„Socializmas ir maistas – du nesuderinami dalykai“, – juokaudamas teigia Vilniaus universiteto (VU) docentas, tyrinėjantis sovietų okupacijos laikotarpį, dr. Algirdas Jakubčionis.
Prekių deficitas, „blatas“ ir eilės prie parduotuvių – tokia buvo sovietinė realybė ir savotiškas SSRS gyvenusio žmogaus kasdienybės atributas. Eilėse prie parduotuvių žmonės praleisdavo valandų valandas, o asortimento įvairovė ir prekių kokybė paprasčiausiai neegzistavo.
Visgi su naujienų portalu tv3.lt kalbėjęs istorikas dr. A. Jakubčionis prisiminė, kaip atrodė parduotuvės Sovietų Sąjungoje, kas ir kaip įsigydavo geresnių, deficitinių prekių ir ar „prie ruso buvo geriau“.
Chruščiovo užmojai ir sovietinės parduotuvės paveikslas
Istorikas prisimena, kad tokio ar bent jau panašaus tipo parduotuvės, kokias turime dabar, pradėtos statyti tik 8 dešimtmečio pradžioje, viduryje, dar SSRS valdant Leonidui Brežnevui (SSRS lyderis 1964-1982 m., – aut. past.)
„Naujos prekybos vėjai siejami su Nikitos Chruščiovo (SSRS lyderis 1953-1964 m., – aut. past.) vizitu į JAV, kai jis pamatė parduotuvėse savitarną. Jis pamatė šaldytuvus su vitrinomis. Būtent tada sakyta, kad reikia pradėti pertvarkymus: savitarnos diegimą, šaldymo sistemų su vitrinomis kūrimą.
Visgi, naujo tipo parduotuves pradėta projektuoti ir statyti tik nuo 8 dešimtmečio pradžios ir vidurio. Tada miestuose pradėjo augti nauji mikrorajonai, tai ten ir atsirasdavo po naują prekybos centrą. Tos parduotuvės turėjo labai dideles sandėlių patalpas, kurios dabar tampa beveik nebereikalingos. Tuo metu reikėjo turėti atsargų, reikėjo sandėlių.
Iš moderniausių parduotuvių paminėjimo turbūt vertas Kaune jau nugriautas „Merkurijus“ (Laisvės al. 60, Kaunas, – aut. past.). Jis įsikomponavo į miesto architektūrą“, – sako docentas.
Anot istoriko, iš JAV atgabenta savitarnos parduotuvių idėja SSRS buksavo. Pasisekimo ji nesulaukė, o prie parduotuvių ir toliau formavosi žmonių eilės:
„Jei atskira prekių rūšis, tai atskira ir eilė, prekybvietė, kad ir pačioje parduotuvėje. Prie kiekvieno skyriaus stovėdavo po eilutę. Paprastai eilės buvo visada, jei būdavo prekių. Nusipirkti be eilės – labai retas atvejis. Tai buvo savotiškas gyvenimo atributas. Savitarna negalėjo būti absoliuti ir visapusiška. Jei prekė fasuota – viskas tvarkoje. Kai kurios prekės fasuojamos nebuvo, nes paprasčiausiai nebuvo medžiagų joms sufasuoti. Vadinasi, mėsa nefasuojama. Ją reikia atpjauti, pasverti.
Tai ir savitarna, ir nesavitarna. Į savitarną papuldavo tik fasuoti produktai ir duonos gaminiai. Iš savitarnos išimdavo alų, vyną ir degtinę, kad jų paprasčiausiai neišneštų, nepavogtų. Apsaugos tai nebūdavo. Turėjo būti atskira eilė. Tai kaip tai pavadinti – pusiau savitarna? Darėsi neįmanoma savitarnai pilnai funkcionuoti. Trūkstant prekių, ypač 9 dešimtmetyje, savitarna ėmė nykti. Jei prekių nėra, tai grįžtama prie tų bendrų eilių.“
Prekių asortimentas, dingstantys bananai ir visiškas deficitas
Sovietinėje parduotuvėje, priešingai nei šiomis dienomis, lentynos didžiąją dalį laiko būdavo tuščios. Juokaudamas istorikas tikina, kad yra posakis, jog SSRS parduotuvėje visada galėjai rasti tik druskos ir degtukų.
„Yra nepakartojamas atsakymas į klausimą apie prekių asortimentą parduotuvėse. Visada būdavo druskos ir degtukų. Parduotuvėse būdavo grupės deficitų. Labiausiai deficitas buvo jaučiamas vaisių iš Pietų: citrinos, bananai. Tai buvo didžiulis deficitas. Toliau – žirneliai. Ypač „Globus“ – vengriški. Taip pat, kokybiška dešra.
Žiemos metu, ypač prieš pavasarį, būdavo daržovių trūkumas. Niekas iš Pietų neatveždavo, o savos sandėliuose supūdavo. Daržovių trūkumas jausdavosi labai stipriai.
Kai kas sakydavo, kad būdavo amžinas kavos deficitas. Didelio kavos deficito Lietuvoje nebuvo, nes, kaip aš juokiuosi, Rusija kavos negeria. Vadinasi, tiek, kiek ji nupirkdavo, daugiau atitekdavo Baltijos kraštams. Vienu laikotarpiu, 8 dešimtmečio pabaiga – 9 dešimtmečio pradžia, buvo labai madinga tirpi indiška kava. Jos deficitas tikrai buvo. Buvo ir tokia avižinė kava, bet ji ir skaitėsi ne kava, o kavos gėrimas“, – pasakoja A. Jakubčionis.
