Šią problema aptarti ką tik rinkosi Seimo Psichikos sveikatos pakomitetis. Jo pirmininkas Linas Slušnys, pakvietęs Biržų rajono savivaldybės atstovus pasidalinti konkrečiais pavydžiais, pabrėžė, kad tai toli gražu nėra vienos savivaldybės bėda.
„Šiuo atveju Biržai susidūrė su situacija, kada žmogus turi bėdų ir visos tarnybos jaučiasi bejėgės – ar paimsime vienus, ar kitus asmenis, visi tarsi jaučiasi, kad neįmanoma padėti šiems žmonėms. Jie, kurie yra butuose, būna, net kitiems butams grasina. Žinau, kad ne viename rajone ir ne vienas yra toks atvejis“, – klausimo svarstymą pradėjo jis ir ragino ieškoti sprendimų, nepamirštant, kad turi būti užtikrintos ir to žmogaus, ir kitų žmonių teisės.
Nudrasko elektros instaliacijas ar atsuka dujas
Dėmesį į šią problemą atkreipusi Biržų savivaldybės administracijos direktorė Irutė Varzienė pažymėjo, kad ją visų pirma iškėlė patys seniūnai.
„Trijų seniūnijų seniūnai įvardijo kaip vieną iš problemų būtent šią. Esmė tokia – toks praktinis pavyzdys iš vienos seniūnijos. Ten jau keletą metų turi psichikos negalią turintį žmogų, su kuriuo vargsta ir kuriam negali profesionaliai padėti. Jei užeina priepuoliai, psichiatro buvo rekomendacija, kad socialinio darbo organizatorius yra atsakingas už tai, kad laiku ir pakankamomis dozėmis žmogus gertų vaistus.
Tai suprantame, kad jis to užtikrinti tikrai negali. O pats žmogus daro žalą – ne tik turtą niokoja, bet ir pats yra nesaugus, nes, pavyzdžiui, prasidėjus haliucinacijoms elektros instaliacijas nudrasko. Arba negali pasišildyti būsto, nes bijo išeiti į lauką atsinešti malkų ir panašiai“, – dėstė ji.
Savivaldybės atstovė pasakojo pati asmeniškai susidūrusi su dviem konkrečiomis situacijomis Biržų mieste.
„Štai situacija, kai prie psichikos negalią turinčio žmogaus durų, esant jau vos ne gaisro situacijai, kai jaučiamas svilėsių kvapas, bendrijos pirmininkė sukvietė visus, už durų stovi policija, greitoji. Ir mes tarsi nieko negalime daryti ir reikalauja politiko, kad prisiimtų atsakomybė išlaužti duris.
Tai gal per daug detalių pateikiu, bet taip yra. (...) Šiek tiek analizavome ir Psichikos sveikatos priežiūros įstatymą, 12 jo straipsnį, kur tarsi visa seka yra surašyta, bet ji yra pakankamai laisvai traktuojama. Konkrečiai – kas priima sprendimą išvežti į gydymo įstaigą, jei yra toks priepuolis? Kas turi teisę tai padaryti? Ar būtinai reikia psichiatro siuntimo?“ – klausė I. Varzienė.
Ji pažymėjo, kad tai nėra gera praktika nei patiems psichikos negalią turintiems žmonėms, nei tiems, kurie teikia viešąsias paslaugas.
„Psichiatras pas mus jis ne visada yra, atvažiuoja, o kitą kartą tenka jau išvažiavusį grąžinti kelyje, kad išrašytų siuntimą. Manyčiau, kad turi viena kuri ar sveikatos priežiūros įstaiga, ar šiuo atveju greitosios medicinos pagalbos komanda, galėti priimti tą sprendimą, o ne policija, politikai ar socialiniai darbuotojai“, – aiškino savivaldybės administracijos direktorė.
