Taip nelengva suieškoti filmų apie realius, nesintetinius žmones. Ir ne apie „Killing Machines“.
Šeštadienis
Savo gėdai turiu prisipažinti, kad jau seniai atsisveikinusios senelės gimimo datą taip tiksliai prisimenu, kadangi 1895-ieji – dar ir kino gimimo metai. Šis faktas atėjo į galvą, stebint vieną TV laidą, kurioje pagyvenusi rusų poetė mikliai išsisuko nuo vedėjo klausimo: jei galėtumėt, ką rinktumėtės gyventi, -- dabartį ar sovietų metus? Manau, aš būčiau už kokią XIX amžiaus pabaigą, -- svajingai atsakė senyva moteris. Net cyptelėjau iš malonumo, tik staiga susizgribau: juk tada kino taigi nebuvo...
Gyvenau verbalinės ir vizualinės kultūros sandūrų laikais, jos viena kitą gražiai papildė, paskui XX amžiaus 7-ajame dešimtmetyje kinas išgyveno paskutinįjį savo visuotinį „aukso amžių“ – tam, kad dabar, atmetęs bet kokį padorumą, atakuotų jau visus mūsų sąmonės plotus. Tai liūdna. Ir šios dienos repertuaruose atsispindi pasitikinčių savimi popkultūros žaisliukų susirėmimas su apie žmogų prabylančia klasika arba su jau katastrofiškai mažėjančiais, kad ir ne tokių senų laikų žmogaus tyrinėjimo plotais.
Rezultatai? Pirmiausia jie nepaskaičiuojami, antra, man įdomiau, kaip XIX pabaigoje drauge su ta poete dėlioti niekam nenaudingus, bet tokius gražius pasjansus. Nesigirdamas baisiu originalumu, pripažįstu, esu abejingas net tautinei krepšinio aistrai: kiekvienam savo. Vis dėlto vienu įdomiausiu dienos filmu atrodo „Krepšininko dienoraštis“(BTV, 22.45 val.) – todėl, kad ten randi pirmiausia realią jauno žmogaus dramą. O tą jaunąjį Džimį vaidina vos spėjęs „prisiregistruoti“ kine Leonardas DiCaprio, intensyviai piešia, matyt, sportui pernelyg jautrią, tolydžio stresuojančią, poeziją mylinčią prigimtį. Jį užjauti. Užjaučia ir draugai (vienas jų – jaunutis Markas Wahlbergas, subrendęs DiCaprio partneris naujuose pagarsėjusiuose „Infiltruotuose“). Personažų puolimas į narkotikų liūną piešiamas be jokio romantizavimo, net natūralistiškai.
Tai reali istorija. Matyt, ankstyva DiCaprio meistrystė ir pastūmėjo Holivudo bosus jam patikėti Romeo ar „Titaniko“ herojų, ilgiems metams tapusius kone „auksinio berniuko“ štampu, atnešusiu pinigų, paviršutinišką šlovę, bet kūrybinio pasitenkinimo – nedaug. Ir tik pastaruoju metu, kad ir tuose „Infiltruotuose“, pastebi tam tikrą lūžį į brandą. Išties, kino aktorių keliai ne ką lengvesni už sportininkų.
Žmogiškai pateiktų gydytojo (Robinas Williamsas) ir paciento (Robertas De Niras) nelauktos draugystės kadrų randi ir „Pabudimuose“ (TV3, 22.50 val.). Pavadinimas neveltui daugiskaitinis, nes vienas personažas ima lyg papildyti kitą. Žinoma, jei tai būtų 2007 metų juosta, ciniškai įtarčiau režisierę Penny Marshall pelnius papildomą honorarą dar ir iš kokių galingų farmacijos firmų, nes gydytojas ekrane naudoja nesankcionuotus, eksperimentinius preparatus. (Kiek kasdienėje TV reklamoje šiandien liaupsių nežinomiems, bet „vieninteliams“ vaistams, nuo kurių pasaulyje, sako, tik augąs mirtingumas!) Belieka viltis, kad 1990-aisiais korupcija dar nebuvo tokia aktyvi.
