Aukštos kokybės inžinerija prisidėjo prie Romos imperijos sėkmės. Žinoma, mes jau seniai pranokome jų technologijas. Tačiau betonas yra didelė išimtis. Senovinis gaminys daugeliu atžvilgių buvo pažangesnis už tą, kurį mes naudojame šiandien, kaip parodė kai kurių 2 tūkst. metų senumo kelių ir pastatų išlikimas net žemės drebėjimo zonose.
Be to, romėniškas betonas darė tik nedidelę įtaką aplinkai. Deja, mes vis dar nežinome, kaip tai buvo padaryta. Siekdama sužinoti slaptą romėnų ingredientą, Jutos universiteto profesorė Marie Jackson pasinaudojo „Berkeley Lab“ pažangiais šviesos šaltinio rentgeno spinduliais, kad ištirtų betoną, paimtą nuo 2 tūkst. metų senumo prieplaukos iš Orbetello, Italijos.
M. Jackson sakė: „Mes galime identifikuoti įvairius mineralus ir intriguojančiai sudėtingas kristalizacijos sekas mikronų skalėje.“
Knygoje „American Mineralogist“ M. Jackson atskleidžia, kad sluoksniuotos medžiagos, vadinamos „aliumininiu tobermoritu“, kristalai suteikė struktūrinį stiprumą. Tie patys kristalai randami uolienose, susidariusiose dėl ugnikalnių išsiveržimo šeštajame dešimtmetyje prie Islandijos esančios Surtsey salos, tačiau buvo manoma, kad jiems reikalinga aukšta temperatūra. „Niekas negamino tobermorito prie 20ºC temperatūros, – sakė M. Jackson. – Išskyrus romėnus!“
Žinoma, kad romėnų betone buvo kalkėtų (CaO) ugnikalnio pelenų ir jūros vandens. Vis dėlto pakankamai tiksliai atkartoti formulę, kad inžinieriai jaustųsi gerai ją naudodami konstrukcijoms, kurios turi tarnauti dešimtmečius, pasirodė sudėtinga. Kadangi jų chemija buvo elementari, manoma, kad romėnai sukūrė formulę stebėdami, kaip vulkaniniai pelenai virsta akmeniu, kai yra skalaujami jūros vandens. Tačiau, deja, informacija buvo prarasta kažkada po to, kai Romą užpuolė mažiau technologiškai išsivystę įsibrovėliai. Toks darbas kaip M. Jackson, nustatantis turinį, gali padėti mums tai atkurti.
Šiuolaikinis betonas, įskaitant gyvybiškai svarbų ingredientą portlandcementį, yra pagrindinis šiltnamio efektą sukeliančių dujų skleidėjas, išskiriantis apie 5 proc. žmogaus sukurtų emisijų. Jei tai neatrodo daug, apsvarstykite dideles ir vis sėkmingesnes pastangas pakeisti didesnius šaltinius švariomis technologijomis. Vis dėlto pasaulis, kuriame naudojama atsinaujinanti energija ir elektromobiliai, vis tiek gali žlugti, jei vis didėjanti anglies dvideginio išskiriančio betono paklausa sunaudos likusį anglies dioksido biudžetą.
Trečdalį betono žalos padaro šiluma, reikalinga krosnims, kuriose gaminamas cementas, kūrenti, o pusė susidaro iš anglies dioksido, išsiskiriančio kaitinant kalkakmenį (CaCO3). Romėnų procese kalkės sureaguodavo su anglies dioksidu jūros vandenyje, taip sumažindamas jo koncentraciją. Bet juk romėnai tikrai nesistengė dėl mūsų.
