Lėtėjantis augimas
Įspėjamasis signalas nuskambėjo šių metų balandžio mėnesį: Rusijos ekonominis augimas lėtėja. Metų pradžioje buvo prognozuojama, kad Rusijos BVP šiemet kils 3,6 proc., tačiau dabar prognozė yra sumažinta: tikėtina, kad BVP augimas bus tik apie 2,4 procento. Be to, neatmetama galimybė, kad iš tikrųjų galutinis rezultatas bus dar prastesnis. Nurodoma, kad metų pradžioje – sausio ir vasario mėnesiais – Rusijos BVP augo tik 0,9 procento.
Rusijos Federacijos ekonominės plėtros ministras Andrejus Belousovas paminėjo, kad šalies ekonomiką metų pabaigoje gali ištikti recesija. Šis terminas apibūdina verslo aktyvumo mažėjimą (recesija ištinka šalį, kai ne mažiau kaip du ketvirčius iš eilės fiksuojamas neigiamas BVP augimas). Nors tai dar nereikštų katastrofos, tokio scenarijaus tikrai nepavadinsi pageidaujamu.
Aišku, kad Rusijos ekonomikai šiandien yra reikalingi papildomi stimulai. Pavyzdžiui, bandydama spręsti šią problemą, Rusijos finansų ministerija pasiūlė atblokuoti 200 mlrd. rublių, kurie buvo anksčiau įšaldyti juodai dienai, ir iš jų 42 mlrd. rublių paskirti prioritetinėms kryptims. Kokios tai kryptys – nenurodoma.
Pokyčių būtinybė
Šiandien nemažai kalbama ir apie tai, kad Rusijos ekonomikos ir jos prioritetų struktūrą reikia keisti iš esmės. Svarbu tai, kad anksčiau apie vien gamtinių resursų išnaudojimu paremtos ekonomikos netobulumą kalbėjo dabartinės Rusijos valdžios oponentai, o šiandien apie tai jau užsimena ir aukšti valdžios pareigūnai bei valdžiai lojali žiniasklaida.
Pavyzdžiui, portalo Rosbalt.ru apžvalgininkas Andrejus Sivridis yra surašęs Rusijos ekonomikai savo diagnozę. Vartodamas medicininius terminus jis kalba apie „konkurencingumo degradavimą“, „investicinį nepakankamumą“, „infliacinę aritmiją“, „inovacinę avitaminozę“, „monopolijų nutukimą“ ir t. t. Pasak A. Sivridžio, mažas ir vidutinio dydžio verslas Rusijoje nuolat yra veikiamas „mokestinės intoksikacijos“, o pati pacientė – Rusijos ekonomika – niekaip negali ištrūkti iš „žaliavinės narkomanijos“ liūno.
A. Sivridis siūlo ir intensyvų gydymo kursą, kuris, jo manymu, gali padėti Rusijos ekonomikai pasveikti nuo daugybės ją kamuojančių ligų. Iš esmės apžvalgininkas siūlo pirmiausia palengvinti gyvavimo sąlygas verslui, pagerinti investicinį klimatą šalyje, „išgydyti“ administracinę ir teismų sistemą, uždaryti kelią kapitalo nutekėjimui iš šalies, palengvinti mokestinę naštą verslui ir iš esmės „pakeisti visą ekonominę valstybės politiką“. Tarp kitų sunkių „negalavimų“, kuriuos reikia įveikti, A. Sivridis įvardija korupciją ir aplaidumą.
Tačiau silpnąsias Rusijos ekonomikos vietas mato ir aukščiausi šalies pareigūnai. Įdomu pažymėti, kad dar beveik prieš metus, kalbėdamas apie biudžetą, pats Vladimiras Putinas nurodė Rusijos ekonomikos trūkumus (galima palyginti su tuo, ką rašo A. Sivridis). Anuomet V. Putinas kaip pirmą problemą paminėjo tai, kad Rusijos Federacijos biudžetas yra tiesiogiai priklausomas nuo situacijos pasaulinėje žaliavų rinkoje. Faktiškai kalbama apie tą pačią visiems žinomą Rusijos ekonomikos orientaciją į gamtinius išteklius ir jų pardavimą.
