Lietuvoje – griežčiausia
Lietuvoje nuteistieji iki gyvos galvos pagal dabartinę tvarką turi tik dvi galimybes išeiti į laisvę: pasigailėjus Prezidentui arba pagal amnestijos aktą. Tačiau abu šie būdai yra taikomi išimties tvarka ir iki šiol tik vienas kalinys, kuris buvo nuteistas iki gyvos galvos, Igoris Achremovas jau džiaugiasi laisve, o dar vienam Justinui Butai prezidentė įkalinimą iki gyvos galvos pakeitė 25 metų laisvės atėmimu. Tad dabar ir jis jau skaičiuoja dienas, kai jam atsivers Pravieniškių PN-AK vartai. Kiti žmogžudžiai, kurie kali Lukiškėse turi viltį, patekti į Pravieniškes, o kalintiems Pravieniškėse – belieka tikėtis tik prezidentės malonės.
„Akistata“ pasižvalgė po kitas šalis ir belieka tik konstatuoti, kad Lietuvos įstatymai tokiems nusikaltėliams gan griežti. Daugelyje kitų šalių, nuteistiems iki gyvos galvos iškalėjus tam tikrą laikotarpį gali būti taikomas lygtinis paleidimas, o kai kuriose šalyse įstatymai nenumato nei mirties, nei įkalinimo iki gyvos galvos bausmės. Kai kurie teisės specialistai, psichologai, kunigai svarsto, kad bausmė iki gyvos galvos be galimybės, kad ji bus pakeista kita bausme, nėra prasminga, nes ji neskatina žmogaus keistis, o tik jį žlugdo. Europos šalyse nuteistiesiems iki gyvos galvos yra suteikiamos platesnės galimybės kreiptis į teismą ir siekti švelnesnės bausmės, jei jie daro pažangą. Lietuvos įstatymai, iš esmės nenumatantys teisminės galimybės sušvelninti bausmę nuteistiesiems iki gyvos galvos, išskiria Lietuvą iš kitų Europos valstybių.
O kalėti žinant, kad tunelio gale nėra jokios švieselės, yra nepaprastai sunku. Net ir fiziologiškai uždaroje patalpoje bausmę atliekantis kalinys ima jaustis daug blogiau, nes jis mažai juda, blogėja ir lėtėja jo kūno medžiagų apykaita. Kalinys tampa irzlus, jam pasireiškia depresija, mieguistumas. Jis mažai bendrauja su aplinkiniais, nes jų paprasčiausiai nėra, tad ilgiau pasėdėjus tokioje aplinkoje į bet kokią situaciją kalinys reaguoja ypač aštriai. Jis tampa agresyvus arba apatiškas, nenori nieko dirbti. Kaip pažymi psichologai, žmogaus elgesys formuojasi tik kolektyve, grupėje, bet jokiu būdu ne izoliacijoje. Jeigu į kalinį, kad ir koks jis baisus žudikas būtų, žiūrėsi kaip į gyvulį, tai ir jis negerbs tavęs ir atsakys tuo pačiu.
Galimybė rinktis
Tiek I. Achremovo, tiek J. Butos bausmių istorijos kažkuria prasme panašios. Abu jie buvo nuteisti mirties bausme, abiems ji buvo pakeista švelnesne bausme. Kitiems kalintiesiems tai pavyzdys, kaip reikia stengtis ir siekti laisvės net pakliuvus į pačią nepalankiausią situaciją.
Žurnalisto Vito Lingio žudikui I. Achremovui, pravarde Achremas, pataisos namų durys atsivėrė 2012 metų balandžio 10 dieną. Tą dieną, atkalėjęs 18,5 metų, jis buvo lygtinai paleistas į laisvę. Tuomet buvo suskaičiuota, kad žudikui nereikės už grotų praleisti dar jam likusių 6 metų 6 mėnesių ir 11 dienų.
Žurnalistas V. Lingys buvo nužudytas 1993 metų spalio 12 dieną Vilniuje. 1994 metų rudenį paskelbtas nuosprendis „Vilniaus brigados“ vadeiva vadintam Borisui Dekanidzei ir trims jo parankiniams: I. Achremovui, Viačeslavui Slavickiui bei Borisui Bobičenkai. B. Dekanidzei teismas skyrė išimtinę mirties bausmę, kuri netrukus buvo įvykdyta.
