Interviu BNS R.Masiulis teigia, kad vietos gamybą galima didinti, pramonei mažinant viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) mokesčius savo pasigamintai elektrai, taip pat - Europos Sąjungos lėšomis subsidijuojant vėjo gamybą. Tačiau kol kas jis nesiryžta prognozuoti, ar Lietuvai reikia didelių elektrinių.
Ministras tikina, kad dabartinį laikotarpį Lietuva prisimins kaip „elektros kainų aukso amžių“, tad dabar palankus metas keisti elektros tarifų proporcijas - sumažinti naštą verslui ir padidinti - buitiniams vartotojams.
„Kainos tiek sumažėjo, kad be skausmingų permainų, be skausmingo efekto mes galėtume palengvinti naštą pramonei“, - BNS teigia R.Masiulis.
- Neseniai minėjote, kad silpnoji Lietuvos vieta yra elektros gamyba. Kodėl taip manote?
- Tai yra faktai, čia ne nuomonė. Lietuva pasigamina apie 20 proc. elektros energijos šiuo metu, visa kita importuoja, ir ta disproporcija yra didžiausia Europoje. Tai nėra siektinas rodiklis, be abejo, tai yra istorijos pasekmė, Ignalinos atominės elektrinės uždarymo pasekmė, ir dėl to mūsų likusi gamyba - pagrinde Elektrėnai ir termofikacijos elektrinės - sunkiai gali konkuruoti su aplinkinėmis šalimis. Tokia susiklostė situacija, kad mes gamybos turime nedaug, nors, svarbu pažymėti, kad rezervų - galimybę pasigaminti energiją sau - mes turime. Bet tuos rezervus naudoti nuolatos būtų brangiau nei importuoti elektrą.
- Kaip jūs įsivaizduojate, kiek Lietuva turėtų pasigaminti elektros?
- Procentą nustatyti labai sunku. Čia gali būti politinis sprendimas, bet techniškai importas yra lygus vietinei gamybai. Europos Sąjungos metodika nustato, kad tiek importo linijos, tiek instaliuotos gamybos galios yra tolygios. (...) Techniškai žiūrint, Lietuva yra pakankamai stabili energetinė sistema ir elektros mums netrūks, bet ta disproporcija tarp vietinės gamybos ir importo yra šiek tiek per didelė. Tai, ką, bent mano nuomone, turėtume daryti - nuolatos ieškoti būdų, kaip pasigaminti daugiau elektros, per daug nepadidinant elektros kainos.
- O kokie tie elektros gamybos būdai? Ministerija planuoja 250 megavatų padidinti vėjo gamybos kvotas, ką dar?
- Šiuolaikinė aplinka elektros sistemų, kuri supa Lietuvą, yra iškreipta subsidijų, elektros kaina labai veikiama subsidijų. Skandinavijos šalyse daug skirta subsidijų vėjo energetikai, Švedijoje yra jau atsipirkusi atominė energetika, todėl yra labai pigi elektra. (...) Tikėtina, kad elektros kaina nebus išlaikyta tokiose žemumose, kaip dabar, tie dėsniai, kurie veikia dabar, nebūtinai veiks ateityje. Pavyzdžiui, švedų atominės elektrinės 2040 metais vis tiek turės užsidaryti, ar bus sugebėta kompensuoti hidroenergetika, sunku pasakyti. Švedai nuo 2040 metų nusprendė, kad bus atsinaujinančios energetikos šalis, vadinasi, bus daugiau instaliuota vėjo, galbūt biokuro. (...)