Be to, V. Putinas pripažino, kad biudžetinės lėšos dažnai naudojamos neoptimaliai (arba, kitaip sakant, nemažai pinigų paleidžiama vėjais dėl paprasčiausio aplaidumo). Taip pat Rusijos vadovas piktinosi, jog finansiniai ir ekonominiai sprendimai šalyje dažnai nėra paremti gilesne analize ir įžvalgomis, kurios padėtų išvengti didesnių išlaidų ateityje. V. Putinas taip pat pažymėjo, kad reikia gerinti ir biudžetinių išlaidų efektyvumą apskritai.
Kalbėdamas apie biudžeto problemas V. Putinas akcentavo ir tai, kad nemažai biudžeto lėšų naudoja regionai, kurie negali patys savęs aprūpinti. Kartu jis pabrėžė, kad biudžetinė politika iš esmės nėra aiški visuomenei (arba, kitaip sakant, žmonės nemato ir nesupranta, kodėl valdžios struktūros priima vienokį ar kitokį finansinį sprendimą), o verslą trikdo pernelyg dažnai besikeičiantis mokestinis reguliavimas.
Kaip buvo minėta, apie visa tai V. Putinas kalbėjo beveik prieš metus, tačiau vargu ar nuo to laiko Rusijos finansų sistemoje kas nors pasikeitė. Šalies gerovė vis dar yra itin priklausoma nuo žaliavų kainos pasaulinėje rinkoje. Anksčiau šios kainos beveik visą laiką kilo ir todėl Rusijos valdžia nematė dėl tokios priklausomybės nieko blogo, o šiandien aukšti šios šalies pareigūnai vis dažniau susimąsto apie tai, kad pasaulyje nėra nieko stabilaus. Tampa aišku, kad subalansuota ir diversifikuota ekonomika yra geriau nei vienpusis, paremtas vien naftos ir dujų ištekliais, ekonominis modelis.
Pasaulis nestovi vietoje
Rusija, orientuodamasi į žaliavinį ekonomikos modelį, nepaisė vieno svarbaus dalyko – pasaulis šiandien keičiasi labai greitai. Naujos technologijos atveria naujus kelius. Pavyzdžiui, šiandien pačioje Rusijoje vis garsiau kalbama, kad šalis „pramiegojo skalūnų revoliuciją JAV“. Lygiai taip pat Rusija gali pramiegoti ir kitus dalykus – pavyzdžiui, jeigu artimiausiu metu įvyktų revoliuciniai pokyčiai elektromobilių gamyboje (kalbame apie hipotetinę galimybę) ir šios mašinos galėtų sudaryti realią konkurenciją automobiliams su vidaus degimo varikliu, tai, be jokių abejonių, tektų kalbėti apie tokių pokyčių įtaką kuro (ir atitinkamai – naftos) rinkai.
Galima priminti, kad Rusijos ekonomikos modernizatoriumi bandė tapti ir buvęs šalies vadovas – dabartinis ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas. Jo skelbtą modernizaciją derėtų vertinti kaip bandymą grįsti Rusijos ekonomikos ateitį ne vien žaliavų eksportu, bet ir kitomis verslo sritimis, pavyzdžiui, aukštosiomis technologijomis. Tačiau iš esmės neblogas sumanymas galiausiai virto karikatūra (o jo autorius – pašaipų objektu). Taip nutiko dėl to, kad D. Medvedevas nebuvo savarankiškas politinis veikėjas – jis tik atliko numatytą vaidmenį laikinoje politinėje rokiruotėje.
Kita vertus, lėtėjantis Rusijos ekonomikos augimo tempas ir gresianti recesija greičiausiai privers valdžią vis dažniau kelti klausimą apie būtinybę keisti šalies ekonomikos orientyrus. Tačiau keliami klausimai ne visada virsta realiais darbais. Matyti, kad ir Rusijoje bent jau kol kas kalbos lieka vien kalbomis.