Igoriui Achremovui taip pat buvo skirta mirties bausmė, tačiau tuo pačiu nuosprendžiu ji pakeista į laisvės atėmimą iki gyvos galvos. 2004 metų sausį nuteistajam laisvės atėmimo bausmė buvo sumažinta iki 25 metų. Toks sprendimas visuomenėje didelio šoko nesukėlė, tačiau buvo sutiktas nevienareikšmiškai ir manoma, kad taip I. Achremovui buvo atsilyginta už tai, kad jis atvirai papasakojo apie „Vilniaus brigadą“. Teisme I. Achremovas liudijo prieš B. Dekanidzę, davusį komandą nužudyti „Respublikos“ žurnalistą. Nepaisant netgi to, kad I. Achremovui, jau kalinčiam Lukiškių tardymo izoliatoriuje, buvo pagrasinta: jei šis duosiąs parodymus prieš „Vilniaus brigadą“, nukentėsiąs ne tik jis pats, bet ir jo artimieji. „Nors tada ir nebuvo įstatymo, kuris sušvelnintų nusikaltime dalyvavusių liudininkų bausmes, turėjau padaryti sudėtingą sprendimą – priversti nusikaltimo vykdytoją liudyti prieš organizatorius“, – „Akistatai“ yra pasakojęs teisme kaltinimą palaikęs tuometinis generalinis šalies prokuroras Artūras Paulauskas. Pasak jo, nusikaltėliui buvo duota reta galimybė rinktis: mirti arba prisipažinti ir išsaugoti savo gyvybę.
Igoris Achremovas pasirinko gyvybės išaugojimą. Tris šūvius į žurnalisto nugarą ir galvą paleidęs žudikas teisme aiškiai išdėstė V. Lingio nužudymo aplinkybes ir daug prisidėjo prie „Vilniaus brigados“ sutriuškinimo. Ko gero, dėl to jam ir buvo pakeista bausmė.
Tuomet keitėsi Baudžiamasis Kodeksas, tačiau daugiau nė vienam nuteistajam iki gyvos galvos bausmė nebuvo pakeista. Vienintelis priveligijuotas kalinys buvo I. Achremovas. Kad tai išimtinis atvejis rodo ir tai, kad prie bausmės švelninimo nebuvo prileisti Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorai, nes buvo žinoma, kad šios prokuratūros vadovas Ramutis Jancevičius manė, kad nėra pagrindo keisti bausmę jau kartą pasigailėtam kaliniui. Tad į Vilniaus apygardos teismą terminuotos bausmės prašyti ėjo Generalinės prokuratūros prokuroras Darius Stankevičius.
Išsiveržė į laisvę
O toliau jau viskas buvo paties I. Achremovo rankose. Jis darė viską, kad tik išeitų į laisvę.
Lygtinai paleidžiant nuteistąjį visų pirma atsižvelgiama į jo elgesį įkalinimo įstaigoje. Igoris pataisos namų darbuotojams nekėlė jokių problemų, buvo apibūdinamas kaip draugiškas, mandagus, skatintas už gerą elgesį, priskiriamas mažiausios rizikos grupei.
Atsižvelgdamas į tai Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad I. Achremovo pažanga bausmės atlikimo metu akivaizdi, todėl galima teigti, jog bausmės tikslas yra pasiektas ir nėra priežasčių toliau nuteistąjį laikyti nelaisvėje.
Tai buvo jau dešimtas kartas, kai I. Achremovas kreipėsi į teismą dėl pirmąlaikio išleidimo. Ankstesni devyni bandymai išeiti į laisvę buvo nesėkmingi, nors 2010 metų gegužę Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas jau buvo patenkinęs pataisos namų atstovų teikimą dėl I. Achremovo lygtinio paleidimo. Tačiau tuomet prokurorai tokį sprendimą apskundė ir aukštenysis teismas nusprendė, kad paleisti kalinį į laisvę dar per anksti, nes I. Achremovas nuteistas už sunkius nusikaltimus ir nėra atlikęs didelės dalies jam paskirtosios bausmės. Tačiau ne veltui sakoma, kad belskis ir bus atidaryta – taip ir įvyko. Pirmasis kalinys, kuriam buvo skirta mirties bausmė, išėjo į laisvę.
Pasislėpti nespėjo
2012-ųjų balandį I. Achremovui atsivėrė durys, o dar po mėnesio – gegužę – tokia viltis atsirado ir Justinui Butai. Prezidentė, tenkindama šio kalinio malonės prašymą, pasirašė dekretą, kuriuo nuteistajam iki gyvos galvos J. Butai tą bausmę pakeitė 25 metų laisvės atėmimo bausme.