Anot jo, bananai parduotuvėse taip pat būdavo tik savotiška butaforija, o egzotinių vaisių atsirasdavo itin retai:
„Iš esmės bananų nebūdavo niekad. Kartas nuo karto, kaip sakydavo, „užvežė bananus“. Jie būdavo itin žali, o nusipirkus reikėdavo dar ir palaikyti, kad jie sunoktų. Jie dingdavo iškart. Sakydavo, kad į prekybą paduoda tik tiek, jog žinotų – bananų buvo. Kitu atveju, visus juos būtų pasiskirstę tie, kas juos skirstė.
Citrinų būdavo dažniau, bet taip pat labai retai. Iš principo SSRS neįsiveždavo jokių vaisių iki 1953 m. pabaigos, tai yra, iki Stalino mirties. Tik po Stalino mirties pamažu prasidėjo maisto prekių importas. N. Chruščiovas ėmė šnekėti, kad SSRS gyventojus reikia geriau maitinti, visiškai aprūpinti maisto produktais ir panašiai. Tikslas buvo keliamas geras, bet priemonės...“
Situacija dar labiau pablogėjo 9 dešimtmečio pradžioje, o po kelerių metų į valdžią atėjus Michailui Gorbačiovui lentynose nelikdavo net cukraus.
„Jei žiūrėtume į laikotarpį po 1982-ųjų metų, tai buvo einama į absoliutų maisto produktų deficitą. Trūko mėsos gaminių, dešrų, ima trūkti cukraus, kruopų. Pagrindinė priežastis visiško trūkumo, kuris prasidės nuo 1985-1986 m., tai Michailo Gorbačiovo anti-alkoholinė kampanija. Tada įvesti talonai cukrui, nes cukrų naudojo samagono varymui. To cukraus lyg ir buvo pagaminama pakankamai, bet parduotuvėje jo nėra.
Pramoninės prekės – jei parduotuvėje būdavo 1 pora batų, tai jau būdavo gerai. Avalynė buvo itin prasta, bet eilinis žmogus kitokios nusipirkti ir negalėjo“, – aiškina VU dirbantis dėstytojas.
3 kartus apgautas pirkėjas ir „blato“ sistema
Istorikas pasakoja, kad tarp pardavėjų sukčiavimas buvo įprasta praktika. Vieno apsipirkimo metu žmogus galėjo būti apgautas bent 3 kartus:
„Pardavėjos nuo vieno pirkėjo galėjo „nusukti“ 3 kartus. Jei prekę pila, cukrų, ar dar kažką, nepripila net 100 gramų. Cukrus irgi nebuvo ilgą laiką nebuvo fasuojamas. Cukraus ar kokių kruopų pakavimo būdas – popieriaus lapas, iš jo padaroma tūta, smailėjanti į apačią. Ta apačia užlankstoma, supilama prekė ir viršus taip pat užlankstomas. Kiek ir kas beparsinešdavo cukraus ar kruopų, tai čia jau kitas klausimas.
Buvo vadinamasis „metimas ant svarstyklių“. Svarstyklės mechaninės ir ta rodyklė svyruodavo tol, kol nusistovėdavo rodydama svorį. Parduotuvėse įprastai laukdavo eilė, todėl pardavėjos, motyvuodamos tuo, kad laukia ir kiti, nelaukdavo, kol ta rodyklė nusistovės. Paimdavo prekę ir iš akies pasakydavo svorį. Galėjo būti ir prastai sureguliuotos svarstyklės. Na, ir atiduodant grąžą. Negi skaičiuos tas kapeikas žmonės, kai už jų – eilė?“
Kaip ir sukčiavimas, taip ir „blatas“ – kasdienis žmonių atributas. Neturi pažįstamų – negauni ir geresnių prekių.
„Jei su parduotuvėje esančiais darbuotojais žmogus nebuvo pažįstamas, tai ir neturėjo „blato“. Tai reiškia, kad jis negaus jokios, tarkime, čekiškos avalynės, kuri buvo laikoma labai geros kokybės.
Eilinis darbininkas ar darbininkė, kaip ji prieis prie pardavėjos, jei ji ne jos giminaitė? Neturėjimas pažinčių eiliniam žmogui užkirsdavo kelią ar įsigyti geresnės kokybės prekių, ar deficitinių prekių. Egzistavo sistema, kaip tas „blatas“ atsiranda.
Parduotuvei reikia įvykdyti pardavimo planą pinigais. Jei pardavimo plano neįvykdai – negausi premijų. Būsi kritikuojamas, kad blogai dirbi. Direktorius pardavėjoms duoda suprasti, kad kiekviena jam turi sunešti po, tarkime, 10 rublių. Tada pardavėja „nusuka“ nuo pirkėjų ir direktoriui suneša pinigus. Direktorius, pasiėmęs pinigus, dalį, aišku, pasilikęs sau, važiuoja į bazę. Su bazės vedėju jis sutaria, kad jam duos deficitinių prekių.
Už tai sumoka bazės direktoriui ir gauna deficitinių prekių. Parduotuvės direktorius į parduotuvę parveža deficitines prekes. Dalį jų parduoda savo pažįstamiems, dalį duoda pardavėjoms. Pardavėjos aprūpina savo pažįstamų ratą viena ar kita preke. Taip formuojasi visa blato ir deficito sistema“, – vaizdingą pavyzdį apie tuometinę sistemą pateikė A. Jakubčionis.
