Tarptautiniame architektūros idėjų konkurse studentai kūrė Lietuvos ambasadą Europoje.
Architektūrinis konkursas dažniausiai suvokiamas ne tik kaip turnyras siekiant sukurti įdomesnį objektą, bet ir kaip kova, stengiantis projektuoti kuo patraukliau būsimajam užsakovui. Liepos 1-ąją (Tarptautinė architektų diena!) Vilniuje vyko kiek kitoks konkursas, sujudinęs drąsiausią ir laisviausią architektūrinės visuomenės sluoksnį - studentus.
SIKON (Studentų Idėjų KONkurso) pavadinimu žinomo konkurso tikslas gerokai skyrėsi nuo įprasto: čia svarbiausia - ne projekto įgyvendinimo realumas, ekonomiškumas, o idėjinis užtaisas.
Kūrybingumas - intelektualo bruožas
17-ąjį kartą Architektūros studentų klubo ir "Statybų piloto" rengiamo konkurso SIKON organizatoriai šįkart studentus kvietė sukurti sąlyginę Lietuvos ambasadą Europoje. Dalyviai buvo raginami laisvai interpretuoti Lietuvos ambasados sąvoką, vienintelės jai keliamos sąlygos buvo šios: ji turėtų būti reprezentatyvi, atvira, gebanti skleisti informaciją apie Lietuvą.
Iššūkį priėmė būsimųjų architektų komandos iš Lietuvos, Italijos, Danijos, Vengrijos ir Turkijos.
Studentų kūrybos vaisius, eksponuotus "Intro" klubo parodų salėje Vilniuje (čia ir vyko SIKON renginiai), vertino tarptautinė komisija: architektai Audrius Ambrasas, Gintaras Čaikauskas, Audrys Karalius, Erichas Wagneris (Austrija) ir Helsinkio universiteto profesorius, rašytojas, filosofas ir visuomenės veikėjas Reinas Raudas iš Estijos. Beje, 3 pirmieji - sikonistai nuo 1983-iųjų, gerai perpratę ir pažinę idėjinę SIKON dvasią. E.Wagneris - žinomas Austrijos architektas, suprojektavęs daugybę įsimintinų savo šalies pastatų. Su Lietuva nuo 1990 metų jį sieja glaudūs architektūriniai ryšiai. R. Raudas architektūrinės patirties neturi, tačiau plati jo erudicija ir įvairių pasaulio kultūrų išmanymas greičiausiai labai pravertė vertinant "ambasadinius" projektus tarptautiniu kontekstu.
Projektai buvo vertinami pagal kūrybingumą, drąsą, minties lakoniškumą. Nemažiau žiūrėta ir to, kaip atspindėta Lietuva Europos kontekste, kaip atskleistas mūsų šalies identitetas. Žiuri nariai nominavo 9 projektus, kuriuose ryškiausias architektūrinis konceptualumas ir profesionaliausiai perteikta tema.
Nugalėtojai buvo paskelbti liepos 2-ąją, per SIKON konkursinių darbų parodos atidarymą. Po iškilmingų rėmėjų bei organizatorių sveikinimų buvo viešai atplėšti vokai su komisijos sprendimu ir geriausiesiems įteikti diplomai bei visai nestudentiškos premijos.
Cepelinas tapo architektūra
Pirmąją vietą užėmė ir 1000 eurų premiją už projektą "Cepelinas" gavo VGTU antro kurso studentai Agnė Natkevičiūtė ir Algimantas Neniškis. Kiek popsinis pavadinimas nusako ir patį projektą, pasak R. Raudo, kupiną žaismingumo ir autoironijos. Autorių manymu, Lietuvą geriausiai reprezentuotų statinys, atrodantis kaip cepelinas, pamautas ant laiptuotai sulankstytos šakutės ir varvantis riebalais. Darbas žavi netikėtu minties vingiu, drąsa, suvaldyta forma ir konceptualumu. R. Raudo manymu, "Cepelinas" galėtų tapti tipiniu Lietuvos ambasadų projektu. Studentų pasirinktas simbolis iškart asocijuojasi su mūsų šalimi ir atspindi ne dirbtinai pritemptas, dažnai pernelyg teatrališkas vertybes, o tradicijas ir paprastą, neįmantrų lietuviškąjį mentalitetą. Gastronominį - ypač.