Dėl to dabartinė situacija bus sunkiai išlaikoma. Lenkijoje daug anglinių elektrinių turės užsidaryti, lenkai turės ieškoti naujų sprendimų. Mes šiame paveiksle turėtume nuolatos ieškoti būdų, kaip pasigaminti daugiau elektros. Vienas svarstomų būdų - naikinti ar mažinti VIAP toms įmonėms, kurios savo reikmėms gamina elektrą, tokiu būdu paskatinant daugiau gaminti elektros energijos. Tada būtų daugiau gaminama ir konkurencingomis kainomis. Perteklinė elektra galbūt būtų atiduota į tinklą, kas spaustų kainas žemyn. Vėjo energetika yra vertinga tuo, kad ji yra subsidijuojama iš Europos fondų. Kol mes turime lėšas iki 2020 metų, galėtume dalį jų skirti vėjo energetikai, tokiu būdu pataikytume į taktą, ką daro visa Europa - subsidijuoja atsinaujinančią energetiką. O visi kiti sprendimai jau yra sunkesni, čia gal jau specialistai, gamybininkai, „Lietuvos energijos gamyba“ turėtų komentuoti.
- Jūs ir energetikos ekspertai kalba, kad regione tokios žemos elektros kainos neišsilaikys, kad jos vienaip ar kitaip pradės kilti. Tad žvelgiant strategiškai, ar nebūtų logiška planuoti didesnio elektros gamybos projekto, kuris savikaina atitiktų ateities kainas?
- Manau, kad būtų galima, bet reikia tam turėti pagrįstus paskaičiavimus. Pavyzdžiui, dar prieš švedų sprendimą mes kalbėjome, kad švedams nusprendus uždaryti savo atomines elektrines, tai reikštų deficitą šitoje rinkoje, ir taip galbūt sudarytų mums sąlygas vystyti atominės elektrinės projektą. Tokiu būdu mes matytume jau į priekį, kad tos elektros trūks, ji brangs ir tokiu būdu būtų galima priimti sprendimą.
- O šiuo metu?
- Šiuo metu tokį sprendimą priimti labai sunku, ypač po švedų sprendimo mes matome, kad dar ilgą laiką spaudimas elektros kainoms bus didelis. Tai drąsiai vystyti projektą, neduodant valstybės garantijų, kad valstybė padengs nuostolius, tokį projektą būtų sunku dabar vystyti.
- Žinau, kad prieš rinkimus kalbėti apie kainų augimą nėra populiaru, bet kaip jūs įsivaizduojate, kada jos ims augti?
- Labai sunku pasakyti, kaip minėjau, mes labai laukėme švedų politikų sprendimo, kuris kaip tik uždėjo dangtį elektros kainų augimui, tai labai sunku pasakyti. Kažkaip net neprognozuočiau, kad artimiausiu metu jos turėtų augti, dauguma ekspertų sutaria, kad ilgalaikėje perspektyvoje jos turėtų augti, bet trumpalaikėje perspektyvoje jos neturėtų keistis. (...)
Aš manau, kad kada nors žiūrėsime į šį laikotarpį kaip į elektros kainų aukso amžių, ir dabar artėja tas laikas, kai mums reikėtų šiek tiek perbalansuoti elektros tarifus, kad mažintume naštą pramonininkams. Kainos tiek sumažėjo, kad be skausmingų permainų, be skausmingo efekto mes galėtume palengvinti naštą pramonei, pritraukiant naujų darbo vietų naujų didelių gamintojų.
- Jūs turite omenyje tai, kas įprasta Vakarų Europoje, kai didesnė tarifo dalis perleidžiama buitiniams vartotojams, o pramonei ši dalis mažinama?
- Būtent, tuo keliu mūsų kaimynai latviai yra nuėję, tad jei mes nejudėsime, mes pralaimėsime konkurencinę kovą dėl investicijų. Už lenkus mūsų kainos jau dabar yra didesnės pramonei, nors gyventojų yra mažesnės, jos Lietuvoje yra trečios nuo pradžios - vienos geriausių visoje Europoje, o pramonės kainos yra vienos blogiausių. Tai tą perbalansavimą reiktų vienaip ar kitaip padaryti.
- Šiemet jau šiek tiek keitėsi elektros skirstymo tarifo paskirstymas tarp buitinių vartotojų ir pramonės.
