Prieš 20 metų Lietuvą nacionalinio išsivadavimo iš sovietinės okupacijos proveržiui pakėlė Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas.
Beveik dvi dešimtis metų gyvename laisvoje demokratinėje šalyje, didžiuojamės naryste NATO ir Europos Sąjungoje, įsigyvename į naujas tos narystės nulemtas geopolitines aplinkybes.
Tačiau žvelgdami atgal jaučiame tam tikrą dvilypumą: apima pasididžiavimas anuometiniu Lietuvos visuomenės ir lietuvių tautos sutelktumu, drąsa bei ryžtu ir sykiu kirba kartėlis dėl susikurtos politinės korupcinės sistemos, įtvirtinančios naujus nelaisvės pavidalus ir demoralizuojančios visuomenę. Ta sistema buvo kuriama tiek buvusios komunistinės nomenklatūros, siekusios išlaikyti valdžią, kad jau niekada nebepatirtų visiško valdžios bei gerovės praradimo siaubo, - tiek kai kurių su Sąjūdžiu iškilusių žmonių, kuriuos greitai sugundė valdžios teikiamos galimybės nepaprastai praturtėti, kad jokiomis aplinkybėmis netektų „susiveržti diržų“ kartu su „žmonėmis iš gatvės“. Įsivyravo ne demokratinės, o nomenklatūrinės valdžios mentalitetas, kuris skatino stumti visuomenę kuo toliau nuo valstybės valdymo reikalų.
Prieš kelerius metus tuometinis Rusijos prezidentas, o dabar premjeras Vladimiras Putinas visam pasauliui apgailestaudamas pareiškė, jog Sovietų Sąjungos subyrėjimas buvusi didžiausia XX amžiaus geopolitinė katastrofa. Kad ir kaip dėliotume priežastis, privedusias prie tos katastrofos, Lietuvos Sąjūdis išlieka bene visose dėlionėse. Esama gana pagrįstų nuomonių, kad Sąjūdis ir Lietuvos išsilaisvinimas iš sovietinės okupacijos tarp tų priežasčių yra viena svarbiausių. Ypač jei atsižvelgiama į tai, kaip aktyviai sąjūdiečiai savo greitai kaupiama laisvinimosi patirtimi dalijosi net su tolimosios Vidurinės Azijos respublikų žmonėmis. Tad V. Putinas šitais žodžiais ne tik nusako amžiaus pabaigos pasaulio istorijos supratimą,, bet ir pripažįsta didžiulę geopolitinę Sąjūdžio reikšmę. Galima tik apgailestauti, kad mūsų istorikai dar nėra tos reikšmės deramai įtvirtinę savo darbuose, o švietimo sistema – nesiima jos aiškinti sovietmečio neragavusiam jaunimui. Suprantama, kodėl – juk valdžią sugebėjo ne tik perimti, bet ir sustiprinti buvusioji partinė ūkinė nomenklatūra, kuri nenusiteikusi rodyti savo sovietinės kilmės „dokumentų“.
Ką šis vertinimas sako mums ir pasauliui? Kad Sąjūdžio Lietuva ilgam išliks Rusijos politinio elito sąmonėje. Išliks nepaliaujamai versdama ne tik apmąstyti posovietinės Rusijos kilmę bei kelią, bet ir, kaip katastrofos priežastis, besišaukianti geopolitinio atsako ar net keršto. Todėl nėra nei keista, nei nesuvokiama pastaruoju metu agresyvėjanti Rusijos politika Lietuvos ir kitų Baltijos šalių atžvilgiu. Kaip geopolitinės katastrofos priežastis esame amžiams susieti su Rusija, kurios politiką mūsų atžvilgiu nulemia daug „intymesni“ nei vien ekonominiai dalykai – jie susiję, sakytume, su politine ir kultūrine „pasąmone“.
