Anąkart abejojau dėl didelės rašinio apimties: šiandien tokių drobių nebeskaito. Bet graužė ir nerimas: o jeigu greit nebeliks filmų? Ilgai laukti nereikėjo.
Šeštadienis
Ateina nykūs laikai. Pirmiausia esame vejami iš kino teatrų, nes įdomesni Lietuvai įsigyti filmai (S.Soderbergho „Geras vokietis“, P.Lungino „Sala“ ir kt.) pradėti leisti vien diskais. Atėję į namų užuolanką, -- bent jau šiuo prasidedančiu vasaros sezonu – susiduriame su idiotiškais serialais ir seniai, šimtą kartų matytomis juostomis. Kartais ima rodytis, kad tai jau valstybės politika – išnuodyti bet kokį profesionalesnį požiūrį į kiną, kaip į meną.
Nemeluosiu, kad mačiau (greičiausiai ir nematysiu) dienos premjerą – niekam nežinomo, nors dirbančio kine jau seniai prancūzų režisieriaus Jeano-Francois Davy „Raudonąsias smailes“ (LTV, 16.10 val. ir penktadienį, birželio 1 d., 15.45 val.). Taip vadinasi Alpių kalnų masyvas, į kurį filme ropščiasi vaikai. Ir filmas, sprendžiant iš visko, vaikiškas.
TV3 kanalas, kaip paprastai šeštadieniais, rodo visą maratoną. Bet ir komedija su DiCaprio „Pagauk, jei gali“ (TV3, 21.50 val.) – iš prasčiausių Steveno Spielbergo juostų, ir „Dingti iš akių“ (TV3, 21.50 val.) – iš tų niekinių Steveno Soderbergho kūrinėlių, kuriuos jis, kaip neseniai rašiau, įvairuoja su tikrai įdomiais. Užtat per šį kanalą – ir tikro kino pavyzdys, anglų drama apie „Bilį Eliotą“ (TV3, 12.30 val.; kartojama antradienį, gegužės 29 d., 11.00 val.), šachtininkų miestelio vaikinuką, užsidegusį potraukiu... klasikiniam baletui. Žinoma, šis filmas jau išrodytas per visus kanalus anksčiau.
Labai prastas biografinis televizinis filmukas „Džimis Hendriksas“ (BTV, 22.45 val.). Jei mėgstat, galit pasiklausyti Hendrixo įrašų ir šiaip, be tų primityvių ekrano iliustracijų. Tik apie Gene‘o Hackmano neišrankumą kalba senas (1983) mylinčio tėvo, savarankiškai ieškosiančio Vietnamo kare dingusio sūnaus, vaidmuo. Pavadinimas „Nežmoniška narsa“ (LTV, 23.50 val.) kalba už save. Oliverio Stone‘o „Aleksandras“, na, tas, kur Makedonietis (TV1000, 18.40 val.), visai sužlugo kinuose, nes yra tiesiog standartinė „kumelė“ (taip ironiškai Amerikoje vaidina pseudoistorinius padirbinius). Kiek geresnis „Vaiduoklių miestas“ (1 Baltijos kanalas, 22.45 val) vis dėlto labiau liudija dar vieno aktoriaus – Matto Dillono – prasikalusias režisūrines ambicijas: ir aš galiu pastatyti „juodą“ filmą, ne prastesnį už klasikinius. Taigi, kad ne.
Aną savaitę buvau be galo nustebintas, kad rusų savo atgyvenęs filmas „Karas“, kritiškai ne sykį vertintas ir šiuose puslapiuose, įgavo tiek naujos reklamos, būdamas panardintas į kiek kitokį, už filmo ribų išeinantį politinį kontekstą. Ką gi, gal LNK irgi pina politines intrigas, norėdamas visus vyriškiausius pasaulyje lietuvius padaryti gėjais – šiems palankaus filmo „Kuprotas kalnas“ (LNK, 22.00 val.) rodymu? Nors „Maskvos ranką“ čia įžvelgti baisiai sunku, nes Vilniaus ir Maskvos merai, neleisdami antidiskriminacinių akcijų, yra kaip tikri pusbroliai. Apskritai gal, sakau, dėl visa ko uždarykim visus įtartinus kanalus (štai kad ir BTV su jo meile Gaidajui bei Riazanovui), palikim tik vieną Nacionalinį (būtinai didžiąja raide). Tik ką jis rodys, išskyrus migdantį „Vienui vieni“?
