Žuvusio Lietuvos laisvės gynėjo Apolinaro Juozo Povilaičio sūnus Robertas Povilaitis iškilmingame Seimo posėdyje Laisvės gynėjų dienai paminėti pabrėžė, kad išorinė valstybės laisvė, pasiekta prieš 20 metų, yra prielaida siekti savo vidinės laisvės. Šiandien anuometinis entuziazmas jau išblėso, ir mes tarsi vėl atsidūrėme kryžkelėje - nebežinome kur eiti toliau - suabejojome atviros visuomenės vertybėmis, nusivylėme demokratija, nors jos dar nespėjome įtvirtinti, ir tarsi dairomės atgal, jausdami nostalgiją prievartos ir nepakantos kultūrai.
Pasak R. Povilaičio, šiandien su nerimu galime stebėti žingsnius atgal, atgal į ten, iš kur mes taip stipriai stengėmės pabėgti. Atgal į visuomenę, kurioje nepakenčiamas žmonių kitoniškumas.
"Tai, ko bijome, jau yra atsitikę - juk būtent praėjusį šimtmetį mums primesti totalitarinio režimo ir nelaisvės palydovai - nepakanta kitokiems žmonėms, tarpusavio nepasitikėjimas, prievarta, bejėgiškumas ir prisitaikėliškumas - pakirto tautos dvasinę sveikatą ir sukėlė iki šiol besitęsiančią save ir kitus naikinančio elgesio epidemiją. Iki šiol įvairūs rodikliai, atspindintys Lietuvos žmonių savijautą, yra vieni prasčiausių Europoje", - sakė R. Povilaitis.
Pasak "Vaikų linijos" vadovo, panašu, kad neišmokome gerbti žmogaus gyvybės. "Prieš 19 metų per tragiškus sausio įvykius netekau tėvo, tačiau prisiminkime ir tuos, kurie tragiškai ir beprasmiškai žūva šiandien taikos metu - daugybė vaikų toliau praranda savo tėvus, tėvai - sūnus ir dukras. Per 20 nepriklausomos valstybės metų buvo nužudyta apie 7000 žmonių, leidome nusižudyti apie 25 000 žmonių. Vaizdžiai tariant, dėl smurto, nukreipto į save ar į kitus, iš Lietuvos žemėlapio išnyko Utenos dydžio miestas. Tenka apgailestauti, kad turėdami didžiausią savižudybių rodiklį pasaulyje beveik nieko nepadarėme, kad sustabdytume šį reiškinį. Ir niekaip negalime pripažinti, kad visai ne ekonomika, o visuomenės narių santykių kokybė lemia tokį save ir kitus naikinantį elgesį", - sakė jis.
R. Povilaitis atkreipė dėmesį, kad prisimindami ir piktindamiesi dėl sovietų vykdytos agresijos, atrodo, nepastebime neapykantos, klestinčios mūsų visuomenėje, nepastebime, kad patys tapome agresoriais. Apsilankę interneto žiniasklaidos priemonių svetainėse ir paskaitę, ką mano mūsų piliečiai, pasislėpę už anonimiškumo kaukės, suprasime, kad ne tik sovietai buvo žiaurūs mums, bet ir mes patys skleidžiame neapykantą vieni kitiems.
Jis nerimauja dėl valstybės ir pilietinės visuomenės susipriešinimo. Atrodytų, kad nepasitikėjimas nevyriausybinėmis organizacijomis atkeliauja iš mūsų taip nemėgstamos totalitarinės praeities. Anuomet bet koks veikimas ne valstybės vardu buvo veikimas prieš valstybę. Atgavus nepriklausomybę, padedant tarptautinėms organizacijoms, prasidėjo daug žadanti nevyriausybinio sektoriaus plėtra. R. Povilaitis apgailestavo, kad iki šiol nevyriausybinės organizacijos ne tik netapo rimtomis valstybės partnerėmis, bet tampa pirmosiomis ekonominės krizės aukomis ir jaučiasi kaip niekad anksčiau nereikalingos valstybei atstovaujantiems politikams ir valdininkams.
"O veikti kartu netgi labai yra ką. Per visą nepriklausomybės laikotarpį net nepabandėme išmontuoti daugybės ydingų sovietinės praeities reliktų ir papročių. Pavyzdžiui, sovietmečiu sukurta daugybę lėšų suryjanti ir žmogaus teises pažeidžianti internatų sistema skirta žmonėms su psichikos negalia izoliuoti nuo visuomenės iki šiandien nepajudinamai klesti, dar daugiau, viena tokių įstaigų, didžiausia Lietuvoje, iki šiol veikia buvusios koncentracijos stovyklos vietoje. Paradoksalu, bet tokių įstaigų plėtrai jokia grėsmė nebuvo iškilusi, nors tokias ir panašias pagalbos sistemas turėjome ir galėjome pertvarkyti jau seniai", - pažymėjo R. Povilaitis.
1991-ųjų sausio 13-ąją žuvusio Lietuvos laisvės gynėjo sūnus pabrėžė, kad niekada nevėlu atsitokėti ir po ilgoko stabtelėjimo judėti pirmyn, pasinaudoti puikia tautos istorijoje galimybe užaugti ir subręsti mums kaip laisvų piliečių valstybei.
