Jungtinėse Valstijose senokai ginčijamasi apie verslo skverbimąsi į žiniasklaidą. Skundžiamasi, kad į spaudą ir eterį taikosi verslininkai, mažai besidomintys žiniasklaida, bet nutuokiantys apie verslą. Siekdami pelno, jie iškraipo žiniasklaidos paskirtį, turinį, stengiasi ją pažaboti verslui.
Vienas skverbimosi požymių laikoma per pastaruosius du dešimtmečius Amerikoje įsigalėjusi praktika redaktoriams išmokėti stambias premijas, siekiančias iki penktadalio metinio atlyginimo.
Tai lyg ir nieko: daugel sričių premijos laikomos paskata geriau dirbti. Tačiau paprastai redaktoriams premijų dydis priklauso ne nuo to, kaip gerai jie dirba, o nuo uždirbto bendrovės pelno.
Galima ir šiuo atveju teigti, kas čia tokio – tai XXI amžiaus tikrovė: žiniasklaida yra verslas, redaktorius yra ir vadybininkas, jis rūpinasi ir finansais, taigi jam išmokama premija kaip valdymo struktūros dalyviui. Patys redaktoriai pripažįsta apie trečdalį laiko skirią finansiniams, t.y. su žiniasklaidos verslu susijusiems klausimams, o ne žurnalistikos, reikalams.
Kita vertus, jeigu žiniasklaidos savininko pelnas diktuoja redaktoriaus uždarbį, pastarasis gali būti linkęs priimti sprendimus, kuriais pelnas bus didinamas informacijos sąskaita. Ir kaip būti tikram, kad jis taip nedaro?
Štai būtent šis ginčas parodo, kad, nepaisant atstumų, istorinės patirties ir visuomenės skirtumų, žurnalistų problemos panašios visur. Amerikoje mastai kiti, premijos didesnės, bet tenykščiai iššūkiai mūsų profesijai nesiskiria taip smarkiai nuo to, ką mes patiriame čia Lietuvoje.
Masinių informacijos priemonių komercializacija pastebima visur pasaulyje. Komercializacija laikoma pačiu didžiausiu moderniosios žiniasklaidos veiksniu ir svarbia visuomenės pasitikėjimo žiniasklaida mažėjimo priežastimi.
Amerikoje viena apklausa po kitos atskleidžia daugumos žmonių įsitikinimą, kad žiniasklaidai įtaką daro verslas arba su verslu susiję interesai. Lietuvoje atvirai kalbama: kuriai nors bendrovei palankus straipsnis rodo, kad plotas buvo nupirktas. Ne vienas politikas yra prabilęs, kad užsitikrinti ramybę nuo žurnalistų galima už ją užmokėjus.
Minėtos kalbos ir apklausos byloja apie silpnėjančius saitus tarp žiniasklaidos ir visuomenės. Dar XIX amžiuje buvo suvokti principai – ir dešimtmečiais už juos kovota – kad svarbiausioji žurnalistikos atsakomybė yra tiesai, o svarbiausioji jos ištikimybė yra piliečiams, kuriuos žurnalistas informuoja be baimės ar naudos.
Lietuvoje tie saitai buvo stipriausi ir principai labiausiai suvokti valstybės atkūrimo laikotarpiu, kada 80 arba daugiau procentų Lietuvos žmonių sakė pasitikintys spauda.
Principais – atsakomybe tiesai ir ištikimybe piliečiams – remiasi tikėjimas, jog tai, ką skaitai, girdi, matai, yra tiesa, kiek ją pajėgia nustatyti žurnalistas. Tais principais taip pat remiasi įstatymo garantuota spaudos laisvė, žurnalisto privilegijuota vieta valstybėje ir visuomenėje, t.y. prieinamumas prie informacijos.
Tokiose šalyse kaip Amerika reikšminga žiniasklaidos dalis suvokia, kad pernelyg didelė komercializacija kelia pavojų brangiausiam jos turtui – skaitytojų ištikimybei, kurią geriausia užtikrinti ugdant ir išlaikant jų pasitikėjimą.
Todėl apsilankę įtakingiausio Amerikos dienraščio „New York Times“ leidėjo interneto tinklapyje, ne paties laikraščio, o bendrovės „New York Times Company“ (http://www.nytco.com/), rasite ne vien etikos kodeksus žurnalistams ir redaktoriams, bet ir stebėtinai daug informacijos apie bendrovės finansus – ataskaitas, tiražus, skelbimų apimtis.