„Kuprotas kalnas“, nepaisant jo Venecijos „Aukso liūto“, „Oskarų“, „Aukso gaublių“ ir kitų gausių prizų, mane, prisipažinsiu, irgi migdo. Tiesiog persaldinta melodrama, kurioje tradicinės kortos „vyras-moteris“ yra pakeista graudžių intonacijų „vyru-vyru“. O dar kaubojai, o dar reklaminės gamtos grožybės ir baltų kaip sniegas avyčių bandos... Žinoma, profesionalu, elementariai humaniška, bet rezonansas aiškiai neatitinka objekto.
Sekmadienis
Iš tiesų stiprus šiandienos filmas tėra vienas, nebenaujas (1991), rodomas gūdžią lenkišką naktį. Tai žinomo Kanados meistro Davido Cronenbergo šedevras „Nuogi pusryčiai“ (TVP1, 02.20 val.), atradęs sau artimų nuotaikų skandalingo rašytojo narkomano Williamo S. Burroughso literatūroje. Žinoma, tai kūrinys mėgstantiems klasikinį siurrealizmą (juo šiandien neretai dangstosi ir tiesiog nemokšos), nesibaidantį „nemalonių“ jo motyvų (rašomosios mašinėlės mutantės, kalbančių tarakonų antplūdžiai etc.). Neapsakomai tamsūs žmogiškosios sielos užkaboriai, beje, visai neskatinantys narkomanijos, verčiantys džiugiai stebėtis neeiline autoriaus išmone, jo gebėjimu sieti „fantasy“, trilerį, mįslingas paslaptis.
Po šleikštoku pavadinimu „Pupytė“ (RenTV Baltic, 20.25 val. ; kartojama trečiadienį, gegužės 30 d., 23.25 val.) ir vėl glūdi šokio medžiaga, tik šiai melodramai iki „Bilio Elioto“ toli, kaip iki Dangaus vartų. Premjera „Dinastijos įpėdinio žiedas“ (1 Baltijos kanalas, 18.00 val.) reklamuojamas, kaip nuotykių filmas, bet visus vaidmenis čia atlieka labiausiai užsištampavę rusų TV komikai. Nepalyginamai geresnis nuotykio ir humoro derinys – amerikinis „Kontraktas su neūžauga“ (TV1, 21.00 val; kartojama ketvirtadienį, gegužės 31 d., 16.15 val.), naudojantis visad įdomų „kino kine“ principą, štai tik kad jau išrodytas iki juostos skylių. Kaip klasikinės „Tuštybės mugės“, kurią kažkodėl ekranizavo indė, atveju, panašūs nacionaliniai kompleksai – būtinai įlįsti į buvusių okupantų britų šventskrynes – man vaidenasi ir istorinėje „Elžbietoje“ (TV3, 0.05 val.), gavusioje „Oskarą“ už... grimą, o režisuotoje indo Shekharo Kapuro. Gal klystu, bet taukšti apie patį filmą tiesiog nuobodu.
Šiek tiek originalesnius filmus siūlo BTV. „Svetimšalių poilsis“ (BTV, 22.00 val.), surinkęs puikių aktorių (Hellen Mirren, Christopheris Walkenas ir kt.), neapsiriboja erotinio trilerio štampais, bet stengiasi, kiek įmanoma, perteikti ir puikaus britų dramaturgo Haroldo Pinterio keistybių dvasią. O suomių režisieriaus besirimuojančia pavarde Jukka-Pekka Siili „Jauni dievai“ (BTV, 00.00 val.), nors jame apstu debiutams būdingų klaidų klaidelių, vis dėlto išvairuoja į aprūpinto inteligentiško jaunimo sekso žaidimų, atrodančių taip patraukliai, bet galinčių grėsti dar tik besiformuojančiai asmenybei, erdvę, į nedidaktiškas ir ne visai banalias mintis.
Keturi „pornovideoklubo“ nariai – skirtingos istorijos, neblogai apibrėžti skirtingi charakteriai. Iš dalies galima teigti, kad režisierius filmui panaudojo tikrą truputėlį trenktų vujeristų patirtį. Nesu visai įsitikinęs, bet panašu, kad 2003 metų „Jaunus dievus“, parodžiusius, kad Suomijoje gyvas ne vienas Kaurismakis, teko matyti per kažkurį „Kino pavasarį“ arba „Scanoramą“.
