Didmiesčio gatves užplūdus tūkstančiui vienuolių vienodais raudonų atspalvių apdarais, policininkai bejėgiškai nuleidžia ginklus. Neįprasta procesija ramiai praslenka pro visas užtvaras, atskyrusias nuo aplinkinio pasaulio vieną vienintelį pastatą. Ir čia vienuolius pasitinka Ji, ir dvi didžiausios pamažu bundančios šalies jėgos susitinka. Pabrėžtinai ramūs budistų vienuoliai ir ašarojanti Nobelio taikos premijos laureatė, religija ir modernios demokratinės politikos viltis pagaliau stovi petys į petį. Kažkas keičiasi Mianmare/Birmoje? Galbūt.
Aung San Suu Kyi jau daugelį metų buvo laikoma Mianmare (anksčiau vadinto Birma) bręstančių permainų simboliu. 1990 metais jos vadovaujama Nacionalinės Lygos už Demokratiją partija laimėjo visuotinius rinkimus, tačiau šalį valdanti karinė chunta nusprendė valdžios taip lengvai iš rankų nepaleisti. Iš 18 pastarųjų metų Aung San Suu Kyi net 12 praleido „po užraktu“, taip ir nenuteista, bet ir neišteisinta, saugoma jos kaip Nobelio premijos laureatės statuso, tačiau nepajėgi savo jėgomis nuversti diktatoriško kariškių režimo.
Pastaruoju metu didėjantis visuomenės nepasitenkinimas ekonomine valdančiosios chuntos politika atvedė šalį prie senokai regėtos krizės. Valdžiai ryžtingai numalšinus pirmuosius piliečių bandymus maištauti, iniciatyvos gana netikėtai ėmėsi budistų vienuoliai, su kuriais susidoroti valdžiai yra gerokai sunkiau. Rugpjūtį pabandžiusi ašarinėmis dujomis išsklaidyti vienuolių demonstraciją, vėliau chunta šio eksperimento nebekartojo, ir pastarieji beveik nebekliudomi skelbia savąją žinią apie „velniškuosius kariuomenės despotus“, verčiančius nelaimingą Mianmaro tautą skursti. Pastarasis jų žygis pasibaigė neregėta sėkme – šeštadienį įvykusiu simboliniu susitikimu su namų arešte laikoma žymiausia Mianmaro politike, parodęs, koks iš tiesų neryžtingas ir silpnas gali būti valdantysis režimas.
Naujienų agentūrų pranešimais, kiekviena nauja vienuolių protesto akcija surenka vis daugiau juos palaikančių pasauliečių, ir chuntai nenumaldomai artėja laikas apsispręsti, ar ji gali imtis daryti nuolaidas. Savaitgalį daugelyje šalies miestų vykusios demonstracijos, bene didžiausios nuo pat 1988 metų demokratinio judėjimo pakilimo, siunčia vyriausybei ganėtinai rimtus perspėjimus ir verčia laukti atomazgos.
Akivaizdu, jog Mianmare budistų vienuoliai, kurių iš viso šalyje yra apie 400 tūkst., vos ne per vieną naktį tapo rimta politine jėga. Užteko viso labo jų tvirto pasiryžimo – juk, kaip teigia „Sueddeutsche Zeitung“ apžvalgininkas, dvasininkija greta kariuomenės yra vienintelė stabili institucija, kuria gali pasitikėti Mianmaro gyventojai. Nusivylę užtrukusiu ir nieko teigiamo neatnešusiu aukšto rango karininkų viešpatavimu, kuris išsiskyrė nebent ekstravagantiškais projektais, tokiais kaip „kibermiesto“ statybos ar netikėtas sostinės perkėlimas į plyną lauką, piliečiai ima gręžtis į vienuolius, kad bent šie atneštų ilgai lauktų permainų.
Iš tiesų galbūt dar nėra aišku, kuo baigsis pastarasis Mianmaro bandymas sukilti. Generolų režimas šioje šalyje yra pakankamai sunkiai prognozuojamas, ir bet kurią dieną gali būti duotas įsakymas susidoroti su protestuotojais. Visgi pastarojo meto įvykiai, ko gero, suteikia progą prisiminti ypatingą religijos ir politikos ryšį, kurį taip lengva nuvertinti gyvenant šiuolaikinės valstybės institucijų apsuptyje.
Verta prisiminti, jog modernioji valstybė, užgimusi Vakaruose ir tik vėliau išplitusi po visą pasaulį, savo tapatybę kadaise užfiksavo radikaliu atotrūkiu nuo Bažnyčios – tos pačios jėgos, kuri savo kanonų teisės galia viduramžiais pirmoji pakilo virš atskirų klaninių struktūrų ir ilgą laiką bene vienintelė visoje Europoje, o gal ir pasaulyje, galėjo vadinti save vieningu teisiniu kūnu. Laikai, žinoma, pasikeitė, ir religijai didžiojoje pasaulio dalyje – vienų siaubui, kitų džiaugsmui – teko atsitraukti nuo politikos, pasiduodant nacionalinės valstybės teisiniam diktatui.
Ir visgi šis požiūris į istoriją, geriausiu atveju,– tik pusė tiesos. Musulmonų gyvenamose šalyse religiniai teisynai niekada galutinai nepasitraukė į šalį, nuolat iškeldami naujų konfliktų su pasaulietine valdžia, o štai Europoje „nuosavas“ popiežius dar visai neseniai padėjo Lenkijai, ir iš dalies netgi Lietuvai, pačiais tamsiausiais merdėjančio komunistinio režimo laikais neprarasti vilties. Ir pastaruoju metu Rusijoje tradicinė stačiatikybė, nusimetusi ilgus dešimtmečius kentėtą valstybinio ateizmo jungą, su senuoju imperiniu blizgesiu grįžta į mokyklų klases. Ir vėlgi – vieniems džiaugiantis, o kitiems nerimaujant.
Kaip rodo visi šie pavyzdžiai, religijos ir politikos santykis – pakankamai prieštaringas ir priklausantis nuo konkrečios situacijos tam tikru laiko momentu. Pernelyg dažnai jis pasirodo esąs susijęs su gilumine visos politinės tautos tapatybe, todėl visa persmelkiantis ir neignoruotinas. Tikėtina, jog Mianmarą valdantys kariuomenės profesionalai bei įvairaus plauko technokratai taip ir nesiryš pakelti ginklo prieš įtaigų pamaldaus vienuolio simbolį, ir būtent tokiu, šiek tiek paradoksaliu, o gal ir visai neypatingu, būdu demokratinis impulsas gali prasiveržti pro visas modernaus, nors ir nedemokratinio, režimo suręstas užtvaras. Juk tikėjimas neprivalo visada būti kliūtimi...