Atrodo, kad 15 tarptautinių apdovanojimų pelniusią laisvos amerikiečių menininkės Mirandos July juostą „Mes, tu ir visi“ (RenTV Baltic, 21.00 val.; kartojama antradienį, gegužės 15 d., 13.05 val.) pirma pamatysime kino ekranuose, tad būtų lyg neetiška tam faktui užbėgti už akių, paneigti tų prizų vertę ar kaip tik ploti katučių... Na, o „Šarlotė Grei“ (LNK, 23.45 val.) – jau kaip tik rodyta išrodyta, logikos šioje II pasaulinio karo melodramoje ne per daugiausia, o labiausiai atrodė abejotina Cate Blanchett šnipė. Dabar, po „Gero vokiečio“, kuris pagal visus planus jau kadai turėjo būti parodytas kinuose, nekyla abejonių, kad aktorė gali stilingai piešti ir tokias personas. Tik neaišku, ar pastarasis filmas pasieks mūsų kinus, ar šiam džiugiam faktui vėl perbėgs kelią kokia rusų televizija. Tai kam tada apskritai reikėjo pirkti?
Sekmadienis
Nors labai rizikinga paskelbti, ką manai esant dienos (juolab savaitės) filmu, šįkart balsuočiau už prancūzų režisieriaus Christiano Baratier dramatišką kūrinį „Choristai“ (BTV, 0.10 val.).
Juosta 2004 metų, nors jos veiksmas nukelia į nykius, alkanus 1949-uosius, maža to, dar ir į Dievo užmirštą prancūzų provinciją neteikiančiu iliuzijų Užakusio liūno vardu. Kaip tik čia, į sunkiai auklėjamų paauglių internatą atvyksta auklėtoju dirbti nerealizavęs savęs senstantis muzikantas Klemanas Matjė (Gerard‘as Jugnot). Direktorius jį pasitinka kategorišku dėstymu savo teorinių metodų („smūgis-atosmūgis“, tarsi tai būtų bokso ringas, o ne vaikai), auklėtiniai – linksmais šūksniais: „Kaukolė!“ (Matjė praplikęs).
Nepasakosiu siužeto, nes jis jums pateiks gausybę netikėtumų. Nepaisant atbaidančių žodžių apie alkanus metus, nykią vietą, „Choristai“, mano manymu, ne tik nėra nuobodūs, bet sumaniai pereina nuo žiaurumo prie humoro, nuo kuklaus lyrizmo iki keisto, vaikų iki tol nepažinto bendrumo jausmo. Ne, tai jokia „Pedagoginė poema“. Ir Matjė nepakanka mostelti dirigento lazdele, kad vaikai užsuoktų angelų balsais, ir visos problemos vienu ypu išsispręstų. Jam tenka atkakliai, išradingai, neretai pačiam meluojant, kaupti bendraminčius – ir tarp vaikų, ir tarp abejingume sustingusio personalo.
Taip, „Choristuose“ pasitaiko retų sentimentalumo ydų. Bet pakanka pažvelgti į mažuosius herojus, kurių gal pirmąsyk gyvenime paprašė padainuoti. Tie murzini veidai, vieni baisiai nustebę, tarsi dainuoti žmogui būtų nenatūralu, kiti išsigandę, treti – nesuvokiantys, ko iš jų norima, režisieriaus sumontuoti į didelį fragmentą, bent man padarė didžiausią įspūdį – o ne žmogiškosios niekšybės vaizdai, kurių ekrane irgi apstu. Apskritai, tai „kuklus“ filmas, koks ir jo herojus. Aktorių Gerard‘ą Jugnot matėte gal net dešimtis kartų – ir komedijose, ir detektyvuose, ir net herojinėse (nors jos jam bene mažiausiai tinka) apysakaitėse, bet, jei tik įsijungsit kanalą, daugiau nebepamiršite. Ir ne dėl to, kad didesnis vaidmuo, o todėl, kad gerumo – pagrindinės kūrinio medžiagos – suvaidinti negalima.
