Pirmojo nepriklausomos Rusijos prezidento Boriso Jelcino mirtis yra giliai simboliška. Šis žmogus simbolizuoja Rusijos istorijos laikotarpį, kuris su jo mirtimi ir baigėsi – tai laikotarpis, kuris pagimdė demokratinės ir vakarietiškos Rusijos viltį. Šiai vilčiai, kaip matome, artimiausiu metu nelemta tapti realybe.
B. Jelcino būta savojo laikmečio žmogaus su visomis jo aukštosiomis akimirkomis ir nuopuoliais. Niekas niekada neužmirš B. Jelcino ant tanko, spaudžiančio ranką tankistui ir tiesiai besikreipiančio į kareivį, kuris pats dorai nesupranta, kas vyksta didžiulėje ir pasaulio likimą nemenka dalimi lemiančioje jo šalyje.
Neįmanoma užmiršti ir B. Jelcino 1991 metais Taline, Rusijos prezidento vardu besikreipiančio į Rusijos karininkus, atvirai traktuojančio Sovietų Sąjungą kaip Rusijai svetimą ir priešišką fikciją, apeliuojančio į karininkų garbės jausmą ir įsakmiai prašančio nenukreipti ginklo į beginklius, savo laisvę ir šalies orumą ginančius Estijos žmones.
Tai buvo gražios ir jaudinančios akimirkos, leidusios patikėti, kad Rusija gali tapti drauge ir bendražyge kovoje už visų sovietinės imperijos pavergtų tautų laisvę. Ypač aktualios jos dabar, kai Vladimiro Putino valdoma Rusija pasiekė tokį politinio marazmo lygį, kad nesigėdija demonizuoti mažytes Baltijos šalis ir vaizduoti jas kaip fašizmo židinius bei Rusijos priešus.
Dabartinių Talino įvykių kontekste B. Jelcinas pasirodytų visoje savo didybėje. Jo įpėdinis – ir sykiu pati didžiausia jo klaida – siekia pamokyti neklusnias ir žemintis nenorinčias Baltijos šalis pajungdamas penktąją koloną (arba liumpenizuotą elementą, kuris, kaip mes puikiai žinome, neturi tautybės – taip, Taline rusai, bet juk Vilniuje mes prieš keletą metų matėme suvežtus būrius provincijos lietuvių, kurie R. Paksui paliepus būtų darę lygiai tą patį), o B. Jelcinas mums primena apie garbės pojūtį, kuris šio sovietmečiu subrendusio ir partinę karjerą padariusio žmogaus širdyje niekada nebuvo miręs.
Leiskite nuošaly palikti retorinį klausimą, ar ne pačioje Rusijoje šiuo metu vyksta greitas ir nuožmus visuomenės fašizacijos procesas, kurį geriausiai iliustruoja nuo Antrojo pasaulinio karo Europoje neregėti procesai. Prisiminkime Rusijos reakciją į kelių savo diplomatų išsiuntimą iš Gruzijos ir jos atsaką deportuojant iš šalies grupes gruzinų ir sukeliant tikrą fašistinę propagandą apie būtinybę ignoruoti Gruzijos prekes.
Lygiai kaip į istoriją iškart pateko akimirka, kada B. Jelcinas paskelbė Vakarams, kad jie nebeturi laikyti Rusijos savo prieše ir kad jos ginklai nuo šiol nebebus nutaikyti nė į vieną Vakarų šalį. Žinoma, visa tai buvo, kaip sako anglai, „too good to be true” (per daug gerai, kad būtų tiesa).
Didelės sielos ir bebaimis žmogus, B. Jelcinas vis dėlto tapo laikmečio įkaitu ir neišvengė nusikaltimų prieš žmoniją. Rusijos dezintegracijos baimė ir jos karinio-pramoninio komplekso revanšo grėsmė paskatino jį pradėti beprasmį ir baisų karą Čečėnijoje.