- Skirstyme keitėsi, o aš daugiau turėčiau omenyje VIAP perskirstymą. Prancūzijoje yra sistema, kad VIAP dydis yra ribojamas, tai yra, įmonės nemoka daugiau kaip 550 tūkst. eurų, tokiu būdu didžioji pramonė įgauna paskatą daugiau investuoti, o pas mus neribotai - kad ir 10 mln. eurų gali mokėti, jei tokia dalis tau tenka pagal vartojimą. Turėti intensyvią pramonę mums Lietuvoje ne taip ir lengva, o juk paslaugos, paslaugų centrai irgi yra dideli elektros vartotojai. Tai mums reikia galvoti apie šios situacijos gerinimą.
- Ar iki rinkimų sprendimų galima sulaukti?
- Nuolatos mes tai darome. Iš pradžių skirstymo dalį nuspręsta perskirstyti, dabar ministerijoje prieita prie VIAP klausimo. Mes diskutuojame, kurį kelią pasirinkti, jaučiame didelį prašymą, gal net reikalavimą iš „Investuok Lietuvoje“, kad Lietuvos ūkiui to labai reikia. O energetikų užduotis yra padėti ūkiui. Energetikai ne dėl savęs gyvenam, energetikai turi būti pigūs, greiti, sudaryti geras sąlygas kitiems vystytis, nes daugiau BVP sukuriama, kai energetikai atiduoda galimybę uždirbti kitiems.
- Grįžtant prie vėjo energetikos, minėjote, kad būtų galima ją remti ES lėšomis. Ar jau nuspręsta, koks būtų tas paramos modelis?
- Paramos modelį esame numatę subsidijomis, kad duotume subsidiją finansuoti dalį projekto, tokiu būdu neįvedant VIAP mokesčio, kuris užkrautų naštą ilgam laikotarpiui, bet kad tos lėšos būtų duodamos iš karto, ir tokiu būdu vėjo energetikai jau konkuruotų rinkoje.
- Vėjininkai yra teigę, kad 250 megavatų kvota nėra pakankamai ambicinga. Kaip jūs manote?
- Matote, vėjininkai žiūri daugiau savo tikslų. Mes turime ambicijų vystyti ir jūrinį vėją, valstybė pasirengusi atlikti tyrimus, paruošti teritoriją, bet mes turime matyti ir platesnį vaizdą. Vėjo energetika šiuo metu pagrinde yra balansuojama iš Rusijos. Tai yra sisteminės paslaugos - rezervavimas, balansavimas, kurias, mums esant BRELL žiede, gauname iš Rusijos. Kuo daugiau yra pastatoma vėjo, o vėjas turi specifiką, kad jis pučia 30-40 proc. laiko, tai tam likusiam laikui reikia, kad kažkas teiktų sistemines paslaugas. Tad turime suprasti, kad kiekvienas pastatytas vėjo malūnas šiuo metu didina priklausomybę nuo Rusijos.
Tad šiame kontekste vėjo plėtrą siečiau su sinchronizacijos projektu. Jei mums pavyktų sinchronizuotis su kontinentine Europa, o lengviausią kelią matome sinchronizuotis per Lenkiją, tai tuomet Lenkija ir Vakarų Europa galėtų duoti mums tas sistemines paslaugas, ir tada drąsiai galėtume vystyti vėjo energetiką. Žiūrint valstybės politinių tikslų, ta pati vėjo energetika irgi turi eiti subalansuotai. Mes turime būti pasiruošę, kas gi teiks tas sistemines paslaugas, negalime aklai daryti, nesuprantant, kokios pasekmės.
- Tai vėjo energetika, jūsų požiūriu, labiau vystytis galėtų po 2025 metų, kai sinchronizuosimės su kontinentine Europa?
- Tuomet potencialas būtų žymiai didesnis. Tiek, kiek dabar numatyta - papildomi 250 megavatų - galima būtų, bet siekiant spartesnio ir platesnio vystymosi, bent jau turėtume žinoti, kad sinchronizacijos projektas vyksta. Sinchronizavimas turėtų būti garantuotas jau, nes jis reikalingas kaip stabilumo garantas.
- O apie kokias galias mes kalbame? Šimtus, tūkstančius megavatų?
- Nenorėčiau šiame etape spėlioti. Bet didesnį potencialą matyčiau jūrinio vėjo, tik kiek ten galima išvystyti, turėtų pasakyti tyrimai. Bet preliminariai, tikrai daugiau nei 200 megavatų.
