Seimui pritrūko drąsos galų gale priimti rezoliuciją dėl Tibeto padėties. Net tris kartus balsavus, iš kurių du kartus rezoliucijai buvo pritarta, trečiasis balsavimas buvo lemtingas – ekonominiai argumentai nugalėjo prieš vertybinius ir moralinius.
Per 10 minučių balsavus tris kartus, rezultatai skyrėsi kaskart. Seimo narys Saulius Pečeliūnas apie tokius balsavimus pasakė, jog kai kurie parlamentarai neturi vertybių skalės, jei savo apsisprendimą gali keisti per kelias minutes.
Socialdemokratai, „darbiečiai“ bei Tautos prisikėlimo partija vieningai balsavo prieš rezoliuciją, kitose partijose nuomonės skyrėsi.
Tokiai rezoliucijai reikia drąsos
Rezoliucijos iniciatorė Dalia Kuodytė parlamente sakė, kad šitas dokumentas negali prarasti savo politinio aktualumo, nes Tibete pastoviai yra pažeidinėjamos žmogaus teisės. Ji atkreipė dėmesį, kad vien per šiuos metus Tibete mirė maždaug penktadalis regiono gyventojų – mirė iš bado, nuo kankinimų, kalėjimuose, nusižudė neištvėrę pažeminimų ir pan.
Danutė Bekintienė, Petras Gražulis ir Arimantas Dumčius ragino prisiminti Lietuvos istoriją ir suprasti panašų Tibeto žmonių likimą ir išdrįsti ginti žmogaus teises engiamoje tautoje.
Konservatorius Mantas Adomėnas kalbėjo, kad ši rezoliucija – tai ne tik klausimas apie Tibetą – tai klausimas apie vertybes. „Principingumas kainuoja gerus santykius, reikalauja drąsos, gali susilaukti ekonominių sankcijų, tačiau vertybės nusveria tokius sumetimus“, - agitavo M. Adomėnas. „Jeigu mes neremsime tautos, kuri žudoma, mes neturėsime teisės laukti pagalbos patys“.
Vertybiniai principai = graudenimas?
Socialdemokratai nekeitė savo pozicijos Tibeto klausimu – dar nepradėjus svarstymo Gediminas Kirkilas bandė dar kartą atidėti šios rezoliucijos svarstymą argumentuodamas, kaip visada, ekonominių ir politinių santykių galimu pablogėjimu. Tačiau Seimo pirmininkas, remdamasis Seimo statutu, nesutiko ir toliau vilkinti klausimo.
Justinas Karosas klausė, ar šitos rezoliucijos priėmimas aukščiausiu valstybinių lygiu padės išspręsti Tibeto problemą – esą galbūt geriau normalizuoti ir gerinti santykius su Kinijos Liaudies Respublika, o ne „eskaluoti“ Tibeto problemą. „Neikime graudenimo keliu“, - kalbėjo J. Karosas ragindamas ieškoti kito varianto.
Kęstutis Glaveckas aiškino, kad esant krizinei situacijai tokios rezoliucijos priėmimas būtų neprotingas, ir Lietuvos žmonėms turėtų būti svarbesni ekonominiai santykiai.
Užsienio reikalų ministras įžiebė diskusijas
Seime tuo metu buvęs užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas nenorėjo komentuoti priimtos rezoliucijos, tačiau sakė, kad ji tikrai „praturtins“ būsimą jo susitikimą su Kinijos Liaudies Respublikos atstovais.
Po tokio ministro pasisakymo jis buvo sukritikuotas kaip nenuoseklus Lietuvos užsienio politikos vykdytojas, pats prieštaraujantis jį į ministrus delegavusios Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pozicijai šiuo klausimu.
Nauja rezoliucijos redakcija
Rezoliucija dėl Tibeto Seimui jau buvo pateikta anksčiau, tačiau atmesta, siūlant ją tobulinti. Tuomet balsuojant dėl rezoliucijos parlamentinės frakcijos balsavo skirtingai, vieninteliai socialdemokratai vieningai susilaikė arba buvo prieš.
Redaguotos rezoliucijos tekstas iš esmės nepakito, tačiau kai kurios detalės sušvelnintos.
Naujame variante lieka formuluotė "matydamas skausmingus Baltijos valstybių ir tautų bei Tibeto istorijos panašumus", senajame buvo - "matydamas skausmingus Baltijos valstybių ir tautų bei Tibeto okupacijų, represijų ir kančių istorijos panašumus".
Nauja redakcija konstatuoja, jog po aneksijos 1951 metais "Tibeto tauta neteko galimybės laisvai gyventi savoje valstybėje, turėti savo valdžią, puoselėti savo unikalią kultūrą, Tibete yra paminamos prigimtinės žmogaus teisės į gyvybę, laisvę, apsaugą nuo kankinimų, tikėjimo, saviraiškos ir asociacijų laisvės". Tuo metu ankstesnėje redakcijoje žmogaus teisių pažeidimai Tibete dar buvo įvardijami kaip sistemingi ir šiurkštūs.
Tik pasirodžius pirmajam rezoliucijos projektui Kinijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Jiang Yu (Dziang Ju) pasiūlė iniciatoriams pasimokyti Tibeto istorijos, kadangi, anot jos, yra "žinomas istorinis faktas", kad Tibetas yra Kinijos dalis nuo XIII-ojo amžiaus, o šio regiono gyventojai "turi visas teises, suderinamas su šalies konstitucija ir įstatymais".
Lietuva Himalajų kalnuose esantį Tibeto regioną laiko Kinijos dalimi, tačiau kartu su kitomis ES šalimis yra pareiškusi susirūpinimą dėl neramumų Tibete bei pasisakiusi už taikų Kinijos valdžios ir tibetiečių dvasinio lyderio Dalai Lamos bei jo atstovų santykių sureguliavimą.