Būties jausmas basomis
Antrąją vietą ir 500 eurų premiją vertinimo komisija skyrė VGTU antrakursiui Linui Matuliui, savo projektu "Filtras lietuviškam būties jausmui" propagavusiam dvasinį apsivalymą.
Nusiavęs batus, padedamus ant judančio link išėjimo tako, ir įėjęs į plastiško plano labirintą, lankytojas, nuolat juntąs ryšį su žeme, įžengia į gamtos elementų - žemės, dangaus, vandens, žolės, medžių - kuriamą aplinką. Tai padėtų atsikratyti įtampos, susvetimėjimo, prietarų ir atgauti, anot L. Matulio, savą, lietuvišką, pasaulio suvokimo pojūtį. Pats ambasados pastatas, iki kurio veda iš vytelių pintos labirinto sienos, numatytas komplekso gale.
Trečioji vieta ir 300 eurų atiteko VGTU studentams Linui Krūgeliui, Rimvydui Mudurui ir Pauliui Jankauskui, kurie, anot vertinimo komisijos, rado įdomiausią Lietuvos istorijos atspindėjimo būdą. Skirtingiems Lietuvos valstybės istorijos laikotarpiams jaunieji architektai priskyrė "lietuviškas" medžiagas ir materijas - ugnį, gintarą ir medį. Išpuvusio (nulaužto?) medžio kamieno fragmentą primenantis statinio kiautas simbolizuoja seniausius Lietuvos laikus: pagonybę, tradicijas, gyvenviečių kūrimąsi, folklorą, LDK klestėjimą. Ugnies ir šviesos instaliacijos pastato viduje atspindi skausmingiausią Lietuvai kovų už laisvę, tremties, okupacijų periodą, o gintaro plokštumos, perveriančios pastatą - nepriklausomybės atgavimą, globalizaciją, atgimimą.
Ambasadoriaus pareiga - pažymėti teritoriją
Be 3 pirmųjų vietų nugalėtojų, vertinimo komisija dar 2 darbus apdovanojo diplomais ir premijomis po 100 eurų. Architektūros studentų iš Vengrijos Fabiano Fajcsako ir Gaboro Fabiano darbas išsiskyrė profesionalumu, gera plastika ir realumu. Ambasadai studentai "skyrė" sklypą Budapešto mieste. Minimalistinės architektūrinės išraiškos pastatas asocijuojasi su Lietuvai būdingu kalvotu reljefu: apželdinta nuolaidi stogo terasa, jautri aplinkai forma.
Sąmojingame projekte VGTU trečiakursis Linas Lapinskas ambasadą pasiūlė suvokti ne kaip pastatą, o kaip objektą, kurio pagrindinė funkcija - žymėti teritoriją. Taigi Lietuvos ambasada taptų užsienio miestuose išdėstomi vieši pisuarai, kuriuose ambasadorius (juo taptų bet kuris lietuvis iš gausaus emigrantų į ES būrio) būtų įpareigojamas palikti čiurkšlę, o tai reikštų: "Aš buvau čia, dabar tai - jau Lietuvos teritorija".
Pisuarui L. Lapinskas suteikia žemyn, į "tašką", nukreiptos apie 5 metrų aukščio rodyklės formą, o mūsų šalies grožis atskleidžiamas monitoriuose, įrengtuose ant rodyklės ir tiesiogiai transliuojančiuose vaizdus iš Lietuvos.
Visi lietuvio privalumai viename
Taip pat buvo nominuoti dar 4 projektai, pasižymėję savitomis idėjomis.