Kita prancūzų juosta „Edita ir Marselis“ (NTV Mir, 23.50 val.) neturi to „Choristų“ tikrumo nė už grašį: graudulingos situacijos, gražios dekoracijos, išmoktos autorių pozos bei intonacijos. Bet ko norėti – juk tai tipiški melodramos žanro bruožai, o Edith Piaff ir Marcelio Cerdano istoriją melodramos metras Claude‘as Lelouchas pasakoja, kaip jau moka. Ir juk tokio kino irgi reikia. To paties krašto komedija „Žavioji kvailelė“ (LTV2, Senas geras kinas, 18.05 val.; kartojama antradienį, gegužės 15 d., 17.10 val.) šiandien atrodo labai jau senamadiška, primena piktdžiugiškus ano meto kritikos atsiliepimus: maždaug, apie Brigitte Bardot pagaliau net pavadinimu pasakyta, kas ji tokia iš tikrųjų. Ir nieko panašaus: beveik tuo pačiu metu Godard‘as suko Alberto Moravia „Paniekos“ ekranizaciją, kurioje BB pasirodė turinti dramatinių duomenų, o kitamet ji tiesiog švytėjo Louis Malle‘o režisuotame komiškame duete su Jeanne Moreau „Viva Maria!“.
Amerikinės – nei fantastinės, nei filosofinės juostos „Soliaris“ (TV3, 0.25 val.) nežadu jums rekomenduoti – na, nebent turit aiškių mazochizmo polinkių, pasireiškiančių prasto kino pomėgiu. Režisieriaus Aleksandro Rogožkino „Sibiro tranzitą“ (TV3, 21.30 val.), nors tai bene naujausias karinis kūrinys, rusų kanalai parodė ne per visuotinį šventimą, o šiek tiek anksčiau -- matyt, kad nekiltų bereikalingų klaustukų apie sąjungines armijas, apie pirmąsyk ekrane parodytą lendlizą. Dabar liko kiek isteriška intonacija: mes laimėjom vieni!
Užtat Piotras Todorovskis (na, prisiminkit bent jo „Karo lauko romaną“ ar „Intermergaitę“) naujausiame kariniame savo filme „Jaučio žvaigždyne“ (1 Baltijos kanalas, 12.45 val.) lieka kamerinis menininkas, kurio nedomina gigantiški Stalingrado mūšio vaizdai, domina tiesiog žmonės, jų reakcijos, jų gyvenimo troškimas, jų jausmai, „kokie būna ir karo, ir taikos metu“, kaip jis pasakė per tiesioginį gegužės 9-osios kanalo „Kultūra“ eterį, – dar neseni tie laikai, kai už tokius natūralius žodžius būtų skaudžiai apsimokėjęs.
„Jaučio žvaigždyne“ jis rodo... meilės trikampį apsuptame kaime. Personažai – beveik vaikai. Vietinis piemuo, berniukas miestietis, panelė kolūkietė ir ketvirtasis, negrėsmingai įsibrovęs vokietukas, vis naiviai aiškinantis: “Ne, aš ne Fricas, aš Oto“. Žinoma, filmui pakenkė tai, kad Todorovskis – tipiškas miesto režisierius, tai išvis jo pirmas kūrinys apie kaimą. Bet įdomu, kad jau toks švelniai realistinis menininkas irgi gal pirmąsyk prisilytėjo absurdistinės alegorijos formos. Būtent šią formą, 1987 metais sukdamas vieną paskutiniųjų savo juostų „Savaitgalis pragare“ (TVC International, 23.25 val.) jau absoliučiai sąmoningai išpažino režisierius Vytautas Žalakevičius. Tolimi nuo vakarietiško meno žiūrovai tada menkokai suvokė, kad „nuogi“ (laisvi) ir „apsirengę“ (su regalijomis) žmonės gali reikšti prasmingą, tegul ne visuomet tiksliai realizuotą metaforą.
Pirmadienis
Gal pirmąkart neturiu ką ypač gera pasakyti apie savo taip karštai mėgiamą čekų kiną. Žinoma, gerai, kad nacionalinė televizija vis pabando supažindinti su kokiu nebūtinai amerikiniu filmu. Tačiau Vitas Olmeris, buvęs gražus ir neblogas aktorius (iš „Prahos pavasario“ juostų galima prisiminti jo vaidmenis „Pypkėse“, juostoje „Tegyvuoja respublika“, o bene labiausiai – ir Lietuvoje žiūrėtose „Velnio žabangose“), nei turi apsčiai to režisūros profesionalumo, nei apskritai, ką pasakyti. Jo 2002 metų novelių komedija „Čekiškas Vaterlo“ (LTV, 2315 val.) stebina banalumu.