Kita vertus, B. Jelcino atvejis verčia vis iš naujo kelti klausimą, kas geriau politiniam šalies stabilumui – korumpuotas demokratas ar sąžiningas autokratas. Jo epocha primena laukinio ir monopolinio kapitalizmo bei oligarchijos suvešėjimą Rusijoje (mūsų politinė sistema šiandien yra tiesiog smulki šio modelio kopija).
Kaip ir jo didysis oponentas Michailas Gorbačiovas, B. Jelcinas buvo šekspyriška figūra. Tragiška ir sykiu kažkiek komiška. Jei M. Gorbačiovo komizmas slypėjo jo fatališkame nesupratime, kad jis savo rankomis griauna imperiją tarsi mėgindamas ją reformuoti ir sustiprinti, tai B. Jelcinas buvo komiškas tuo, kad Vakaruose tada, kada visi laukė pasirodant herojaus, jis elgėsi kaip komedijos personažas.
Pasirodydavo alkoholiu piktnaudžiavęs ir vis komiškiau atrodęs žmogus – o juk kas gali būti liūdniau už dramatiško ar tragiško herojaus virtimą anekdotiniu, jei tik ne komišku personažu. Vietoje „Romeo ir Džuljetoje“ pavaizduoto kilnaus ir teisingo Veronos kunigaikščio Eskalo – Merkucijus, o vietoje Hamleto – Falstafas.
Ir vis dėlto – garbė drąsiam ir didelės sielos rusui, kuris rado savyje jėgų ir orumo pripažinti savo klaidas. Suraskite jūs man, gerbiamieji skaitytojai, dabartinių politikos veikėjų tarpe tokių, kurie pajėgtų pasakyti, jog kada nors klydo – jie juk geriau sukurs naują TV realybės šou ar įkurs fondą kovoti su juos diskreditavusiomis situacijomis nei konstatuos faktą, kad turi kūną ir visas žmogaus silpnybes.
Tad vis dėlto garbė Borisui Nikolajevičiui Jelcinui.
Pasaulio žmogus
Mstislavo Rostropovičiaus mirtis beveik tuo pat metu, kai pasaulis neteko Boriso Jelcino, leidžia liūdnai konstatuoti faktą, kad lemtingu ir dramatišku istoriniu laikotarpiu Rusija neteko dviejų demokratų iš pašaukimo. Abu jie vargu ar domėjosi ir juolab vadovavosi demokratijos teorijomis, bet abiejų šių žmonių būta autentiškų demokratų.
Francis Fukuyama, rašydamas savo sensacingo, bet pranašišku taip ir netapusio straipsnio apie istorijos pabaigą komentarą, užsiminė apie B. Jelciną, kurio natūralus ir iš pačios asmenybės sklindantis demokratizmas nuvainikuoja neretas pesimistines Vakarų komentatorių įžvalgas apie Rusijai esą civilizaciškai ir sociopsichologiškai svetimą demokratinę tvarką.
Tą patį būtų galima pasakyti apie M. Rostropovičių, kuris savo atvira parama Aleksandrui Solženicynui įrodė esąs drąsus ir orus žmogus, tikras nonkonformistas ir demokratas iš pašaukimo. Beje, tai nedažnas atvejis muzikų tarpe, kurie Sovietų Sąjungoje priklausė rūmų menininkų kategorijai – kaip ir dailininkai bei choreografai.
Patys drąsiausi iš menininkų Rusijoje tradiciškai buvo rašytojai. Tiesosaka ir iššūkiais despotiškai Rusijos, o vėliau Sovietų Sąjungos politikai gerokai rečiau užsiiminėjo dailininkai (išskyrus tokius nedažnus atvejus kaip skulptorius Ernstas Neizvestnas) ir muzikai. Maestro M. Rostropovičius, arba kaip meiliai jį vadino draugai Rusijoje ir kitose šalyse, Slava – akivaizdi išimtis.