Gyvai transliuojamas Kanų jubiliejinio 60-ojo kino festivalio uždarymas (LTV2, 20.30 val. – nevilniečiams įeiti draudžiama!). Žinoma, jeigu vyksmą bandys komentuoti mergužėlė, be jokios sąžinės graužaties (panašu, kad ji tiesiog neapkenčia kino) sužlugdžiusi vienintelę Lietuvoje TV laidą apie kiną „25-as kadras“, geriau pasiskaityti apie prizus internete, o dėžę išsijungti, gailintis nervų.
Pirmadienis
Šiandien įmanoma pažiūrėti neblogą, bet šiek tiek antrinį filmą iš XVII amžiaus britų teatro aplinkos „Scenos gražuolė“ (TV1, Kino pavasaris, 21.00 val.). Galima, prisimenant beprotišką sovietų laikų populiarumą, -- latvių melodramą „Sonata prie ežero“ (RTR Planeta, 13.35 val.), režisuotą ir suvaidintą to meto latvių gražuolio Gunaro Cilinskio. Jei kas nesekė čekų retrospektyvos – ir kartojamą Milošo Formano ankstyvą perliuką „Juodasis Peteris“ (LTV2, 22.10 val.). Tiesa, rodomas dezorientuojančiu amerikonišku pavadinimu „Peteris ir Pavla“, nors tokia Pavla tik šmėkšteli keliuose kadruose, o esminis čia kartų konfliktas, jaunučio Peterio pirmoji darbovietė ir miglotas paties jaunučio herojaus suvokimas, kad sekti pirkėjus, tegul jie ir vagišiai, - ne jo pašaukimas.
Atrodo, per lietuvišką kanalą pirmąkart rodomas Abelio Ferraros 2005 metų filmas „Marija“ (BalticumTV, 21.00 val.). Tiems, kurie šį kanalą mato, labai rekomenduočiau pažiūrėti – bet ne todėl, kad būčiau šio dar vieno „filmo filme“ beatodairiškas gerbėjas, o dėl jo neišvarginančio trumpumo (1 val. 20 min.) ir pirmiausia diskusinių galimybių.
„Mariją“ antraplaniu žiuri prizu apdovanojo Venecija, jame sukaupta tikrai gerų aktorių. Bet, prisipažinsiu, kai drastiškų, su pasimėgavimu kurtų „Blogo leitenanto“, „Niujorko karaliaus“, „Laidotuvių“ autorius staiga daro 180 laipsnių posūkį ir bando man pateikti religinio susitaikymo pamokėlę, tai greičiau juokinga. Ciniškas (o gal – realiai mąstantis?) režisierius (Mathew Modine‘as) pastatė filmą apie Kristų. Marijos Magdalenos atlikėja po to metė kiną ir įsikūnijo į heroję jau gyvenime; pirmosios lietuvių kritikos ledi vadinama „intelektuale“ Juliette Binoche, sutinkamai su koncepcija, nedrįsta pavadinti to psichikos sutrikimu, vaidina buvusią aktorę Mariją labai rimtai, o man visąlaik už to šmėkščioja, deja, tik „Šokoladas“. Vargšas Forestas Whitakeris (TV reporteris) priverstas žliumbti visą filmą, o lovoje su žmona kalbėtis apie dvasinį atgijimą. Kai ekrane pasirodo drastiškos gatvės neramumų scenos, religinių fanatikų išprovokuoti skandalai prie kino teatro ir jame, A.Ferrara tarsi atgauna kvėpavimą. Bet šiaip jau kūrinys – nepakenčiamai dirbtinis. Kaip atrodo jums?
Antradienis
Kadangi Kanai jau užsibaigė, įmanoma festivalio temomis ir pajuokauti. Siūlomas komiškas TV detektyvas „Žmogžudystė Kanų kino festivalyje“ (LTV, 23.15 val. ir kitądien, 11.35 val.), man regis, nėra nei toks linksmas, nei įdomus. Šiuo atveju dėl nacionalinių kompleksų (pamenat: indai-anglai?) galima net neabejoti: amerikiečiams nepatinka, kad garsiausias kino festivalis vyksta kažkur Europoje.