Tada jau turbūt geriau prisiminti Richardo Gere‘o pirmąją kelionę į žvaigždes filme, kurio pavadinimas viską pasako ir apie herojaus profesiją, ir apie pseudoromantišką juostos stilių, -- „Amerikietiškas žigolo“ (LTV2, 22.10 val.). Ar tai šiandien jau irgi bus nebepakenčiama žiūrėti?
Pačiam matyti dar neteko, bet iš visos papildomos informacijos panašu, kad šįvakar labiausiai lauktina „Nuotaka paštu“ (TV1, Kino pavasaris, 21.00 val.). Ir visai ne dėl frivoliško pavadinimo. Jaunas amerikiečių nepriklausomasis kūrėjas Andrew Gurlandas paprastai kūrė trumpas juostas, dokumentiką. Bet štai kažkoks fondas, sąvadaujantis (atsiprašau už tokį negražų terminą, kitokio, filmo nematęs, nesugalvojau) tarp Azijos merginų ir amerikiečių, leido pasinaudoti kūrėjui sava medžiaga ir sukurti dokumentinę juostą. Atvykus jaunai mielai (mačiau portretą) kinei, vargšas Andrew įsipainiojo į keistą atsakomybės už ją istoriją, o gal net į kažkokį emocinį kontaktą. Manau, filmas bus „meninis-dokumentinis“, o realybės šou laikais tokie paprastai būna labai mėgiami.
Antradienis
Atrodo, iki savaitės galo nebeturėsim tokių dienų, kai teks žibančiomis akimis rinktis iš daugybės pavadinimų. Bet juk nesat tik kolekcionieriai, greičiausiai ne pati kiekybė jus domina?
Negaliu, ką tik aprašęs, vėl – tik kitais žodžiais – aprašinėti biografinės juostos „Frida“ (TV1, 21.00 val.), skirtos sunkiai ir keistai meksikiečių dailininkės Fridos Kahlo (Salma Hayek) daliai: įdomu, spalvinga. Nors čia ir vaidina mėgiamas Samas Neillas, nesu linkęs prabilti ir apie katastrofų juostą „Netikėtas nugrimzdimas“ (BTV, 21.20 val. ir kitądien, 10.50 val.), nes tai TV juosta, o kino studijos laivus skandina geriau.
Per rusų kanalą „RTR Planeta“ vis iškyla latviškų juostų – šįkart gana folkloriška Jano Rainio „Pūsk, vėjeli!“ (13.35 val.) ekranizacija. Bet, nors latviškai moku net šią jų „dziesmę“, šiuo atveju mane kažkaip labiau domina juridiniai motyvai. Ar už tąjį filmų rodymą dabarties latvių kinui nuskyla kažkokių pinigėlių, ar tai tik anų laikų įprotis. Gal paskambinus į kanalą? Lauk, atsakys...
Trečiadienis
Gal patį pirmąjį kartą į LTV „Elito kiną“ pateko savi darbai, ir dar dokumentiniai. Išties graži iniciatyva, gaila tik, kad, pažįstant mūsų kino potencijas, jos turbūt teks ilgokai laukti pasikartojant.
Šiandien (LTV, 23.15 val.) ir rytoj (per LTV2, 22.10 val.) tikrajam mūsų elitui demonstruojami režisierės Janinos Lapinskaitės ankstyvi trumpi filmai „Toks mano likimas“, „Iš skruzdėlių gyvenimo“ bei „Iš elfų gyvenimo“, siekiantys 10-ojo dešimtmečio pabaigą, skirti netradicinių likimų žmonėms, į kuriuos ekrane pažvelgta su didžiausia meile bei užuojauta. Matyt, tos emocijos užkrėtė ir tarptautinių kino festivalių žiuri, o vienas nemažų ponios Janinos gyvenimo nuotykių buvo tas, kai jai apdovanojimą teikė pats Monako kunigaikštis.
Premijuotas ir pernykštis fantastinis trileris „Kitas pasaulis. Evoliucija“ (BalticumTV, 21.00 val.), pratęsiantis kiek ankstesnį „Kitą pasaulį“, bet tai tik MTV palankumas, o mes juk žinome, ką tai reiškia. Pagrindiniai veikėjai – vampyrai, vilkolakiai, jų, vargšelių, kraujomaiša. Įdomu, ką trečiai daliai parengs hito scenaristai – įjungs į kompaniją šikšnosparnius, drakonus ar dar kokius gyvus padarėlius.