J. Buta nusikalto dar 1995-ais metais. Matydamas, kad dabar jau bankrutavusiame „Hermio“ banko Šiaulių filiale tarpsta betvarkė, jis kartu su bendrais susimokė apiplėšti šį banką. Ketveriukė nusikaltimui pasirinko dieną, kai banke budėjo ramaus būdo fiziškai ne itin stiprus 28 metų apsaugininkas Linas Žukas. Jam gauja iš anksto miške už Kuršėnų (Šiaulių r.) iškasė duobę.
1995-ųjų rugsėjo 19-ąją sutemus į banką neva darbo reikalais užsuko Jonas Buta, dirbęs šio banko filialo inkasatoriumi bei valdytojo vairuotoju. Jis L. Žuką pavaišino iš anksto užnuodytu gėrimu. Linui praradus sąmonę, J. Buta į banko patalpas įleido lauke laukusius sėbrus: ką tik iš darbo išėjusį to paties apsaugos skyriaus viršininką Romaną Osipovą, savo brolį Justiną bei F. Zagrecką.
Justinui Butai virve pasmaugus bejėgiškos būklės L. Žuką, saugyklos spynų kodus žinojęs R. Osipovas atrakino banko seifus ir visi pagrobė daugiau nei 940 000 litų (272 240 eurų) grynaisiais.
Šiaulių rajono miške užkasę L. Žuko lavoną ir sudeginę pagrobtą banko automobilį „Audi 80“, banditai, susitarę tūnoti lyg pelės po šluota, išsiskirstė po namus.
Kriminalistai iš karto iškėlė versiją, kad sužinoti kodus ir be laužimo atrakinti spynas, galėjo tik banko darbuotojai, todėl įtariamuosius R. Osipovą ir Joną Butą ne suėmė, o akylai sekė, nustatė su kuo jie bendrauja. Ir neapsiriko, nes vos po kelių dienų sužinota, kad bedarbis Justinas Buta jau įsidrąsino ir įnešęs į banką padengė 15 400 litų (4460 eurų) skolą. Pajutę, kad yra sekami, plėšikai mėgino bėgti į užsienį, bet jau spalio pradžioje buvo suimti ir prisipažino.
Prezidentės malonė
Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu Justinas Buta buvo nuteistas mirties bausme, o likę 3 sėbrai atsipirko 15 metų nelaisvės bausmėmis ir atsėdėję maždaug po 8-9 metus buvo paleisti. J. Buta trejus su puse metų yra praleidęs mirtininkų kameroje, laukdamas, kaip bus nutarta Lietuvoje pasielgti su nuteistaisiais šia bausme. Panaikinus mirties bausmę, jam buvo skirtas kalėjimas iki gyvos galvos.
Kalėjime J. Buta ir nuoširdžiai atgailavo, ir neprikaištingai elgėsi. Inžinieriaus mechaniko diplomą turintis kalinys Lukiškių kalėjime įgijo socialinės pedagogikos specialybę. Jis baigė tuometinio Vilniaus pedagoginio universiteto Socialinės komunikacijos instituto Socialinės pedagogikos katedros neakivaizdinį skyrių. Baigęs mokslus 2011 metų gegužę J. Buta skaitė pranešimą apie nuteistųjų iki gyvos galvos lygtinio paleidimo ir jų integracijos visuomenėje galimybes.
J. Buta atsiradus progai rašydavo malonės prašymus prezidentūrai. Rašyti malonės prašymą Konstitucija ir įstatymai leidžia visiems nuteistiesiems, tame tarpe ir įkalintiems iki gyvos galvos. Tik šie kaliniai pirmąjį malonės prašymą gali rašyti atsėdėję 10 metų nuo bausmės pradžios. Gavęs neigiamą atsakymą, naują malonės prašymą nuteistasis gali rašyti ne anksčiau nei po pusės metų.
Justino malonės prašymas buvo patenkintas 18-aisiais kalėjimo metais. Malonė nuteistajam iki gyvos galvos suteikta atsižvelgiant į padarytą pažangą ir į Europos šalių praktiką, kur bausmių peržiūrėjimas yra humaniškesnis – taip tuomet teigė prezidentės spaudos tarnyba.
