Tokį vaizdą galima susidaryti peržvelgus abiejų regionų makroekonominius rodiklius ir įvertinus dėl geopolitinės situacijos vienas kitam paskelbtų sankcijų pasekmes.
Tęsiasi taupymo politikos ginčas
Paskutiniai „Eurostat“ paskelbti euro zonos duomenys privertė ir vėl prabilti ne tik apie gresiančią stagnaciją, bet ir recesijos galimybę.
Antrąjį šių metų ketvirtį, lyginant su 2013 metais, euro zonos bendrasis vidaus produktas (BVP) augo vos 0,2 proc., o didžiausioje žemyno ekonomikoje Vokietijoje net susitraukė tokiu pat dydžiu.
Niekaip prie savo 2 proc. infliacijos taikinio nepavyksta priartėti ir Europos Centriniam Bankui (ECB). Atvirkščiai – liepą ji sumažėjo 0,1 proc. punktu ir siekė tik 0,4 proc.
Kova su nedarbu taip pat vyksta per lėtai, nors ir teigiama linkme. Birželį nedarbas euro zonoje siekė 11,5 proc. ir buvo 0,1 proc. punkto mažesnis, nei gegužę.
Tuo metu atsigavimas JAV, pasirinkusiose labiau ekonomikos skatinančią kryptį, atrodo kur kas geriau. Tą pastebėti suskubo ir vienas žinomiausių taupymo politikos kritikų ekonomistas Paulas Krugmanas, savo „The New York Times“ skiltyje rašęs: „Atsigavimas dar toli gražu neužbaigtas, ir neteisingi politiniai sprendimai dar gali ekonominį silpnumą paversti daugiau ar mažiau ilgalaike depresija“.
Tačiau jis taip pat pastebėjo, jog naujoji Federalinio atsargų banko (FED) vadove Janet Yellen yra pasiryžusi nepasiduoti spaudimui stabdžius nuspausti per anksti.
Visgi SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda Europos pasirinkto taupymo politikos kurso nelaiko klaida.
„Būtų pernelyg paviršutiniška teigti, kad JAV pasirinko keinsistinę politiką (požiūrį, kad recesijų metu ekonomikos našumą labiausiai lemia paklausa, todėl ją reikia skatinti leidžiant pinigus – LRT.lt), o mūsų buvo konservatyvi. Juk 2009, 2010 ir 2011 metais JAV buvo suspausta, ir tik neseniai prasidėjo atlaisvinimas“, – sakė ekonomistas.
Prastą euro zonos rezultatą pašnekovas labiau siejo su struktūrinėmis problemomis, tokiomis, kaip nedarbas. Jis taip pat priminė visišku fiasko pasibaigusią Lisabonos strategiją, kuria bent iki 2010 metų buvo siekiama ES paversti konkurencingiausia ir dinamiškiausia žinių pagrindu augančia ekonomika pasaulyje.
Kalbant apie pietines valstybes, G. Nausėda liko prie požiūrio, kad joms diržų veržimasis buvo neišvengiamas, o kadangi tokios šalys, kaip Graikija, taip pat turi prekybiniu ryšių ir su Prancūzija bei Italija, jų užkratas netruko pasklisti po visą bendriją.
Ekonomistas nemažą dalį užsitęsusios stagnacijos kaltės verčia ECB. Lygindamas jį su FED G. Nausėda priminė, kad ECB elgėsi nenuosekliai: palūkanų normų nenumušė taip staigiai ir netgi buvo jas trumpam pakėlęs 2011 metų viduryje.
Kas liktų iš Rusijos be naftos?
Remiantis Tarptautinio valiutos fondo (TVF) duomenimis, Rusijos ekonomika sudaro maždaug 2,86 proc. viso pasaulio BVP. ES dalis prilygsta 23,48 proc. – vien pagal šį rodiklį ekonominis karas dėl pernelyg skirtingų svorio kategorijų vykti, atrodytų, negali.
Tačiau čia Rusijos problemos nesibaigia. Naujausi „Rosstat“ duomenys skelbia, jog šių metų pirmąjį pusmetį šalies ekonomika augo 0,8 proc., o Ekonominės plėtros ministerija prognozuoja, kad iš viso 2014 metais BVP padidės tik 0,5 proc., t.y. daugiau nei dvigubai mažiau nei pernai (1,3 proc.).