Turkų studentas Abdul-Rahimas Chedade savo projekto koncepciją grindė dramatiška Lietuvos okupacijos ir išsilaisvinimo istorija. Vienas šalia kito išdėstyti vertikalus ir horizontalus stačiakampiai tūriai simbolizuoja bloko (akmens luito) skilimą, o juos jungianti ažūrinė konstrukcija, primenanti trykštančius šviesios spindulius - tautos vertybes ir laisvę.
Ironišką ir optimistišką projektą sukūręs VDA pirmakursis Rokas Puzinas ambasadą sulipdė iš gerąsias lietuvių tautos savybes reprezentuojančių elementų: garažo ("mes turtingi - kiekvienas, dirbantis valdžios struktūroje, turi po BMW"), daugiabučių ("mes laimingi - 35 metus galime patenkinti gyventi sovietiniuose butuose"), laukų su besiganančiomis karvėmis ("mes stiprūs - galime išgyventi maitindamiesi vien bulvėmis, obuoliais, jautiena ir pienu"). Kūrinį autorius vainikavo iš Normano Fosterio "pasiskolinta" konstrukcija, simbolizuojančia lietuvių sugebėjimą naudoti šiuolaikines technologijas ir užsidirbti pinigų savo protu.
Realistai ir idealistai
VDA Kauno instituto bakalauras G. Ilgauskas siūlė ambasadą kurti it Lietuvos formos žemės lopinėlį - fasadai, primenantys litosferos sluoksnius, reprezentuotų Lietuvos praeitį, stogas - Lietuvos paveldą, gamtą ir dabartį, o beribė erdvė aplinkui - ateitį.
Antrakursių VGTU studentų R. Simantonytės ir A. Rastenio architektūrinei projekto idėjai įtakos turėjo Lietuvos geopolitinė padėtis: persiklojantys tūriai, po kuriais galima praeiti kiaurai - lyg vartai (tokią mato Lietuvą autoriai) kryžkelėje.
Būta ir daugiau įdomių projektų. Karališkosios Danijos dailės ir architektūros akademijos studentė L. Krumina Lietuvą suvokė kaip Baltijos šalių trejetuko narę ir pasiūlė įrengti ambasadą Kopenhagoje Lietuvai, Latvijai ir Estijai viename pastate, sudalytame į 3 analogiškus segmentus, kuriuose kiekviena šalis savitai prisistatytų. Gaila, kad architektūriškai įdomus projektas kiek pristigo idėjinio užtaiso.
Kaip "Statybų pilotui" sakė Erichas Wagneris, darbus buvo galima suskirstyti į 2 ryškias kategorijas - "realistinius" ir "idėjinius". Architektas apgailestavo, kad ne visi dalyviai išdrįso drąsiau svajoti - pasak jo, priartėjimo prie realybės tendencija jaučiama viso pasaulio architektūroje, tačiau studentas, kol jo nevaržo jokios sąlygos, turi naudotis proga kurti laisvai. Tai yra didelė, esminė proga!
Mobilumas - 24 valandų praktinio seminaro maratone
Kol SIKON 24 valandų praktinio seminaro tema "MobilE" dalyviai gabenosi savo projektams trūkstamas medžiagas į vietą, kiti salėje mėgavosi stilingos grupės "Jazz Standart Trio" koncertu, degustavo vietines alaus rūšis ir krimtosi, kad pašlijęs klimatas visiškai sunaikino galimybę ūžti tapybiškame "Intro" kiemelyje.
Kiek intensyviau kūrybinis praktinio seminaro procesas prasidėjo, atmosferą kaitinant grupei "Axis", diskžokėjams Raia ir Vies.
Po visą naktį ir kitą dieną, liepos 3-iąją, trukusio architektūrinio maratono šeštadienio vakare ekspozicijos salę papildė stovintys, kabantys, gulintys ar net judantys objektai bei instaliacijos. Temą dalyviai interpretavo labai įvairiai.