Dabar J. Buta, panašiai kaip ir I. Achremovas, jau beldžiasi į teismų duris, kad būtų išleistas į laisvę. Šią vasarą jis teismui buvo apskundęs Pravieniškių PN-AK Lygtinio paleidimo komisijos nutarimą, kuriuo nuspręsta netenkinti jo prašymo anksčiau paleisti į laisvę. Kaišiadorių rajono apylinkės teismas atmetė jo skundą ir sutiko su komisijos argumentais, kad „dabar lygtinai paleidus J. Butą, būtų neįgyvendinta nuosprendžiu skirta individualizuota bausmė bei teisingumo principas, būtų pažeista visuomenės saugumo pusiausvyra“.
Atsižvelgta ir į tai, jog J. Butai dar liko kalėti daugiau nei 6 metai, bausmės atlikimo metu padarė du drausmės pažeidimus, o savo elgesį koreguoja tik nuo 2013 metų.
J. Buta išeiti į laisvę bandė ir prieš metus. Tada jis prašė teismo sumažinti jam skirtą 25 metų laisvės atėmimo bausmę trečdaliu. Šiaulių apygardos teismas nuteistojo prašymą atmetė, motyvuodamas, kad sumažinti skirtą bausmę nėra teisinio pagrindo. Šį sprendimą kalinys apskundė Lietuvos apeliaciniam teismui, tačiau šis paskelbė, kad Šiaulių apygardos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta.
Daugiau dangaus
Kitų nuteistųjų iki gyvos galvos svajonės kuklesnės. Iš pradžių daugelis jų trokšta bent jau išsikraustyti iš Lukiškių ir, kai tik atsiranda įstatymu numatyta galimybė, prašosi perkeliami į daugiau nei prieš dešimtmetį įkurtą, Pravieniškių PN-AK sektorių, kuriame gerokai laisvesnis režimas. Ten prašytis nuteistasis gali 10 metų iškalėjęs Lukiškėse. Tenkinti ar ne jo prašymą sprendžia teismas.
Pravieniškių PN-AK įkurti 3 lokaliniai sektoriai, kuriuose bausmes šiuo metu atlieka 24 nuteistieji iki gyvos galvos, perkelti iš Lukiškių TI-K. Kiekvienas šių sektorių turi atskirą kiemelį, patalpas sportui, virtuvę, kiekviename miegamajame vyrams įrengti dušai, sanmazgai. Kai kurie nuteistieji gyvena ir 7-iese viename kambaryje, tačiau kiti – suskirstyti į keturviečius kambarius ir kol kas gali gyventi laisviau. Kaip sakė Pravieniškių PN-AK direktoriaus pavaduotojas Dainius Sušinskas, kai kuriems nuteistiesiems, kalėjusiems Lukiškių TI-K 10 ir daugiau metų, ir dar vienutėje, būna sunku prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų: didesnio šurmulio, kitų likimo draugų įpročių ir pan. „Tačiau didelių bėdų su šiais nuteistaisias neturime, – pripažino D. Sušinskas. – Kol turime laisvų vietų – o apgyvendinti galime apie 40 – stengiamės jų nevaržyti: jei kuris nori gyventi atskirai, tai ir suteikiame tokią galimybę. Tačiau nuteistieji retai „migruoja“ – nebent kuris nors iš jų smarkiai susipyksta su kartu gyvenančiais ar pats kitiems įkyri, tuomet tenka perkelti į kitą „kiemą“.
Ko gero, didžiausia bėda, kad nuteistųjų iki gyvos galvos nėra sąlygų įdarbinti. Pagal įstatymą nuteistasis iki gyvos galvos privalo būti izoliuotas nuo kitų nuteistųjų. Tad bausmes atliekantiems iki gyvos galvos tenka ieškoti atskirų užsiėmimų: jie dalyvauja privalomose reabilitacinėse-adaptacinėse programose, be to, jiems pagalbą teikia ir Kalinių globos draugija, ir Vyrų krizių centras, noriai įvairių veiklų siūlo ir „Carito“ specialistai. Štai 14 nuteistųjų iki gyvos galvos baigė „Carito“ organizuotus vėlimo technikos kursus. Kai kurie užsiima įvairių skulptūrėlių lipdymu iš popieriaus, piešia atvirukus. Daugelis šiuose sektoriuose bausmę atliekančių vyrų ne tik vaikšto į privalomus užsiėmimus ar sportuoja, bet stengiasi susirasti tokį užsiėmimą, kuris ne tik padėtų trumpinti dienas, bet ir būtų mielas širdžiai. Štai Gintaras Raila jau keletą metų siuvinėja paveikslus, o kartais šį bei tą numezga. Kartu su G. Raila kalintis Arnas Šležinskas – drožinėja. Abu nuteistieji tvirtina, jog, jei nesiuvinėtų ir nedrožinėtų, laikas sustotų vietoje.
