Iki Sekminių gyvename Kristaus prisikėlimo nuotaika. Prisikėlęs iš mirties Viešpats mums primena, kad turime draugą, brolį, kuris myli mus ir trokšta mums gero tiek, kiek nepajėgtų trokšti ir padaryti net pats geriausias draugas. Kristus prisiėmė kančią ir mirtį, nes norėjo, kad mes visi būtume laimingi čia, žemėje, o kai ją paliksime – per visą amžinybę. Per jo mirtį mes tapome Dievo vaikais, jo broliais ir seserimis. Apie tai apaštalas Jonas rašo: „Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad kai pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra“ (1 Jn 3, 2).
Kiekvieno jauno žmogaus gyvenime labai daug lemia draugai, kuriuos jis pasirenka. Sakoma, pasakyk, kas yra tavo draugas, o aš pasakysiu, kas esi tu. Geras draugas būna pavyzdys, į kurį norima lygiuotis, atrama, į kurią galima remtis, kai ištinka bėda. Tačiau pats geriausias draugas negali atstoti Jėzaus Kristaus.
Apaštalų darbų knygoje pasakojama, kaip žydai suėmė apaštalus Petrą ir Joną ir nuvedė į teismą. Juos kaltino, kodėl žmonėms kalba apie Jėzų Kristų. Tuomet Petras atsakė: „Jėzus yra akmuo, kurį jūs, statytojai, atmetėte ir kuris tapo kertiniu akmeniu. Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 11–12).
Prieš pradedant statyti namą, visuomet išliejami pamatai. Joks namas nestatomas be pamatų, kitaip būtų pasmerktas sugriūti. Ir juo aukštesnis pastatas, juo turi būti geresni pamatai. Apaštalo Petro minimas kertinis akmuo
– tai pamatas, ant kurio turi būti statomas žmogaus gyvenimas. Apaštalas Paulius sako: „Jūs – Dievo dirva, Dievo statyba. <...>Tegul kiekvienas žiūrisi, kaip statąs. Juk niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus. Ar kas ant šio pamato stato iš aukso, sidabro, brangiųjų akmenų, medžio, šieno, šiaudų, – tai kiekvieno darbas išaiškės“ (1 Kor 3, 9–13). Išaiškės pasaulio pabaigoje teismo dieną.
Skaičiau vieno žinomo mūsų filosofo straipsnį apie dabartinę Europą ir Lietuvą. Autorius rašo, kad Europa pati save naikina ir jau nueita taip toli, kad nebėra išsigelbėjimo. Filosofas pasakė skaudžią tiesą, tik, būdamas be tikėjimo, neatsakė, kodėl Europa yra pasukusi savižudišku keliu.
Dabartinė Europa buvo sukurta ant krikščioniškų pagrindų. Krikščionybė tapo Europos civilizacijos ir kultūros lopšiu. Krikščioniški pagrindai nulėmė Europos gyvastingumą. Todėl Europos Sąjungos kūrėjai, kaip antai Robertas Šumanas, siekė suvienyti Europą ant krikščioniškų pagrindų. Pasižiūrėkime į Europos Sąjungos mėlyną vėliavą su dvylikos žvaigždžių vainiku. Mėlyna spalva – tai Marijos spalva, dvylikos žvaigždžių vainikas – tai Dievo Motinos Marijos vainikas. Apreiškimo knygoje skaitome: „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apr 12, 1).
Mūsų dienų nelaimė tiek Europoje, tiek ir Lietuvoje – kad Dievas yra iškeičiamas į sotų, malonumų bei pramogų kupiną gyvenimą. Įsiklausykite, ką šiandien mums perša reklama. Pirkite, pirkite ir dar kartą pirkite, o prisipirkę mėgaukitės šiuo gyvenimu. Kuriama nuomonė, jog tik daiktais ir malonumais pertekęs gyvenimas gali padaryti žmogų laimingą. Kertiniu akmeniu laikomas ne Kristus, bet tikrų tikriausi stabai – daiktai, neatsakingas seksualumas, alkoholis ir sieloje tuštumą paliekančios pramogos. Tai ne Dievo statyba, bet, apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, statyba iš šieno ir šiaudų.
Dievas kiekvieną iš jūsų yra pasirinkęs savo bendradarbiu, todėl linkiu būti gerais statytojais. Statydami savyje Dievo šventovę, jūs drauge kuriate ateitį turinčią Lietuvą. Linkiu neklausyti pesimistinių kalbų, kad Lietuvoje viskas yra prarasta. Būtų viskas prarasta tik tada, jeigu Lietuvoje nebūtų žmonių, pasiryžusių savo gyvenimą statyti ant kertinio akmens – Jėzaus Kristaus.
