Savivaldos rinkimų kampanija prasidėjo. Sunku ją visą aprėpti, kadangi skirtingose vietose atsiranda skirtingų ypatumų. Tačiau rinkiminių idėjų sklaidai yra skirtas specialus nacionalinio transliuotojo laikas, kuris leidžia pirmadienio ir trečiadienio vakarais vieniems pasirodyti ir padiskutuoti, kitiems tiesiog išsirėkti.
Iš tų televizinių pasirodymų galima nesunkiai atpažinti vieną dalyką. Didelė dalis partinių politikų sunkiai geba skirti, kas šiandien yra palikta savivaldos galioms, kas priklauso nuo tarybų narių valios, o kur gali kištis tik Seimas ir vyriausybė. Iš dalies dar kalbančių asmenų bei už jų nugarų pasodintų sirgalių veiduose, regis, galime perskaityti vieną visiems suprantamą, bet tiesiai nesakomą mintį. Svarbiausia, kas sėdi vyriausybėje ir ministerijose. Tik nuo jų priklausys, kuri savivaldybė gatves remontuos už vyriausybės skirtus pinigus, o kuri – už savus. Kitaip tariant, čia ir atsiveria skirtumas, kuriose Lietuvos vietose piliečiai už tas pačias paslaugas moką vieną, o kur du kartus.
Tas pats ir su kitais stambiais objektais, panašiais į sporto ir pramogų rūmus. Juk tiktai nuo centrinės valdžios šypsnių priklauso, kuris objektas bus finansuojamas už valstybės biudžeto lėšas, o kuris bris į klampų koncesijų ar paskolų liūną. Tad savivaldos rinkimų metu, o ypač po jų intensyviai žvalgomasi, kas bus vietos valdžioje ir koks naujos valdžios būsimas santykis su vyriausybine koalicija. Savivaldos mohikanai turėtų neužmirši keturių metų senumo istorijos, kuomet Kaune formuojantis valdančiai daugumai be socdemų, kai kurie politikai atviravo, sakydami, kad vyriausybėje esant socdemams, tokia savivaldybė gali užmiršti apie pinigus stambiems objektams. Šiandien kažkiek galime patikrinti, ar anie grasinimai buvo tikroviški.
Centrinės valdžios šešėlis (o gal šviesa?), metamas savivaldybėms, atpažintinas ir unikalioje situacijoje, kuomet Lietuvos premjeras Gediminas Kirkilas yra vienos iš valdančiosios koalicijos partijos rinkiminio štabo vadovas. Nesismulkinkime klausdami, kiek čia pinasi interesai. Nesvarbu, kad partiniam-visuomeniniam darbui Lietuvos Respublikos vyriausybės galva negalėtų turėti atliekamo laiko. Tegu kiti tai pasvarsto. Čia atkreipčiau dėmesį tik į vieną bruožą arba žinutę prie urnų artėjantiems Lietuvos rinkėjams: žiūrėkite, kas iš tikrųjų yra valdžioje ir su kuo turės susidurti naujieji vietovaldos autoritetai. Tas socdemų pasirinkimas yra įžvalgus, bet tuo pat metu liūdnai iliustratyvus.
Premjeras - partijos rinkimų štabo vadovas - yra valdinga agitacinė žinia. Visai nebūtina, kad jis dar ką nors ir veiktų šioje plotmėje. Svarbiausiai teisingai suprasti mintį: kieno (centrinė) valdžia, to ir religija.
