Pirmuosiuose teismo posėdžiuose Sigitas Gaidjurgis linksmai nusiteikęs šaipėsi iš teisėjų ir prokurorų. Vis dėlto kai išgirdo liudininkų parodymus, jis ėmė isterikuoti, o galiausiai net buvo paskelbęs bado streiką.
Nerado palaikų
Nuo S. Gaidjurgio sulaikymo iki pirmojo Vilniaus apygardos teismo posėdžio prabėgo 2 metai. Palyginus pagal bylos apimtį, nužudymų skaičių, galima sakyti, kad prokurorai dirbo gan sparčiai, bet rūpesčių užteko visiems. Ypač beieškant nužudytųjų lavonų.
Dar kol buvo neareštuoti, S. Gaidjurgio gaujos nariai prie degtinės stiklelio pasišaipydavo iš savo vadeivos, jog, girdi, jis neturįs kada užkasti savo aukso, nes nuolat perlaidojąs lavonus. Bet S. Gaidjurgis žinojo, ką daro. Prieš jį parodymus davę sėbrai buvo priblokšti, kai su teisėsaugininkais nuvykę į aukų palaidojimo vietas, kapo duobes rasdavo tuščias. Buvo iškasta dešimtys duobių, tačiau kai kurių nužudytųjų palaikų rasti taip ir nepavyko.
Visa laimė, kad apie tuos palaidojimus vienu metu papasakojo Tulpinis Virginijus Baltušis, Gaidjurginiai Artūras Damkus, Renatas Šadeikis, iš dalies ir Marius Marijošius, taip pat – Benas Juodris. Tai buvusio S. Gaidjurgio bendražygio Alvydo Juodrio-Beno sūnus, vienu metu buvęs jam tarsi posūniu. Mat S. Gaidjurgis gyveno su suimant nusišovusio Alvydo žmona.
Tyli tik lavonai
Aišku, daugiausia prokurorams pasakė Renatas Šadeikis – daugelį metų buvęs vieninteliu žmogumi, kuriuo S. Gaidjurgis pasitikėjo. Kaip matyti, R. Šadeikis to pasitikėjimo nepateisino. Bet dėl to visai nėra ko stebėtis.
Paimkime bet kurios šalies mafijos istoriją – ir visur surasime panašių atvejų. Visi mafiozai, o ypač jų bosai, nepripažino jokių draugysčių, nes žinojo, kad tik retas saviškis, gelbėdamas savo gyvybę, neišduos. Todėl kilus bent mažiausiam įtarimui, kad sėbras gali bendradarbiauti su teisėsauga, buvo griebiamasi ginklų, nes bosai žinojo, kad tyli tik lavonai.
Ta pati istorija rodo, kad mafijos gaujas teisėsaugai išduodavo prabilę tos pačios gaujos nariai. Ir ne tik kokioje nors Italijoje ar JAV, bet ir toje pačioje Lietuvoje. Šitaip buvo išsklaidyta „Vilniaus brigada“, šitaip, išdavus buvusiems saviškiams, buvo susodinti už grotų Tulpiniai, Gaidjurginiai, o dabar sodinami Daktarai. Banditai išdavinėja aplenkdami vienas kitą – kad tik jų prisipažinimai būtų „įskaityti“ ir taip būtų išgelbėtas bent jau savas kailis.
Šeši teisiamieji
2004-ųjų rugpjūčio pradžioje Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos pirmininkė teisėja Loreta Ulbienė ir teisėjai Teresėlė Kazlauskienė bei Stasys Lemežys pirmą kartą viešai atvertė Klaipėdos banditų baudžiamąją bylą. Teisiamųjų suole šalia S. Gaidjurgio sėdėjo Arminas Graužinis. Duodantis parodymus S. Gaidjurgio asmens sargybinis R. Šadeikis buvo su kauke ir savo apranga nesiskyrė nuo jį į teismą atlydėjusių „Aro“ vyrų.