Miestas tas pats - keliai skirtingi
Originalų darbą su socialiniu prieskoniu parengė VGTU studentai B. ir J. Bučeliai kartu su R. Mazuroniu: Vilniaus miesto centro žemėlapyje jie pavaizdavo skirtingų visuomenės sluoksnių - turtingųjų ir skurdžių - kasdienės migracijos trasas ir mazgus. Nors abiejų socialinių grupių lankomi objektai skirtingi (kol vieni keliauja į teatrą, kiti traukia į butelių rinkimo "punktą"), užklojus šiuos du žemėlapius vieną ant kito, gaunamas rezultatas, vardu Vilnius, rodantis, kaip susikerta pirmųjų ir antrųjų "eksplikacijos".
Paprastumu ir idėjos lakoniškumu dėmesį traukė G. Ilgausko ir L. Bylos ant grindų įrengtas pėsčiųjų perėjos "zebras" ir jame "užtaisytas" archetipiškas namukas, tarsi kertantis menamą transporto srautą.
Kai kurie projektai kartu ir teigė, ir neigė mobilumą - drebantys stilizuoti kelio ženklai "plytos", apvynioti pasaulio miestų nuotraukėlėmis, bylojo amžiną priešpriešą: "eiti - neiti" (VGTU pirmakursė D. Kučinskaitė).
Komfortabilaus, o kartu ir mobilaus namo idėją demonstravo A., R. ir M. Veržiūnų projektas. Į palapinės interjerą studentai sumontavo viską, kas paprastai būna namuose: nuo fotelio iki knygų, rakandų ir gobeleno ant sienos. Svarbi detalė - inkilas, privalantis keliauti kartu. Žaismingumo netrūko ir A. Urbonavičiūtės su kolega iš ekstrudinto "Isover" polistireno "išgimdytam" drambliukui, nešančiam ant ilgų stiebų iškeltą "architektūrą".
E. Wagneris, iš vertinimo komisijos nario virtęs praktinio seminaro dalyviu, pats tapo mobilia instaliacija, papildyta ažūrine konstrukcija, sutartiniais ženklais iliustruojančia beveik amžiną Austrijos ir Lietuvos apykaitos mašineriją.
"Mo(r)bile" - judėjimo agresija
Ne visai architektas Ervinas Koršunovas nustebino ir kiek kitokio formato darbu - 20 minučių filmu "Mo(r)bile", sukurtu kartu su A. Bumšteinu. Juostoje - Lietuvą pagarsinusi smurto scena tarp prancūzų aktorės M. Trintignant ir jos draugo B. Cantat. Daug kartų kartojami smūgio ir kritimo judesiai palieka slogų, bet stiprų įspūdį - to autoriai ir siekia: "pakirbinti žmogišką sociumo sąžinę ir parodyti didelę dviprasmybę, kuri lydi kiekvieną žmogišką dramą".
Baigiantis dienai, praktinio seminaro darbai buvo užpulti dabar jau kitos (irgi tarptautinės!) vertinimo komisijos, sudarytos iš žiniasklaidos atstovų, menininkų, architektų ir vadovaujamos dizainerės Victorios Diaz iš Argentinos. Įdomesnių darbų autoriai buvo apdovanoti prizais - fantastiškais architektūriniais žurnalais "El Cro quis". Kiti - studentų, rėmėjų ir gerbėjų dovanėlėmis, bučiniais ir merginų spygavimais. Bet svarbiausias praktinio seminaro smagumas - kūrybinis darbas kartu pernakt - liko kiekvieno studento akyse. Tai buvo matyti ir turėjo ypač patikti Architektūros studentų klubo SIKON organizatorėms: VGTU studentėms Julijai Kšivickytei, Linai Šulskutei ir Simonai Staniulytei.
Po bemiegės nakties dar turintys energijos jaunieji architektai buvo tonizuojami taikant naktinio koncerto (grupė "The Chemicals", diskžokėjas Raia) terapiją.
Dar porą savaičių vilniečiai ir miesto svečiai lankė parodą SIKON '04, žavėdamiesi akivaizdžiu būsimųjų architektų kūrybingumu ir įžūliu noru keisti pasaulį. Jų nebuvo daug, bet jie buvo geri. Energija sklido iš vidaus.
“Statybų pilotas”