Nors liepą infliacija šalyje buvo 7,5 proc., Ekonominės plėtros ministerija įspėjo, kad dėl paskelbto embargo ji dar šiemet gali padidėti bent 1 proc. punktu ir viršyti birželio 7,8 proc. rekordą.
Nedarbas Rusijoje mažas – vos 4,9 proc. Tačiau ir čia galima įžvelgti problemą, nes, šaliai norint tapti vis labiau nepriklausoma, gali tiesiog pritrūkti naujų darbo rankų, ypač trūkstant investicijų į infrastruktūrą ar inovacijas.
Tačiau turbūt net svarbesnis už šiuos rodiklius yra naftos, kurią galima vadinti šalies ekonomikos stuburu, kaina. Ji pastaruoju metu krenta.
Šią savaitę Uralo rūšies naftos kaina pirmą kartą šiemet nukrito žemiau 100 JAV dolerių už barelį ribos – atpigo 15 JAV dolerių per mažiau nei mėnesį. Visgi nėra aišku, ar ši tendencija yra ilgalaikė, todėl kol kas Rusijos valdžia sako, kad priežasčių nerimauti nėra.
Tuo metu ekonomistė Rūta Vainienė pusiau juokais užsiminė apie galima sąmokslo teoriją: „Juk naftos kaina nėra nustatoma laisvosios rinkos, ją lemia OPEC (Naftą eksportuojančių šalių organizacijos – LRT.lt) narės – galbūt tai yra dar viena, gal net pati rimčiausia sankcija Rusijai“.
Jos manymu, pinganti nafta turi tiesioginės įtakos Kremliuje priimamiems sprendimams, tačiau pašnekovė nesiryžo prognozuoti, kaip tai galėtų paveikti prezidento Vladimiro Putino pasirinktą politikos kursą. „Tai klausimas ne ekonomistams, o astrologams ar psichiatrams“, – aiškino R. Vainienė.
G. Nausėda naftos kainą pavadino vienu skausmingiausių aspektų. „Jei pigimas taptų ilgalaike tendencija, Rusijos finansiniai rezervai ištirptų kur kas greičiau, ir tai gali priversti keisti politinę kryptį, nes žmonės taptų daug sunkiau sukalbami. Rusija atsidurtų savotiškose replėse“, – komentavo ekonomistas.
Pašnekovas taip priminė, kad devintame XX amžiaus dešimtmetyje atpigusi nafta taip pat prisidėjo prie Sovietų Sąjungos žlugimo. Kadangi V. Putino populiarumo gimtinėje bene pagrindinė priežastis yra jo valdymo metu kilęs pragyvenimo lygis, jam pradėjus kristi, kartu nuriedėti gali ir prezidento reitingai.
Nukentės visi
Spręsdama, kokias sankcijas įvesti Rusijai, ES apdairiai nuošalyje paliko dujų sektorių. Dauguma analitikų sutinka, kad jų tiekimo nutraukimas yra „branduolinis variantas“ – neįsivaizduojamas. Tai suduotų stiprų smūgį tiek ES, tiek Rusijai.
Tačiau abipusė nenauda pasijus ir be tokio radikalaus sprendimo. Kaip pastebėjo G. Nausėda, Rusijos uždarumas mažina konkurenciją, o tai rinkos ekonomikos sąlygomis gyventojams tikrai nenaudinga.
„Jei Rusija nori būti autonomiška, tai kodėl ji sienų neuždarė prieš kokius 20 metų? Bet koks ekonomikos vadovėlis paaiškins: todėl, kad, kuo labiau užsidarai, tuo labiau demotyvuoji vietos pramonę. Nebūnant konkurencijos, skatinama stagnacija“, – paaiškino ekonomistas.
Rusijos gyventojai, ypač didmiesčiuose, tai jau pajuto 10, 15 ar 20 proc. padidėjus maisto kainoms. Europiečiai kol kas gali džiaugtis trumpam atpigusiais produktais ir tikėtis, kad atvira žemyno ekonomika bus pakankama konkurencingai rinkai sukurti ir be Rusijos.