- Vėjininkai preliminariai skaičiavo, kad 2 gigavatus būtų galima įrengti.
- Negaliu nei patvirtinti, nei paneigti, kadangi specialistai skaičiavo, mes tų skaičiavimų neturime, bet jūrinis vėjas tikrai stipriai vystosi, bet jis yra ir brangesnis. Pati Europos vėjininkų asociacija yra paskaičiavusi, kad 2025 jūrinio vėjo savikaina pasieks 80 eurų už megavatvalandę, tai skirtumas tarp dabartinės rinkos kainos - apie 35 eurus ir 80 eurų už megavatvalandę - kažkaip turės būti subsidijuojamas. Ir tą galėtų Europos struktūriniai fondai daryti.
- Subsidijuojama būtų būtent statybos etape?
- Taip, būtent statybos etape.
- Koks jūsų požiūris į tolesnę dujų elektrinių plėtrą? Turime SGD terminalą, atsiras dujų jungtis su Lenkija, tad dujinės elektrinės padėtų išlaikyti dujų poreikį.
- Kol energetikos strategija nebaigta, taip užbėgti už akių nenorėčiau, bet tai yra vienas variantų. Dujinė kogeneracija yra visame pasaulyje laikoma patikima, greitai paleidžiama, lengvai pastatoma, kiek gal nuvilia technologijų vystymasis.
Vis dėl to tos dujinės technologijos per paskutinius 20 metų labai reikšmingai nesikeitė, jeigu palygintume su vėjo ir saulės energetika, kur po 5 proc. vis kaštai mažėja, efektyvumas didėja, tai dujinėje energetikoje yra stagnacija, nėra tokių didelių šuolių. Bet vis tiek dujinė energetika laikoma labai patikimu šaltiniu, todėl to varianto neatmesčiau. Estų pavyzdys - jų operatorius sistemos subalansavimui pasistatė dujinę generaciją. Taip, ji neveikia pastoviai, bet kai reikia balansuoti, kai reikia sisteminių paslaugų, jie pasileidžia savo elektrinę.
- Tiek „Litgrid“ vadovas Daivis Virbickas, tiek ir „Lietuvos energijos“ vadovas Dalius Misiūnas yra sakę, kad būtų galima svarstyti dar vienos elektros jungties su Švedija statybas. Ar tokia jungtis būtų įmanoma?
- Taip, klausimas ne naujas ir seniai diskutuojamas. Aš esu jį aptaręs ir su Švedijos energetikos ministru, klausiau, kaip švedai žiūrėtų į šį klausimą. (...) Jeigu paprastai sakant, švedai tą galimybę vertintų. Aišku, reikia techniškai įvertinti, į kurią Švedijos vietą tiesti kabelį, ar jis eitų iš Lietuvos, ar iš Latvijos. Esu užsiminęs apie tai ir latvių kolegai, kad galbūt galėtume apsitarti ir pagalvoti, ar nevertėtų vystyti antro kabelio į Švediją, tai, kaip sakyti, mintis ta buvo diskutuota, bet konkretaus nieko nebuvo kalbėta.
Bet aš palaikyčiau tą idėją, mes matome, kaip puikiai šitas kabelis veikia kainas, aišku, yra technologinių, ne nuo mūsų priklausančių problemų, kad jis ne visą laiką veikia. Bet jos bus sutvarkytos, tai jeigu antras kabelis būtų, elektros kainoms tai turėtų dar didesnę įtaką nei dabar.
- Ar antras kabelis būtų perspektyvus projektas, tik kol Švedijoje elektros kainos laikosi žemumose, ar turėtų kokią prasmę ir ateityje?
- Jis, aišku, nepablogina situacijos, nes elektra gali tekėti į abi puses. Jeigu mums pavyktų išvystyti savo gamintojus, gal ateityje galėtume ir eksportuoti elektrą. Bet pagrinde matyčiau, kad tai būtų importo kabelis, dėl to, kad švedai, jei išlaikys atominę energetiką iki 2040-2045 metų, tai ir bus kabelio tarnavimo laikas, o jau kai juos reikės keisti, tada žiūrėsime, į kurią pusę ta elektra galės tekėti.