Direktoriaus pavaduotojas D. Sušinskas sako, jog nuteistuosius iki gyvos galvos psichologiškai palaiko ir padeda išspręsti įvairias problemas ne tik būrio viršininkas, psichologai, bet ir Lietuvos kapelionų asociacijos nariai, nuolat lankantys nuteistuosius. „Be to, jiems, kaip ir kitiems nuteistiesiems, kas ketvirtį yra suteikami ilgalaikiai – iki dviejų parų – pasimatymai, – paaiškino D. Sušinskas. – Reikia pripažinti, jog didžiosios šių nuteistųjų dalies artimieji bei giminės nepamiršo ir lanko. Paprastai, nustatytomis dienomis, kai galima nuteistuosius iki gyvos galvos lankyti, tuščių pasimatymų kambarių nebūna“.
Beje, iš šiuo metu įstaigoje kalinčių 24 nuteistųjų iki gyvos galvos, net 11 sudarė santuoką atlikdami bausmę pataisos namuose.
Grįžta į Lukiškes
Nors Lukiškėse pasimatymai būna tik trumpalaikiai, iki 4 valandų, o pasimatančiuosius skiria stiklo pertvara ir grotos, tačiau dalį kalinių tenkina tokios sąlygos. Keletas jų Lukiškėse dirba ir žino, kad Pravieniškių zonoje tokio malonumo neturės. Poros nuteistųjų artimieji gyvena Vilniuje ar jo apylinkėse, todėl vyrai baiminasi, kad perkėlus juos į Pravieniškes, namiškiai nebegalės jų taip dažnai lankyti. Dar kiti – vienišiai, nebeįsivaizduojantys gyvenimo draugėje su kitais.
Vieni pirmųjų į Pravieniškių PN-AK buvo perkelti nuteistieji iki gyvos galvos Aidas Kazlauskas ir Gražvydas Jurkšaitis. Tačiau vyrai nesugebėjo prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų. Jie prašė gražinti juos atgal į kalėjimą, tačiau tuo metu įstatymuose nebuvo numatyta tokia situacija.
Tuomet, 2006 metais, bekalėdami Pravieniškėse vyrai subadė savo likimo draugą Arūną Vaidelį – žmogus tik per plauką liko gyvas. Teisme A. Kazlauskas aiškino, jog taip pasielgęs todėl, kad esąs „baisus žmogžudys ir kuo greičiau jį reikia gražinti į vienutę, o raktą nuo jos išmesti“.
Kai 2009 metais panašiai pasielgė dar vienas nuteistasis iki gyvos galvos Aleksandras Chrisanovas ir buvo taip pat gražintas į Lukiškes, valdininkai puolė taisyti Bausmių vykdymo įstatymą. Tad 2010-ųjų sausį įsigaliojus pataisoms, nuteistiesiems, neprigijusiems naujoje aplinkoje, nebereikia ieškoti drastiškų būdų, kad sugrįžtų į kalėjimą.
Pravieniškių PN-AK nepritapo ir Algimantas Gipiškis, kalėjime kalėjęs nuo 1994-ųjų. Bendros kalbos su kitais nuteistaisiais nerado ir vyriausias amžiumi nuteistasis iki gyvos galvos – jam šiuo metu 78 metai –Algimantas Černevičius (nuteistas 1992 m.). Abu buvo sugrąžinti atgal į Lukiškių kalėjimą. Kartu su A. Černevičiumi gyvenę nuteistieji prasitarė, jog pastarasis buvęs keistas žmogus: vaidino generolą, rengėsi iš raudonos medžiagos pasisiūtu kostiumu ir nuolat ant visų pykdavo. Šiuo metu šis nuteistasis dienas leidžia Lukiškių TI-K vienutėje, nenoriai bendrauja, sunkiai vaikšto.
Ilgiausiai – 25 metus – Lukiškėse kali Henrikas Serafinas. Jis nė karto neprašė, kad būtų perkeltas į Pravieniškių PN-AK.
23-ejus metus kali alytiškis Rimas Bražinskas.
Kitame numeryje:
Apžvelgsime nuteistųjų iki gyvos galvos gyvenimą pas artimiausius kaimynus „braliukus“ latvius
Žilvinas Vizgirda