Į teismo posėdžius iš Lukiškių kaskart buvo atvežami ir už žmogžudystę jau nuteistas Marius Marijošius, ir už kelias žmogžudystes iki gyvos galvos kalintis Virginijus Baltušis. Teisiamųjų suole sėdėjo ir savo kaltę pripažįstantys Artūras Damkus bei jaunasis Benas Juodris.
Pastarasis į pirmuosius teismo posėdžius atvykdavo iš namų, nes nebuvo areštuotas. Bet jau 2004-ųjų pabaigoje teisėsaugininkai sulaikė Beną ir pareiškė jam įtarimus dėl dalyvavimo nužudant vieną iš Kauno nusikalstamo pasaulio autoritetų – Ramūną Kuzminą. Vėliau paaiškėjo, kad jis prie šio nužudymo neprisidėjęs. Teisėsauga turėjo duomenų, kad B. Juodris yra sukiojęsis šalia Sauliaus Skėrio gaujos, tačiau teisiant šią šiauliečių gaują, teisiamųjų suole B. Juodrio nebuvo.
Norėjo būti nepakaltinamas
Jau pats pirmasis Gaidjurginių gaujos teismas parodė, kad teisėjams tai bus viena iš sunkiausių bylų. Jiems teko ne tik išklausyti kraupius žudikų pasakojimus, bet ir stebėti jų isterijos priepuolius.
Iš pradžių pats S. Gaidjurgis jautėsi kaip didvyris. Generalinės prokuratūros prokurorui Artūrui Urbeliui skaitant kaltinamąjį aktą, jis dažnai juokėsi, pasikeisdamas replikomis su šalia sėdinčiu bendrininku A. Graužiniu.
S. Gaidjurgis ne kartą reiškė nušalinimą ikiteisminį tyrimą atlikusiam A. Urbeliui, nes šis esą sukurpęs bylą iš spaudoje aprašytų „dviejų žmonių pasakų“. Teismas šio nušalinimo nė sykio nepatenkino.
Posėdis po posėdžio, geras S. Gaidjurgio ūpas dingo. O kai išgirdo, ką kalba R. Šadeikis bei A. Damkus, gaujos vadeiva ėmė niršti. Protestuodamas prieš esą jam sukurptą bylą, S. Gaidjurgis Lukiškių tardymo izoliatoriuje buvo net paskelbęs bado akciją, reikalavo jam atlikti psichiatrinę ekspertizę.
Jau pirmajame teismo posėdyje psichiatrinės ekspertizės pareikalavo ir V. Baltušis. Jo gynėjas dėl to prašė atidėti bylos nagrinėjimą – girdi, sušlubavus psichikai, Tulpinis neatsimenąs, kada ir kokius parodymus yra davęs, o po kai kuriais apklausos protokolų lapais esą galintys būti ir ne jo parašai.
A. Graužinis teisme irgi pritarė tiek S. Gaidjurgiui, tiek V. Baltušiui – teigė, kad ankstesnieji jų parodymai esantys suklastoti arba išgauti prievarta. Viename teismo posėdyje A. Graužinis sakė, kad „mūsų žemėje įprasta šitaip žmones kankinti“. S. Gaidjurgis tuomet jam paantrino, kad tikrieji tų žmogžudysčių užsakovai iki šiol esantys laisvėje ir prokurorai tai puikiai žiną. Kaip galimą keliolikos žmogžudysčių užsakovą jis nurodė vieną žinomą Klaipėdos verslininką. Pastarasis, beje, buvo apklaustas teisme kaip liudytojas.
Milijonas statinėje?
S. Gaidjurgis ne kartą sakė, kad jis visuomet dirbęs sąžiningai, todėl jam, girdi, nereikėję tų krauju aplaistytų pinigų. Jis esąs į statinę sudėjęs milijoną dolerių ir užkasęs miške. Taigi kai teismas jį išteisinsiąs, jis tuos pinigus iškasiąs ir atiduosiąs vaikų namams. O kruvinų pinigų, anot S. Gaidjurgio, reikėję „tokiems ubagams kaip R. Šadeikis, A. Damkus ar B. Juodris“.