- Lietuva turi savo jungtis su Skandinavija, Estija - savo, o Latvija neturi. Tai galbūt tikslinga būtų būtent Latvijoje statyti antrą „NordBalt“?
- Nežinau, reiktų mums su latviais diskutuoti. Mes vieną projektą jau esame padarę, technologiją išmanome, manau, mes būtume pasiruošę tokį projektą vystyti, bet su kaimynais reikia diskutuoti. Visi prisimename, kiek aistrų kėlė pirmasis kabelis, kodėl jis eina iš Lietuvos, o ne iš Latvijos, tai išlaikant gerą kaimynystę, manau, privalome diskutuoti su latviais šiuo klausimu.
- Kalbant apie kitas elektros jungtis, apie sinchronizavimą su Europa. Kaip vyksta derybų procesas su Lenkija, kuri niekada nebuvo optimistiška sinchronizavimo klausimu, nes jai tai reiškia mažai naudos, bet daug išlaidų.
- Su ta nauda niekada nežinai, iš pradžių gali vienaip atrodyti, o po to - visai kitaip. Pavyzdžiui, dabar Lenkijoje yra energijos deficitas, todėl „LitPol Link“ veikia išimtinai tik Lenkijos kryptimi. Tai šiuo atveju „LitPol Link“ lenkams yra naudingas. Pas juos daug gamintojų remontuoja ir yra energijos trūkumas. Pastačius antrą jungtį, jei Lenkijoje bus pereinamasis laikotarpis, kai jie keis savo gamybą, gal kaip tik jungtis bus jiems naudinga.
Bet, aišku, filosofiškai Lenkija nuo seno yra perteklinis energijos gamintojas, jie turi savo anglies pramonę, kurią gina, numato toliau statyti anglines elektrines, tai reikia tikėtis, kad Lenkijoje tos elektros toliau bus. Dėl to ta lenkų atsargi nuostata ir yra - jie kaip ir jaučia, kad turėtų būti perteklinė šalis, dėl to kabeliai, kurie atveda kitos energijos į jų šalį, nėra jų strategija. Bet matant, kaip realybėje veikia jungtis, kad lenkams duoda didesnę naudą, nes duoda energiją, kai jos trūksta, taip pat santykių gerėjimas energetikoje akivaizdus po „LitPol Link“.
- „Litgrid“ skaičiavo, kad „LitPol Link“ veikė tik trečdalį laiko nuo metų pradžios.
- Reikia suprasti, kad tokio dydžio projektai, kaip elektros jungtys, turi turėti laiką įsivažiavimui. Mes esame pirmuose metuose „LitPol Link“ darbui. Tiek mes, tiek lenkai pratinamės prie linijos veikimo. Tai, kad dažnai būna ribojimas Lietuvos kryptimi, mes esame iškomunikavę lenkams, bet reikia laiko, jog susidirbtų operatoriai, kad įsivažiuotų. Lenkų garbei reikia pasakyti, kad kai įvykdavo svarbūs įvykiai, pavyzdžiui, vienu ar kitu būdu mums prireikdavo rezervų, lenkai visada duodavo juos 100 proc. (...) Tai parodo, kad bendradarbiavimas yra geras. Kasdienėje veikloje taip - reikia atidirbti, bet nepulčiau kaltinti lenkų, kaip tik matau, kad einame gilios partnerystės link.
- Jeigu tų ribojimų nebeliktų, kaip, jūsų skaičiavimais, tai paveiktų elektros kainas Lietuvoje?
- Mums tai būtų, manau, naudinga, dėl to, kad Lenkijoje nėra elektros kainos tokios aukštos. Švedijoje mažesnės, bet Lenkijoje irgi nėra tokios aukštos. Kadangi mūsų vartojimas, palyginti su Lenkija ir Švedija, yra labai mažytis, tai nė viena sistema net nepajaučia, o mes gautume arba lenkiškas, arba švediškas kainas, kurios būtų geresnės nei prieš tai be tų jungčių.
