Ne paslaptis, kad lietuvių visuomenė sensta itin dideliu pagreičiu. Todėl vis daugiau žmonių atsiduria kryžkelėje – ką daryti su garbingo amžiaus sulaukusiais ir dažnai dar ir sunkiai sergančiais tėvais, motinomis ar seneliais.
Jūratės tėčiui – 84-eri. Kartais jis nesupranta, kur yra, kartais nepažįsta savo vaikų ir anūkų, o išėjęs į balkoną be jokios priežasties šaukia ant praeivių. Garbaus amžiaus vyrą pakirto staigiai progresuojanti senatvinė dimensija, insultas ir daug kitų ligų.
„Iš pradžių dar su broliu bandėm patys, savo jėgom pasikeisdami tą priežiūrą teikti ir aprūpinti kuo tik įmanoma: ir dėmesiu, ir visais būtinais dalykais. Bet realiai mes patys auginame mažamečius vaikus, turim šeimas, darbus“, – pasakoja Jūratė.
Dabar Jūratės tėvelį lanko savivaldybės slaugos darbuotojos.
Tiesa, surasti pagalbą pasirodė ne taip paprasta. Iš pradžių moteris pagalbos ieškojo privačiai. Už tėvelio priežiūrą mokėjo 900 litų kas mėnesį. Tačiau liga progresavo, kelių valandų priežiūros per dieną nebeužteko. Kreipėsi į socialinės priežiūros centrą. Pavyko. Dabar už šias slaugos paslaugas artimieji moka apie 700 (litais).
„Ateini iš ryto, kaip, pavyzdžiui, pas poną Mečislovą, tai jį nuplauni, padedi apsirengt, pakeiti sauskelnes, jeigu nieko nėra, vienas, tai pamaitini, tada pasodini, jisai sėdi ir bėgi kažkur kitur“, – sako slaugytojos padėjėja Stasė Boiko.
Šitaip slaugės tris kartus per dieną aplanko kelis senukus. Darbas sunkus ir fiziškai, ir psichologiška.
Visgi paaiškėjo, kad Vilniuje šitaip slaugomi vos šimtas žmonių. Mat tai – tik metinis europinis projektas, vykstantis mažiau nei trečdalyje savivaldybių, ir kuriam mesta per 20 milijonų litų. Projektas, beje, gana greitai baigsis. O kas senelių laukia tada, niekas nežino. O už projekto ribų atsidūrusiems, pavyzdžiui, sostinės senukams, pasirodo, skiriama apie 15 milijonų litų, tačiau iš jų esą panaudojami vos penki. Taigi vienam senukui per mėnesį skiriama po 63 litus – išeina, vienas slaugės vizitas.
Sociologai prognozuoja, kad maždaug po trisdešimties metų Lietuvoje gyvens daugiau nei pusė senukų. O kamšyti valstybinės sistemos skylių nepajėgūs nei artimieji, nei nevyriausybinės organizacijos. O ką bekalbėti, jeigu žmogus gyvena atokiau ir neturi, kas už jį pakovotų.
Šiuo metu Lietuvoje gyvena 550 tūkstančių pensinio amžiaus žmonių. Kiek iš jų gauna efektyvią slaugą namuose, tokios informacijos valstybinės institucijos netgi neturi.