Netekęs sovietinio paso ir pilietybės JAV už veiksmus, nesuderinamus su sovietinio piliečio pareigomis ir morale (už nepalankius atsiliepimus apie Sovietų Sąjungą, kurie tada buvo vadinami jos šmeižtu), Maestro daug metų praleido JAV koncertuodamas ir vadovaudamas Vašingtono simfoniniam orkestrui. Beje, už tokį patį „nusižengimą“ sovietinio paso bei pilietybės beveik tuo pačiu metu neteko Vasilijus Aksionovas, Tomas Venclova ir dar keletas disidentų.
Neužmirštamas pėdsakas šio pasaulio žmogaus politinėje biografijoje – jo kilnus gestas Lietuvos atžvilgiu 1991 metų sausio dienomis, kada kartu su Lietuvos kameriniu orkestru Ispanijoje koncertavęs genialusis violončelininkas skyrė savo paramą miestui ir šaliai, kurios žemėje buvo pralietas nekaltas kraujas.
Jis į Lietuvos tragediją reagavo kaip žmogus Rusijos, kurią sąmoningai naikino Sovietų Sąjunga. Tos Rusijos, kurios ženklus tik sau patogiomis akimirkomis naudoja dabartinis Kremliaus režimas – beje, gerokai panašesnis į buvusią Sovietų Sąjungą nei į tą Rusiją, kurios kultūra ir tradicija pagimdė ne tik Slavą, bet ir kitus didžiuosius rusų humanistus bei disidentus.
Pasaulio žmogus, turėjęs draugų visuose didžiuosiuose kultūros centruose, Slava Berlyno sienos griuvimo dieną vadino laimingiausia diena savo gyvenime ir skrido į Berlyną griežti Bacho muzikos prie sienos likučių. Iš man brangaus bendravimo su Slava ypatingai įstrigo akimirka, kada jis pasakė, jog jo muzikavimas prie Berlyno sienos buvo jo padėka Dievui už tai, kad Jis leido jam gyventi iki dienos, kada laisvė nugalėjo tironiją.
Palyginkime šiuos dvasios aristokrato žodžius su nūdienos Rusiją valdančio KGB karininko išminties perlu apie tai, kad Sovietų Sąjungos subyrėjimas tapo didžiausia geopolitine XX amžiaus katastrofa. Gal tada suprasime, kokia praraja slypi tarp Slavos ir jį prieš mirtį apdovanojusio Rusijos prezidento.
B. Jelcinas mums leido į Rusiją pažvelgti kaip į draugę ir sąjungininkę, o Slava tapo didžiuoju Lietuvos draugu ir jos filantropu. Sykiu ir pavyzdžiu, ką gali aukštoji humanistinė rusų kultūra, kada ji veikia kaip autentiškas tiltas tarp tautų, skirtingai nuo agresyvios ir vulgarios politinės propagandos įrankiu tapusios nūdienos Rusijos masinės kultūros.
Vis dėlto gražiausia, ką esu girdėjęs apie Slavą, buvo pasakyta puikaus rusų humoristo Arkadijaus Arkanovo per ankstesnį Slavos jubiliejų Maskvoje. Jis pasiūlė įsteigti Mstislavo Rostropovičiaus draugų klubą, kurio nariams būtų keliami ganėtinai aukšti reikalavimai.
Pirmoji sąlyga – šio klubo nariu gali tapti tik tas, kam pakanka jėgų stoiškai pakelti sau artimo žmogaus sėkmę. Paskutinė ir svarbiausioji – klubo nariu tampa tik tas, ką Maestro yra apdovanojęs savo bučiniu, kurį savo bučiniu galutinai įtvirtino Galina Višnevskaja.
Mes niekada iki galo nesuprasime ir nesužinosime už ką mus kas nors myli. Slava nuoširdžiai mylėjo Lietuvą. Man regis, geriausia, ką mes galime padaryti – tai pasistengti būti vertais šios meilės ir mylėti tą Lietuvą, kurią jis mylėjo. Sykiu meile atsakyti mus mylinčiai Rusijai.