Atsakykit, prašau, nes man tai kur kas įdomiau už ano pasaulio evoliucines mįsles, ar gabi ta aktorė – anglė Kate Beckinsale (vampyrė Selena), nes įsiminiau ją tik „Pirl-Harbore“, ir tai daugiau kaip ženklą. Na, suprantama, kiekvienam norisi gyventi. Noras tradiciškas, toks kinas – irgi. Tik nepamirškim, kad matysim jo vis daugiau, kad „Kabirijos naktų“ laikai negrįžtamai praėjo...
Ketvirtadienis
Ir vėl apstu visokių baisenybių. Anksčiau, panašu, tik vyrai prarasdavo atmintį, šiandien, trileryje „Susirinkimas“ (BalticumTV, 21.00 val.) – net vargšytė Christina Ricci -- Kesė. Tiesa, ją parbloškia Kerry Fox (Merion) mašina, o abi aktorės tiesiog puikios. Šventiko dukra ir įtariamas nužudymu jaunuolis tampa keista „Įstatymo jėgos“ (LTV, 23.15 val.) pora. Kriminaliniai žanrai senka, jei kas nori prisiminti tikrų tokių – be isteriško siaubo, paikos mistikos – gali pasidomėti Jeano Gabino ir Alaino Delono ramiu bei motyvuotu duetu pagyvenusiame prancūzų filme „Melodija iš rūsio“ (TV11, 20.00 val. ir kitądien, 15.10 val.), kuris, priešingai reklamai, -- joks trileris.
Ramesnė ir drama „Trudės išpažintis“ (TangoTV, 21.30 val.), panašesnė į senųjų laikų psichologines dramas apie jaunųjų kompleksus. Šįkart herojės išeitis – kinas.
Dabar Lietuvos kinų ekranuose rodoma gana linksma baikerių juosta „Laukiniai šernai“, kur tarp draugų ketveriukės kompleksuočiausią, amžinos „vidurio amžiaus krizės“ labiausiai kamuojamą vaidina Williamas H.Macy, kadaise labai juokinęs pesudokriminale „Fargo“. Šiandieninėje „Panikoje“ (LNK, Snobo naktis, 22.40 val.), jo Aleksas gal ne tiek juokina, bet visa „trenktos“ šeimynėlės istorija yra gražiai sustyguota, ir ta krizė, po kurios herojus net yra pasiryžęs nutraukti su nusikalstamu gyvenimu, savuoju realizmu daro garbės debiutuojančiam režisieriui Henry Bromelliui.
Penktadienis
Su rubrika „Pasaulio dokumentika“ – filmas „Bourvilis. Žmogus, kuris gimė būti aktoriumi“ (LTV2, 20.30 val.). Pavadinimu lyg jau viskas pasakyta, o jūs – tikiu – turėsit malonumą atkurti atmintyje ir komedijinių, ir net herojinių prancūzų klasikinių juostų fragmentus. „Vargdienių“ Tenardjė, „Didžiojo pasivaikščiojimo“ antifašistas, linksmai išnaudojamas Louiso de Funeso, kaimiškai miklus „Trijų muškietininkų“ Planšė, net kuklios melodramos „Noelis Furtuna“ herojus, vertas įsimylėti. Et, koks buvo kinas...
Karštai nerekomenduoju patekti į naujo kriminalinio rusų filmo „Vyriškas sezonas“ (LNK, 22.20 val.) spąstus. Matot, vakariečiai tokias juostas bent profesionaliai suka, montuoja, ieško elementarios personažų veiklos logikos, o jau tie rusų narkoverslininkai (tarp jų – blogi ir geri) bei Putino tobuli saugumiečiai... Na, bet visa tai jūs žinot nė kiek ne prasčiau už mane.
O gal daugiau prasmės panirus ne į bjaurokas „Vyriško sezono“ peripetijas, o į talentingą Glebo Panfilovo „Pradžią“ (Naše kino, 19.50 val.). Nors tai ir nebuvo, griežtai kalbant, pats pirmasis Inos Čiurikovos pasirodymas ekrane, bet kaip tik po šio vieno apskritai geriausių „filmų filme“, gimė žvaigždė, tebešvytinti iki mūsų dienų.
