų. Kai moteris mirė, atėjo eilė ir jos sutuoktiniui. Tačiau jį nunuodyti nesisekė. Ir, jei policininkai būtų atidžiau pasidomėję, ką jiems pasakojo Kolia, žudikai būtų buvę išaiškinti gerokai anksčiau. Mat V. Sedovui pirmąjį kartą nepasisekė suleisti nuodų. Adata įstrigo odinėjė striukėje ir senukui pasisekė pabėgti. Antrasis kartas irgi buvo nesėkmingas – adata nulūžo. Mirtinai išsigandęs senolis nuskubėjo į policiją, tačiau į išgėrusio pensininko pasakojimą niekas nekreipė dėmesio.
Netrukus V. Sedovas įsitaisė porininką. Iš kalėjimo sugrįžo senas V. Sedovo pažįstamas Valerijus Svetlovas. Vyrai nusprendė dirbti dviese – taip bus užtikrinčiau. V. Svetlovas laikydavo auką, o V. Sedovas suleisdavo vaistus, kurie tapdavo nuodais.
Tarp girtuoklių pasitaikydavo ir vienas kitas gan padorus žmogus. Tokia buvo Jelena iš Novatorių gatvės. Miela, inteligentiška moteris iki pensijos dirbo parduotuvėjė direktoriaus pavaduotoja. Mirus sutuoktiniui kurį laiką gyveno viena. Ir vieną dieną sudarė rentos sutartį, kuri buvo greičiausias kelias į kapus.
Žudikai moters palaukė šalia namo ir užklupo ją, kai ši susiruošė į parduotuvę. Neteko net naudoti jėgos. Pensininkė iš netikėtumo nespėjo nė riktelti – pargriuvo ir po kelių minučių numirė. Praeiviai iškvietė medikus, kurie diagnozavo infarktą. Giminaičiai nespėjo palaidoti moters, kai su rentos sutartimi prisistatė V. Stukinas.
Šioje istorijoje labiausiai gasdina tai, kad be jokio gailesčio dėl turto buvo žudomi senukai. V. Stukino žmona iki šiol netiki, kad jos buvęs vyras galėjo taip žiauriai pasielgti. Vitalijus jį pažinojusiųjų akyse buvo padorus vyras, baigęs aukštąją mokyklą. Kažkada prekiavo atsarginėmis automobilių dalimis, po to įsteigė įmonę, organizavo kompiuterininkų kursus. Vėliau ėmėsi pensininkų globos.
Schema, kuria naudojosi žudikai, labai paprasta: jokių padirbtų dokumentų, sudėtingų planų, viskas ofiacialiai. Aukos nė neįtarė, kad tapo taikiniais. Ir, svarbiausia, kad nebuvo jokių šansų likti gyviems.
Nužudė disidentą
Apskritai, dūris adata norint nužudyti – gan senas metodas, kuriuo naudojosi slaptosios tarnybos. 1978 metų rugsėjo 11 dieną Londone panašiai buvo nužudytas tuomečio sovietinio Bulgarijos režimo kritikas, rašytojas Georgijus Markovas. Jam nepažįstamasis įdūrė švirkštu, kuris buvo įmontuotas lietsargio gale. Tai buvo viena akiplėšiškiausių žmogžudysčių per Šaltojo karo metus ir dabar aprašoma kriminalistų vadovėliuose. Prokurorams taip ir nepavyko nustatyti įtariamojo ir pateikti kam nors kaltinimus. Tyrimas oficialiai nutrauktas, nes suėjo 35 metų senaties terminas.
G. Markovas iš Bulgarijos į Vakarus persikėlė 1969 metais. Dirbo radijuje, BBC ir nepaliovė negailestingai šaipytis iš komunistinio Todoro Živkovo režimo.
Žudikas tykojo disidento autobusų stotelėje. Kai 49-erių G. Markovas ėjo per Vaterlo tiltą Londone, BBC biuro link, pajuto dūrį. Jį užkliudęs vyriškis, kalbėjęs su akcentu, atsiprašė, įšoko į taksi ir nuvažiavo.
Blogai G. Markovas pasijuto vos įžengęs į biurą ir tą pačią naktį smarkiai karščiuojantis buvo nugabentas į ligoninę. Dar po trijų dienų jis mirė – nuo apsinuodijimo ricinu, kuriam nėra priešnuodžio. Per skrodimą rašytojo kojoje buvo rasta segtuko galvutės dydžio kapsulė, ištepta šiuo nuodu.
Pasirodo ricina – vienas toksiškiausių gamtinių nuodų pasaulyje. Šie nuodai gaminami iš labai paprasto augalo – ricinmedžio, kurį ne vienas augina savo sode. Iš jo sėklų gaminamas labai veiksmingas vidurius laisvinantis aliejus. Šis aliejus nekenksmingas, tačiau iš ricinmedžio išgautas proteinas – baisus nuodas. Manoma, kad jis 6 000 kartų stipresnis už cianidą – druskos kristalėlio dydžio kiekis žmogų nuvaro į kapus.
Bet G. Markovą nužudė slaptosios tarnybos, tai buvo suderinta su sovietų KGB, o dabar panašūs nuodai naudojami Maskvos gatvėse vos ne masiškai žudant senukus.
Zbignevas Jankovskis