Kodėl? Todėl, kad dienraščio savininko finansinis skaidrumas skatina skaitytojų pasitikėjimą. Skaitytojų pasitikėjimas skatina ištikimybę laikraščiui. Ištikimybė įsikūnija laikraščio perkamumu, didesnis perkamumas tolygus brangesniems reklamos įkainiams, o tai reiškia, kad leidyba duos didesnį pelną.
„New York Times“ pastaruoju metu išgyvena skausmingą ginčą dėl nesutarimų tarp vienos iš redakcijos žurnalistų – Judith Miller ir kai kurių jos kolegų, įskaitant vyriausiąjį redaktorių. Jų keliai išsiskyrė, J. Miller neseniai išėjo iš redakcijos. Po kelių dienų ji parašė atvirą, tiesmuką laišką, kritikuojantį laikraščio redaktorių. Laiškas buvo paskelbtas dienraštyje.
„New York Times“ nėra išimtis. Antai Robertas Woodwardas – prieš daugiau kaip 30 metų vienas iš dviejų Votergeito skandalą atskleidusių žurnalistų ir Amerikos tiriamosios žurnalistikos korifėjus – aną dieną viešai atsiprašė laikraščio „Washington Post“, kuriame jis dirba redaktoriumi. Atsiprašė už tai, kad paslaptyje laikė informaciją apie CŽV agentės tapatybės paviešinimą, dėl ko pastaruoju metu kilo skandalas, o vienam aukšto rango Baltųjų Rūmų pareigūnui neseniai buvo iškelta baudžiamoji byla.
Kodėl taip elgiamasi? Kodėl atvirai skelbiami nesutarimai, vieši atsiprašymai? Manau, todėl, kad stengiamasi elgtis sąžiningai. Tačiau taip pat vadovaujamasi nuostata, kad visuomenės pasitikėjimas yra brangiausias žurnalisto turtas, o skaidrumas yra būtinoji jo dalis.
Lietuvoje dar nėra taip plačiai suvokiamas reikalas užsidirbti, užsitikrinti ir išlaikyti skaitytojų pasitikėjimą, ištikimybę. Čia kryptis kol kas kita linkme – skaitytoją traktuoti kaip vartotoją, pirkėją. Nors visuomenės apklausos rodo, kad silpsta pasitikėjimas žiniasklaida, nors daugelio laikraščių tiražai šiandien mažesni nei vakar.
Lietuvoje žiniasklaida taip pat darosi vis komerciškesnė, bet, kitaip nei Amerikoje, kur viešoji erdvė didelė, o nepriklausomos spaudos tradicijos senos, čia tai nesukelia stipraus žurnalistų ar leidėjų pasipriešinimo.
Tačiau tarp savęs apie tai jau pradedame kalbėti, jau skambinama pavojaus varpais. Leidinyje „Lietuvos žurnalistas“, interneto laikraščiuose – „Delfi“, „Omni“ ir „Bernardinai“ – vis dažniau aptariamos žiniasklaidos problemos.
Tiesa, dažniausiai apgailime esamą padėtį, liūdnai prognozuojame tamsų rytojų žiniasklaidai, kalbame ir rašome, lyg nebūtų išeities. Iš tiesų padėtis nėra tokia beviltiška. Sprendimas glūdi tokiame žiniasklaidos modelyje, kuris traktuoja skaitytoją, klausytoją, žiūrovą kaip pilietį, ne kaip vartotoją pirkėją. Modelyje, kuriuo vadovaujantis atitinkamai elgiamasi su turiniu – atskiriami faktai nuo nuomonės, pateikiama nuomonių įvairovė, atsisakoma paslėptos reklamos. Tokiame modelyje, kur turtiniai interesai yra skaidrūs, saitai permatomi, visiems žinomi.
Aišku, šiandien, galima daugiau užsidirbti skelbiant skandalą, smurtą ir seksą. Bet tai trumpalaikis požiūris. Tai požiūris verslininko, kuris išmano žurnalistiką, o ne žurnalisto, kuris išmano verslą. Tai bulvarinis požiūris – žiniasklaida yra verslas, o skaitytojas yra pirkėjas.
Bulvarinė spauda gali egzistuoti, kiti sako – netgi privalo egzistuoti, tačiau kaip šalutinis reikalas. Kodėl? Todėl, kad bulvarinė spauda naudojasi ne verslo reikmėms, o bendram reikalui sukurtu įstatymu ir visuomenės pasitikėjimu.
Ar žiniasklaidai verta būti pilietiškai? Taip. Iš tiesų kito kelio nėra.