Reikia aiškios argumentacijos, kada privalomai hospitalizuoti
Paprašyta įvertinti, kas visgi sistemoje neveikia, kad susiduriama su tokiomis problemomis, Lietuvos Psichiatrų asociacijos prezidentė Ramunė Mazaliauskienė konstatavo, kad kiekvieną situaciją reikia vertinti atskirai.
„Bet kas užkliuvo klausantis šios situacijos, man keistai nuskambėjo, kas reikia dėl kažkokių priežasčių, kai žmogus tikrai nukarpęs laidus, leidžiantis dujas ir panašiai, kad dar reikia kažkur susirasti psichiatrą ir kažkodėl paimti jo siuntimą. Jei yra būtinosios pagalbos indikacijos, tikrai jokio rajono psichiatro siuntimo nereikia, gydymo įstaigos, ligoninės, esant pavojingumui gyvybei ar kito žmogaus sveikatai, gyvybei ar turtui, priima žmones be jokio siuntimo. Ir jei yra reikalas kreiptis į teismą dėl prievartinio hospitalizavimo pratęsimo, tai gydymo įstaigos sėkmingai tą daro“, – komentavo ji.
Kartu psichiatrė pabrėžė, kad, be abejo, reikalinga aiški argumentacija, kad pacientą reikia gydyti stacionarinėje gydymo įstaigoje.
„Antras dalykas – greitoji tikrai turi kompetenciją esant reikalui vežti žmogų ten, kur jį reikia vežti. Nes juk įvykus infarktui niekas neskambina naktį šeimos gydytojui ir neprašo siuntimo.
Manau, greitoji vis tik turėtų turėti tam tikrą gebėjimą žmones paimti ir atvežti į gydymo įstaigą ir gydytojo psichiatro nereikia trukdyti, kad jis parašytų siuntimą“, – komentavo R. Mazaliauskienė.
Kaip situaciją apibūdino Vilniaus greitosios medicinos pagalbos stoties direktorius Zdislav Skvarciany, jų vaidmuo tokiose situacijose yra labai aiškus.
„Iš greitosios pagalbos, kai kalbama apie būtinąją pagalbą, jokios problemos nėra ir jei yra kvietimas per numerį 112, yra aktyvuojama brigada ir važiuojama. Be abejo, mes visada važiuojame su policija ir sprendžiame tuos dalykus ir vežame į specializuotą ligoninę. Bet čia labai dažnai kalbama apie planinę hospitalizaciją, tai čia greitoji pagalba ne prie ko“, – pastebėjo jis.
Ligoniai – ne nusikaltėliai
Viešosios policijos valdybos viršininkas Mindaugas Akelaitis savo ruoštu priminė, kad įstatymas numato policijos pareigūnų pareigą gresiant tokiam pavojui lydėti GMP brigadą.
„Ta norma yra labai sena. Galiu tik pasakyti, kad svarstant dabar galiojančią redakciją policija labai aiškiai deklaravo, kad psichikos sutrikimų turintys asmenys nėra nusikaltėliai. Ir mūsų požiūriu nėra normalu, kad ginkluotas policijos pareigūnas turi lydėti į ligoninę. Mūsų siūlymo esmė buvo tokia, kad tai turėtų daryti asmens ir turto saugą užtikrinantys subjektai“, – sakė jis.
Policijos atstovas pažymėjo, kad kitą kartą jie turi vykti į tokius iškvietimus, nors kitur tuo metu vyksta realus nusikaltimas.
„Vilniuje, dideliuose centruose yra paprasčiau, bet nutolusiose teritorijose logistika yra labai probleminė, ir greitosios, ir policijos ekipažai atsiranda ne „čia ir dabar“, kai turi įvykius su realiais nusikaltimo požymiais. Bet jie lydi ligonius arba saugoja juos kokiame nors rajoninės ligoninės skyriuje laukiant, kol darys pervežimą į specializuotą gydymo įstaigą.