To išteisinamojo nuosprendžio S. Gaidjurgis taip ir neišgirdo, tad tariamas milijonas kol kas užkastas. O per 2004-aisiais įvykusius posėdžius buvo įrodyta, kad S. Gaidjurgio nurodymu M. Marijošius nužudė verslininką Samvelį Bochianą. Per ikiteismį tyrimą tai buvo patvirtinęs ir pats M. Marijošius, tačiau teisme tų parodymų atsisakė. Pasak jo, esą apkalbėti S. Gaidjurgį ir save jį prikalbėję Klaipėdos kriminalistai – girdi, pažadėję, jog už tai jam būsianti sušvelninta bausmė už kitus jo nusikaltimus, bet savo pažado neįvykdę. Teisme M. Marijošius tvirtino, kad su S. Bochiano nužudymu neturįs nieko bendro, o nužudyti jį esą galėję su R. Šadeikiu susiję nusikaltėliai.
S. Gaidjurgis irgi kategoriškai neigė, kad suorganizavo šį nužudymą – tvirtino, jog su S. Bochianu jis neturėjęs jokių reikalų, todėl ir jo žudyti nebuvę jokio tikslo. Pasak S. Gaidjurgio, tas nužudymas – jo buvusio asmens sargybinio darbas, nes šis S. Bochianą reketavęs, o dabar savo problemas norįs sutvarkyti kitų sąskaita. Buvęs uostamiesčio šešėlinio pasaulio lyderis dargi ironizavo – girdi, jis būtų kaltinamas žmogžudysčių organizavimu, net jei tuo metu būtų gulėjęs karste.
Įrodymų užteko
Vis dėlto teisėjams užteko įrodymų, kad S. Bochiano nužudymą užsakė S. Gaidjurgis, o jį įvykdė R. Šadeikis bei M. Marijošius.
Pakako įrodymų ir dėl 1997 metais įvykdyto S. Gaidjurgio vairuotojo Raimondo Minkaus nužudymo. R. Minkų nušovė A. Juodris. Nors dėl šio nužudymo S. Gaidjurgiui jokie įtarimai nebuvo pareikšti, teisme jis teigė, kad R. Minkus nebuvęs jo vairuotoju, nes pragėręs vairuotojo pažymėjimą. Pasak jo, A. Juodriui nebuvę jokio reikalo nužudant kviestis pagalbon R. Šadeikį, nes pats buvęs aukštos klasės samdomas žudikas ir galėjęs vienas susidoroti su bet kokia užduotimi. Kadangi R. Minkaus lavono rasti nepavyko, S. Gaidjurgis bandė teismą įtikinti, kad greičiausiai R. Minkus bus išvykęs kur nors uždarbiauti į užsienį.
Tais metais taip pat buvo įrodyta, jog Kęstutį Kochą bei jo draugą Artūrą Gerulį nužudė ar dalyvavo nužudant S. Gaidjurgis, R. Šadeikis, A. Graužinis ir V. Baltušis. Abiejų lavonai taip pat nebuvo surasti. Todėl nužudymą organizavęs S. Gaidjurgis teisme filosofavo – girdi, Lietuva juk ne Amazonės džiunglės ir jeigu lavonų iš tikrųjų esama, tai juos galima surasti. Jis esąs girdėjęs, jog K. Kochas bei A. Gerulis dingę po to, kai iš automobilio jėga išsodinę vieno žinomo Kauno veikėjo žmoną ir tą automobilį pagrobę.
Ir nagrinėjant kitus nužudymus S. Gaidjurgis neigė savo kaltę – vis sakė, kad žudyti galėjęs R. Šadeikis ar dar kuris kitas banditas.
Žilvinas VIZGIRDA
Kitą šeštadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite:
Grasinimai iš tardymo izoliatoriaus
Isterijos priepuoliai
***
S. Gaidjurgis: monstras avinėlio veidu? (1)
S. Gaidjurgis: monstras avinėlio veidu? (2)
S. Gaidjurgis: monstras avinėlio veidu? (3)
...
S. Gaidjurgis: monstras avinėlio veidu? (26)
S. Gaidjurgis: monstras avinėlio veidu? (27)
S. Gaidjurgis: monstras avinėlio veidu? (28)
