Per pastaruosius kelerius metus Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui pavyko suderinti gana glaudžius santykius su Šiaurės Korėjos diktatoriumi Kim Jong Unu, ir dabar, norint sutarti su šituo stalinistiniu režimu, jau nebegana susitarti tik su Kinija.
Praėjusį sekmadienį, gegužės 14-ąją, Šiaurės Korėja atliko balistinės raketos bandymą, kuri, tikėtina, sugebėtų nuskrieti iki JAV karinės bazės Guame. Ši raketa nukrito Japonijos jūroje, vos už 100 kilometrų į pietus nuo Rusijos uosto Vladivostoko, skelbė JAV žiniasklaida. Savo pareiškime Baltieji Rūmai pažymėjo: „Turint omenyje, kad raketa nukrito taip arti Rusijos teritorijos, iš esmės arčiau Rusijos, negu Japonijos, JAV prezidentas negali manyti, kad Rusija tuo patenkinta“.
V. Putinas sureagavo greitai ir negatyviai. Nors jis ir pažymėjo, kad Rusija yra prieš branduolinių šalių, įskaitant ir Šiaurės Korėją, skaičiaus augimą, taip pat pridūrė: „Reikia grįžti prie dialogo su Korėjos Liaudies Demokratine Respublika, baigti ją gąsdinti ir surasti būdą taikiai išspręsti šitas problemas“.
„Nustoti gąsdinus Šiaurės Korėją“ – tai gerokai griežtesnė formuluoti, jeigu lygintume su tomis, kurias balandį vartojo Kinijos užsienio reikalų ministras Wangas Yi, kuris pakvietė „visas puses susilaikyti nuo provokacinių pareiškimų ir veiksmų“.
Kremlius, skirtingai nuo Pekino demonstratyvaus nuolankumo, atvirai eskalacija atvirai kaltina JAV. Matant tokį atvirą Kremliaus palaikymą, nenuostabu, kad būtent Rusija – o ne Kinija – atsidūrė pirmoji pagal sąrašą Kimo naujamečių sveikinimų sąraše.
Jeigu prisimintume, kad Šiaurės Korėja nepalaiko rimtesnių ekonominių ryšių nė su viena šalimi, išskyrus Kiniją, tokia pirmenybė stebina dar labiau. Per daugiau nei 10 metų Šiaurės Korėjos ir Rusijos prekybos apimtys neviršijo 100 mln. dolerių per metus, nors 1970-1980 metais Sovietų Sąjunga buvo pagrindinis Šiaurės Korėjos prekybos partneris, kuriam tekdavo iki 53 proc. užsienio prekybos apimčių. Dvi valstybės yra sutarę padidinti prekybos apimtį iki 1 mlrd. dolerių iki 2020 metų, tačiau šis suplanuotas augimas kol kas nėra matomas.
Aišku, turint omenyje Šiaurės Korėjos izoliacinę politiką, Rusijai svarbiau yra ne prekiauti, o suteikti taip reikiamą tarptautinį palaikymą.
2014 metais, nuo Krymo aneksijos praėjus mažiau nei dviem mėnesiams, V. Putinas nurašė 90 pro. 11 mlrd. siekusios Šiaurės Korėjos skolos. Ši suma faktiškai atitinka šios šalies BVP.
Likę 10 proc., leidus tam pačiam V. Putinui, galės būti panaudoti bendriems Rusijos ir Šiaurės Korėjos projektams. Tais pačiais metais Rusija Šiaurės Korėjai išsiuntė humanitarinės pagalbos – 50 tūkst. tonų grūdų.
Šiaurės korėjiečiai taip pat tyliai prisideda prie V. Putino planų realizacijos Tolimuosiuose Rytuose. Šiuo metu apie 50 tūkst. nuolat savo šalies slaptųjų tarnybų sekamų Šiaurės Korėjos piliečių – dar 2010 jų buvo 21 tūkst. – dirba statybose ir gamyboje Rusijoje.