Sistemiškai valstybėje turėtume galvoti, kad ne policininkai turi saugoti ligonius, o saugos tarnybos. Šiandien sistema funkcionuoja, bet susiduriame su tam tikrais iššūkiais ir matome problemas“, – apibendrindamas sakė M. Akelaitis.
Saugos tarnybos neįgalios tvarkytis
L. Slušnio perklaustas, koks bet kuriuo atveju yra veikimo principas – kas įeina pro duris, kai prie tokio paciento durų suvažiuoja visos tarnybos, jis teigė, kad situacija situacijai nelygi.
„Jei tai yra aiški informacija, kad ten yra ligonis ir jis nedaro nusikaltimo kaip tiesioginio, tai viskas greičiausiai apsprendžiama grėsmės lygio. Nepaisant to, kad jis yra ligonis, bet grėsmės gresia ir visiems kitiems, kaip buvo paminėta apie atsuktas dujas ir panašias problemas, tai policija nestovės už durų ir ieškos, kaip išspręsti problemas. Bet jei žmogui kas kiek laiko yra paūmėjimas ir jis kelinta diena kažkaip ne taip elgiasi, tai labai subjektyvu darosi ir priklauso nuo to, kas stovi už durų. Taigi viskas vertinama individualiai pagal grėsmę aplinkiniams“, – komentavo policijos atstovas.
R. Mazaliauskienė savo ruožtu sakė, kad kartais pristatant pacientus į priėmimo skyrius pakanka vien policijos pareigūno vaizdo, kad agresyvus pacientas taptų ramesnis. „Kita vertus, gydymo įstaigų saugos tarnybos su neįgaliais pacientais yra neįgalios susitvarkyti, juos visus ištaško. Tai policijos pagalba mums labai reikalinga“, – pastebėjo ji.
SAM svarsto planus, kaip gerinti priežiūrą
Posėdyje dalyvavęs Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) atstovas Ignas Rubikas patvirtino, kad sulaukiama nemažai atsiliepimų ir skundų apie komplikuotas situacijas.
„Kitą kartą žmogus tarsi akivaizdžiai, bent jau tų žmonių, kurie kreipėsi, teigimu, yra ta grėsmė, tačiau nepriimamas sprendimas jį priverstinai hospitalizuoti. Suprantu, kad toje konkrečioje situacijoje priimamas bendras policijos ir GMP specialistų sprendimas.
Kai kada girdime, kad GMP galbūt ne visada nori prisiimti atsakomybę priimti tokius sprendimus, nes kai kada tam reikalingos ir specializuotos kompetencijos spręsti, koks yra tas grėsmės lygis. Ypač sudėtinga, kai situacija nėra ūmi, galbūt nėra kažkokios destrukcijos, bet yra savidestrukcijos grėsmė", – komentavo specialistas.
Jis kartu atkreipė dėmesį į kitas galimas alternatyvas, kurios yra įtvirtintos įstatymu.
„Vienas iš jų – kad psichiatras gali duoti siuntimą, įvertinęs objektyvius duomenis apie grėsmę. (...) Antras variantas – teismo sprendimu taip pat galima priimti sprendimą priverstinai hospitalizuoti asmenį“, – sakė I. Rubikas ir priminė, kad policijos dalyvavimas dabar būtinas tik tais atvejais, kai siunčiama priverstiniam hospitalizavimui arba gydymui.
SAM atstovas nurodė, kad ministerija ruošianti ir dar ne vieną sprendimą, kuris padėtų iš esmės spręsti situaciją. Čia kalbama ir apie atvejo vadybą, kuri padėtų išvengti tokių situacijų, kai mėnesiais nevartojant vaistų prieinama iki aptariamų situacijų.
Taip pat diskutuojama apie alternatyvųjį priverstinės hospitalizavimo planą, kuris padėtų užsiimti su sunkesniais pacientais, kad būtų išvengiama ligos paūmėjimo.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai tuo metu pabrėžė, kad būtinas sklandesnis bendradarbiavimas tarp institucijų ir labiau kompleksinis požiūris, pagalba šeimoms.