Senovės Ankoro miestas žlugo dėl narsių, tačiau nesėkme pasibaigusių bandymų įveikti sausrą, teigia mokslininkai.
Senovės Ankoro miestas, garsėjantis kvapą gniaužiančia Ankor Vato šventykla, žlugo dėl narsių, tačiau neskėkme pasibaigusių bandymų įveikti sausrą, teigia mokslininkai.
Dydysis Ankoro miestas Kambodžoje, įkurtas IX amžiuje, buvo khmerų imperijos, didžiausios žaidėjos pietrytinėje Azijoje beveik penkis amžius, sostinė. Jis driekėsi daugiau kaip tūkstantį kvadratinių kilometrų ir buvo didžiausias miesto kompleksas priešindustriniame pasaulyje. Palyginimui, Filadelfija užima 350 kvadratinių kilometrų, o Fyniksas išsidėstęs daugiau kaip 1,3 tūkst. kvadratinių kilometrų plote, neskaičiuojant didžiulių priemiesčių, rašo LiveScience.com.
Buvo teigiama, kad khmerų imperijos nuosmukį XIV amžiaus pabaigoje – XV amžiaus pradžioje galėjo lemti karai ir per intensyvi žemės eksploatacija. Tačiau naujausi įrodymai leidžia manyti, kad su Ankoro žlugimu gali būti susiję užsitęsusios sausros. Pavyzdžiui, Vietnamo medžių rievės rodo, kad regionas išgyveno ilgus sausros laikotarpius, į kuriuos įsiterpdavo neįprastai stiprios liūtys.
Ankore buvo sudėtingas kanalų, griovių, užtvankų ir rezervuarų tinklas, sukurtas vasaros lietų sezono vandeniui rinkti ir saugoti. Užėjus sausrai šis vanduo naudotas ryžių laukams drėkinti. Norėdami sužinoti, kaip khmerai naudojo vandenį, mokslininkai analizavo 2 metrų ilgio nuosėdų pavyzdį, paimtą iš pietvakarinio didžiausio khmerų rezervuaro kampo. Šiame rezervuare tilpo 53 mln. kubinių metrų vandens – 20 kartų daugiau nei akmens, sunaudoto Didžiajai Gizos piramidei pastatyti.
Norėdama surinkti mėginius iš didesnio Ankoro regiono, mokslininkė Mary Beth Day, paleolimnologė iš Kembridžo universiteto Anglijoje, pasisamdė „tuk-tuk“ (motorizuotos rikšos) vairuotoją, kuris ją pavežiojo po apylinkes.
Pagal nuosėdas rezervuare tyrėjai atsekė 1 tūkst. metų Ankoro klimato istoriją. Jie nustatė, kad maždaug tuo metu, kai miestas žlugo, dažnis, kuriuo nuosėdos rezervuare susidarė, nukrito iki maždaug vienos dešimtosios to lygio, kurį siekė anksčiau. Tai leidžia manyti, kad vandens lygis jame taip pat smarkiai sumažėjo.
Slūgstant ir vandens lygiui, ir nuosėdų klodams, pasikeitė rezervuaro ekologinė sistema – atsirado daugiau dugne tūnančių dumblių ir plūduriuojančių augalų.
„Ekologiniai pokyčiai visų pirma padeda pabrėžti, kaip nuo XVII amžiaus Vakariniame rezervuare pasikeitė aplinkos sąlygos, palyginus su tuo, kaip rezervuaras atrodė Ankoro laikais“, – pažymi M. B. Day.
Galiausiai khmerų vandens paskirstymo sistemos jau nebesugenėjo susitvarkyti su staigiais ir intensyviais klimato svyravimais.
„Ankoras gali būti pavyzdys, kad didelio nestabilumo laikais technologijos ne visada gali padėti užkirsti kelią žlugimui. Miestas turėjo gana pažangią vandens paskirstymo infrastruktūrą, tačiau šios technologinės pažangos nepakako, kad susidūrus su ekstremaliomis gamtos sąlygomis būtų išvengta Ankoro žlugimo“, – tvirtino mokslininkė.
„Tačiau svarbu suprasti, kad vandens skirstymo tinklo nesėkmė nebuvo vienintelė priežastis, nulėmusį khmerų imperijos nuopuolį. Ankoro žlugimas buvo sudėtingas procesas, kurį sukėlė keletas skirtingų faktorių – socialinių, politinių, gamtinių“, – priduria ji.