Nedaugelis rusų politikų prisimena estų ir latvių išsilaisvinimo sąjūdžių lyderių pavardes, o Vytauto Landsbergio – visi žino ir pagarbiai keiksnoja ar koneveikia. Tos rakšties, įsmigusios Rusijos politinio elito ir dalies visuomenės sąmonėn – Landsbérgis – neišraus ir neužglostys jokie istorikų veikalai, aiškinantys vykusį geopolitinį lūžį vien Michailo Gorbačiovo pradėta pertvarka ar ekonominėmis bei iš tarptautinių santykių kylančiomis priežastimis. Mūsų išsilaisvinimo istoriją kūrė žmonės, didžiuma jų darbų susikaupė savo vaidmenį deramai sugebėjusio atlikti lyderio įvaizdyje, kuris ir įsirėžė į atmintį kaip regimas vyksmo apibendrinimas. Tačiau V. Landsbergis yra ne vien atminties figūra – jis šiuo metu Europos Sąjungos politikams aktyviai aiškina mūsų naujosios istorijos ypatumus, Sąjūdžio reikšmę naujosios Europos raidai ir išsilaisvinusių iš sovietinės okupacijos šalių bei visuomenių požiūrį į savo praeitį, Sovietų Sąjungą bei vis agresyvėjančią Rusiją. Ar esama mūsų šalyje žmonių, kurie ES galėtų šį darbą dirbti geriau? Manau, atsakymas aiškus – nėra net kas gebėtų prilygti.
Sugebėjome išsilaisvinti iš sovietinės okupacijos, paskatinome didžiausią geopolitinę katastrofą, kuriai prilygsta gal tik fašizmo sutriuškinimas, tačiau nesugebėjome atlikti kelių esminių darbų. Svarbiausia – net nepradėjome vaduotis iš Rusijos įtvirtintos energetinės nelaisvės. Gal net atvirkščiai – privatizavimo sandėriais savo noru vis giliau klimpome į priklausomybės liūną. Šiuo metu energetika yra veiksmingiausia geopolitinių Rusijos interesų įgyvendinimo priemonė. Didžiuojamės savo užsienio politika Gruzijos ir Ukrainos „kryptimis“, tačiau jau nuogąstaujame dėl galimo energetinės kilpos užveržimo uždarius Ignalinos atominę elektrinę. O ir kodėl Rusijai mūsų gailėtis – godulio apsvaigintų ir netoliaregių. Nesuvokėme ir nenorėjome suvokti, jog išsilaisvinus iš sovietinės okupacijos dar laukia didelis laisvinimosi darbas. pirmiausia iš sovietinės partinės nomenklatūros. Tad jai buvo leista virsti naujuoju verslo ir politiniu elitu. Dabar belieka tik svaičioti apie neįgyvendintus Sąjūdžio idealus. Tačiau ir tai – negarsiai.
Gediminas Kirkilas galėtų girtis, jog premjeravimą baigiąs kaip ir George`as W. Bushas savo prezidentavimą – abu palieka krizės apimtas savo valstybes. Tačiau G. Kirkilo vyriausybė gerokai pasidarbavo didindama socialinę atskirtį, varydama duobėn sveikatos apsaugą, švietimą ir mokslą. Valstybės išvogimas įgavo vienintelio nacionalinio prioriteto statusą, kurį įtvirtino „Leo Lt“ operacija. Niekaip nesugebama ES paaiškinti, kam ir kodėl buvo sukurtas toks monstras, o valstybės energetika perduota už nieką neatsakingiems privatininkams. Tad suprantamas mūsų partnerių estų ir latvių nenoras realiai įsipareigoti atominės elektrinės statybai – juk rizikuojama patekti į valstybės pinigų nusiurbinėjimo korupcinės korporacijos rankas. O juk savo pinigus galima panaudoti ir neperleidžiant per mūsų prekybininkų kasos aparatus. Ar tik „Leo Lt“ ir nebus tas galutinis geopolitinis atsakas į Sąjūdžio nuveiktą darbą paskatinant „didžiausią geopolitinę katastrofą“? Atsakas padedant mūsų dabartiniam politiniam elitui, kuriame gausų ir išeivių iš Sąjūdžio.