Kol odiozinė „25-o kadro“ vedėja ilsėjosi Kanuose, tikra profesionalė Izolda Keidošiūtė sukūrė laidą su Vilnių neseniai aplankiusiu lenkų aktoriumi, Wajdos „Žmogumi iš marmuro“, „Žmogumi iš geležies“ – Jerzy Radziwilowiczium. Norint suvokti, kas gi tas mitinis televizinis profesionalumas, pravartu sulyginti šį darbą su bet kuriuo, kad ir ryt pasirodysiančiu, beviltišku „25-u kadru“. O laidą apie Radziwilowiczių, gerai žinomą ir Vakaruose, matysime šiandien (LTV2, 19.45 val.; kartojama kitądien 00.05 val., ketvirtadienį, gegužės 31 d., 15.20 val.).
Neilo LaBute „Aistra“ (TV1, 21.00 val.) daugiau iškelia ne tradicines žmogiškąsias – juodas ar šviesias – aistras, kiek literatūrologų manijas knistis senuose rankraščiuose bei laiškuose. Nors šį filmą žvaigždutėmis (kaip siūlo kai kurie korespondentai) būtų labai nelengva įvertinti, galima jam pritarti jau vien todėl, kad iškelia retą profesiją (kas sukurs filmą apie kino kritikus?..).
Trečiadienis
Iš „tikrų“ filmų šiandien tik du – labai senamadiška „Pelenės“ vyriška variacija „Flamingo vaikis“ (TangoTV, 21.30 val.), kurtas 1983-aisiais su niekam dar nežinomu Mattu Dillonu, ir gana naujos (2003) televizinės „Karo istorijos“ (BTV, 21.20 val.), išsiskiriančios nebent tuo, kad visi karinio kino šablonai čia sugrūsti į uzbekų teritoriją, autentišką maždaug tiek pat, kiek filme „Hanibalas: pradžia“ „tikroviška“ buvo Lietuva. Net „jauną uzbekų motiną“ čia vaidina kažkokia Antonina Thompson.
Užtat yra laidų ir filmų apie kiną, jo žmones, ir tai, jaučiu, vasaros tendencija. Kartojamas minėtas pokalbis su J.Radziwilowiczium, randame Juozo Javaičio kurtą įdomų aktorės Nelės Savičenko, neseniai gelbėjusios filmą „Nuodėmės užkalbėjimas“, portretą (LTV2, 19.45 val. ir kitądien, 23.35 val.). Buvo ir toks rusų aktorius Aleksandras Demjanenka, žinomas „Dimos Gorino karjera“, tuo, kad dubliuodavo D.Banionį, bet labiausiai – L.Gaidajaus komedijų pagimdytu teigiamu vėpla Šuriku. Taigi dokumentinės juostos pavadinimas „Amžinasis Šurikas“ (1 Baltijos kanalas, 21.55 val. ir kitądien, 14.20 val.) – labai tikslus.
Greit, matyt, atrodys, kad „elitiniu kinu“ galima vadinti vien tik Janinos Lapinskaitės kūrybą. Ne, nieko prieš ją neturiu, įdomi ir seno vyro kūno studija 2000 metų „Akte“ ir – ypač – nestandartinio charakterio valstietis, kurio niekaip nepavadintum „runkeliu“, – Venecijus, gražiai draugaujantis su savo auginamu, bet suvalgyti pasmerktu paršeliu Cezariu ponios Janinos 2002 metų juostoje „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“ (abu – per LTV, Elito kine, 23.15 val., o kartojama ryt per LTV2, 22.10 val.). Bet įdomu, kuo užsiims „Elito kinas“, išsėmus šį ne bedugnį šulinį. Jeigu Džeimso Bondo serija, nacionalinės TV rengiama, kaip girdėjau, vasarai, eis su šia rubrika, bus labai juokinga.
Ketvirtadienis
„Snobo nakčiai“ ne itin tinka ir melodraminis naujas vesternas „Anapus slėnio“ (LNK, Snobo naktis, 22.40 val.), bet čia kaubojai, skirtingai nuo „Kuproto kalno“ – bent jau „teisingos“ seksualinės orientacijos. Tiesą pasakius, kaubojus – tik vienas (Edwardas Nortonas), pats greičiau imituojantis romantišką figūrą, bet maištaujančiai panelei (Ewan Rachel Wood) ir toks, popierinis, daro įspūdį, jau nekalbant apie jos ne visai normalų broliuką.
Filmą „Anapus slėnio“ vertina įvairiai, kai kas jame randa net Freudo atgarsių (čia daugiausia apie panelės šeimą, kurioje stinga motinos), jo pabaiga dramatiška ir labai nelaukta, bet man atrodo išgalvota, kad nors kaip efektingiau vainikuotų labai jau užsitęsusį filmą. Keistas „nepriklausomas“ kinas, pretenduojantis ir į didesnį, nei tikrame vesterne, realizmą ir į personažų ambivalentiškumą. Ar tos pretenzijos realizuotos, spręsti jums.