Šiaurės Korėjos valdžia iš darbininkų atima didžiąją dalį jų pajamų, tačiau likusi dalis yra tokia didelė, palyginus su šios šalies vidutinėmis pajamomis, kad kova už šį darbą – JT ir įvairios organizacijos jį charakterizuoja kaip vergovę – numato netgi būtinybę duoti kyšį. Jeigu darbininkai nusprendžia dėl kažkokių priežasčių pasilikti Rusijoje, šios šalies valdžia išduoda juos Šiaurės Korėjai. Buvęs prezidentas Borisas Jelcinas leisdavo kai kuriems pabėgėliams pasislėpti Rusijoje, tačiau šie laikai pasiliko toli praeityje.
Rusija veržiasi sumažinti Šiaurės Korėjos izoliaciją. 2013 metais ji užbaigė geležinkelio juostos tarp šių dviejų šalių atnaujinimo programą, o šių metų gegužę tarp Vladivostoko ir Šiaurės Korėjos uosto Rasono pradėjo kursuoti keltas.
V. Putino Rusija niekada nieko nedaro šiaip, tačiau ji vargu ar tikisi iš Šiaurės Korėjos išgauti ekonominės naudos tokiais mastais, kurie galėtų sudominti rusų oligarchus arba jų gigantiškas valstybines kompanijas. Panašiai, kaip Kinija, Rusija investuoja politiškai į šalį, kuri tampa atrama, skiriančia juos nuo amerikiečių bazių Pietų Korėjoje. Nepriklausomai nuo to, kad V. Putinas kalba apie branduolinio ginklo neplatinimo programą, jis norėtų, kad kariniais klausimais Šiaurės Korėja būtų stipri.
Kim Jong Unas supranta, kad jo režimo išlikimas priklauso nuo to, ar sugebės jo šalis atlikti buferio vaidmenį. Tai bet kurį spontanišką agresijos aktą iš Šiaurės Korėjos pusės daro itin menkai tikėtinu: panašus žingsnis gali išprovokuoti karą tiesiog Rusijos ir Kinijos pasienio zonoje, pavertus Kimą visiškai beprasmiu šioms abiem galios valstybėms.
Jam paprasčiausiai reikia žvanginti savo ginklais pakankamai garsiai, kad išlaikytų JAV toliau nuo bet kokių žingsnių ir išlikti naudingu sugertuku kitų kaimynių atžvilgiu nukreiptiems Vakarų žvilgsniams sugerti.
Jeigu žvanginimas pasidarys pernelyg garsus Vašingtonui, Kinija taps ne vieninteliu partneriu, su kuriuo teks aptarinėti šį klausimą. Jos ekonominė įtaka nėra tokia milžiniška, kad Rusija negalėtų apsiimti dalies ar net visos tos finansinės naftos kupros, kurią dabar nešasi Pekinas. Maskva leido suprasti, kad ji – kita eilėje sudaryti sutartį su Kimu.
Tuo metu derybos su Rusija gali pasirodyti dar sudėtingesnėmis dėl dabartinės JAV administracijos, negu derybos su pačiu Kimu. Todėl sulaikyti Šiaurės Korėją nuo jos vykdomų ambicingų bandymų ir nuo grasinimų JAV adresu tampa praktiškai neįmanoma. Karinis šios problemos sprendimas taip pat negali būti vadinama geru, nes Rusija ir Kinija jo nepalaikys: tokiu atveju JAV teks smogti pernelyg arti šių šalių sienų.
Pažadai įvesti sankcijas tiems, kurie padeda Šiaurės Korėjai – būtent taip pasielgė JAV pasiuntinė JT Nikki Haley – irgi negalima pavadinti efektyviais: Vakarų sankcijos Rusijai tik paskatino jos paranoją ir privertė ją – be viso kito – suartėti su Kimu.
Nuo 2014 metų V. Putinas pabandė susirinkti „atsargų“, mainais į kurias jis siekė priversti JAV pritarti Rusijos planams daryti įtaką buvusioms Sovietų Sąjungos šalims, įskaitant Ukrainą. V. Putinas įtakos svertus įgijo Sirijos ir Šiaurės Korėjos režimuose, o taip pat Libijoje ir Irane. Kol kas jis nelabai randa pirkėjų. Tačiau jeigu vengti susitarimo su V. Putinu, tai gali išprovokuoti problemas su jo klientais. Jeigu JAV nenori vystyti karo su Šiaurės Korėja, jiems būtina V. Putino pagalba sureguliuoti dabartinę krizę.
