Vis dėlto noriu papasakoti apie įvykį, apie kurį galvoju jau kelias savaites. Vykau tvarkyti senelių kapų. Jie palaidoti senose kaimo kapinaitėse. Kiek žinau iš tetų pasakojimo, dabar ten mažai kas lankosi, kapinės senos, pakankamai apleistos.
Kai važiuoju, pašluoju ir greta esančius kapus. Jei turiu daugiau žvakių, būtinai uždegu jų ant pamirštų vienišų kapų.
Šiemet važiuodama tvarkyti senelių kapų vežiausi kelis gyvų gėlių vazonus, žvakių. Su savimi pasiėmiau, kaip visada, grėbliuką, šepetį, kastuvėlį – atrodo, prižiūriu kapus, bet kaskart reikia naujai pašluoti, pakedenti žemę, sugrėbti prikritusius lapus.
Išvydo žuvies galvą
Šį kartą, kai ėmiausi gėlių tvarkymo, nutiko keistas dalykas. Vos pakasiau juodžemį, čia pat išvydau žuvies galvą! Taip, žuvies galvą.
Aš nežinau, kokia ten buvo žuvis, bet gerokai didesnė, ne koks karosiukas.
Iš pradžių suglumau, tačiau netrukus su kitomis šiukšlėmis įmečiau į maišą ir išnešiau į konteinerį. Ilgai apie tai negalvojau – pamaniau, gal koks katinas sugraužė ir užkasė kur papuolė? Visko juk gyvenime būna.
Vis dėlto, po kelių dienų mane pasiekė jaudinanti žinia. Tai ir buvo baisiausia. Netrukus sužinojau, kad tame kaime, kuriame tvarkiau kapines, mirė tolimas giminaitis, toks dėdė, kurį pažinojau vaikystėje.
Pradėjau galvoti, kad gal ta žuvies galva buvo koks ženklas? Gal kažkaip kitaip turėjau su tuo radiniu pasielgti? Turbūt reikėjo palikti ir neimti į rankas.
Nors iš pradžių šis įvykis neatrodė keistas, tačiau kai sužinojau apie mirtį, pasidarė visai nejauku. Iš baimės negaliu net užmigti.
Galvoju, gal reikėtų už šeimą mišias užpirkti, pasimelsti. Dievaži, nors bus baisu eiti į tas kapines, tačiau manau, kad per Vėlines žvakes uždegsiu ne tik pas senelius, bet ir pas tą tolimą giminaitį, apie kurio mirtį neseniai sužinojau.
Autorius: skaitytoja Gintarė
Turite ką papasakoti? Rašykite mums, konfidencialumą garantuojame.