Atrodo, „Les temps qui changent“ reikėtų versti kaip „Keičiantį laiką“, bet TV1000 kanalas, nesukdamas galvos, pavadino naują senuko Andre Technine juostą tiesiog „Prancūzišku romanu“ (TV1000, 19.00 val.). Bet dėl šios melodramos, įžymios nebent tuo, kad čia susitinka seni meilužiai, o juos kuriantys Catherine Deneuve ir Gerard‘as Depardieu paskutinį kartą susitiko ekrane dar 1980 metais, „Paskutiniame metro“, neverta sielotis. „Anapus slėnio“ su visais jo išmislais – vis dėlto originalesnis. O kad laikas mus visus šiek tiek keičia – neblogai žinome patys.
Penktadienis
Kiek pamenu, „Haris Poteris ir išminties akmuo“ (LNK, 21.30 val.), kurtas vaikų filmų režisieriaus Chriso Columbuso, buvo pirmasis ciklo kūrinys. Paskui Columbusą, kaip „pernelyg vaikišką“ nuėmė, tačiau iš pirmosios dalies man liko kažkokių kaip tik neprastų, su Kalėdų dvasia susijusių prisiminimų. Matyt, dabar rodomas, filmas jau rengia dirvą į kino teatrų ekranus greit išeisiančiai naujai „Hario Poterio“ serijai.
Šiaip diena, ko dabar turbūt ir tegalima laukti, - antrinių juostų. Prancūzų „Pavasarinėse šalnose“ (LTV, 22.40 val.) – nei tikros psichologijos, nei patrauklaus detektyvo, o juk meistrišku šių komponentų deriniu prancūzai visada garsėdavo. „Neįtikėtinose Lemoni Sniketo istorijose“ (TV3, 20.15 val.), ir vėl premijuotose „Oskaru“... už grimą, - nei tikrų žadėtų nuotykių, nei linksmybių, tiesiog senų tokių žanrų filmų su vampyrais atgarsiai. Mat režisavo ne kokie nors fantazijos turintys Timas Burtonas ar Terry Gilliamas, o televizijos darbeliuose užsištampavęs Bradas Silberlingas. Iš Emiro Kusturicos filmų kiek silpnesnis, nes atsiranda nuovargio bei pasikartojimo ženklų, - „Gyvenimas – tai stebuklas“ (TV1000, 16.30 val.), nors kai kurios vitališko pavadinimo kūrinio scenos vis dėlto tiesiog spindi.
Atsirado jau korespondentų pulkelis, apibūdinąs save kaip „Fainos Ranevskajos mylėtojai“. Jiems – ikikarinė komedija „Pamestinukė“ (Naše kino, 20.05 val.), kur aktorė, vaidinanti, kaip dažniausiai, bjaurią bobą, ištarė savo sparnuotąją frazę: „Mulia, nenervink manęs“.
Vienas geriausių dienos ir savaitės filmų – 1980 metais, kai Venecijoje buvo atsakingiau dalijamos premijos, o be to, buvo ir iš ko rinktis, „Aukso liūtą“ pelniusi amerikinė, bet kategoriškai antiholivudinė „Glorija“ (TVP1, 23.05 val.). Sukūrė amerikiečių antikonformistas, ekrano tiesos ieškotojas Johnas Cassavetesas. Įsivaizduoju, ką su tokiu siužetu būtų padaręs koks rutinierius: buvusi gangsterio draugužė Glorija (režisieriaus žmona, identiškų meninių principų aktorė Gena Rowlands) per daug pamatė, užtat priversta bėgti. Kartu pasiima kitą liudininką, puertorikiečių berniuką, kuris, skirtingai nuo Holivudo seilėtų kanonų, pačiai herojei yra net antipatiškas, o vis dėlto ji padarys viską, kad išgelbėtų vaiką.
Jei kas aną savaitę žiūrėjo naują juostą „Alpha Dog“, ir nustebo dėl jos panašumo į realybę, tai priminsiu, kad jaunas statytojas Nickas Cassavetesas turėjo štai tokius išsiskiriančius tėvelius Johną ir Geną, kurie daug padarė ir jo, kaip menininko, susiformavimui.
