Iš dabar galiojančių PVM lengvatų tikslus, kurie buvo užsibrėžti, veikiausiai pasiekia tik kelios, tai – 5 proc. PVM neįgaliųjų techninės pagalbos priemonėms ir kompensuojamiems vaistams. Pirmu atveju, tai prekės asmenims, kuriems reikalinga parama, ir šios prekės nėra vartojamos kitų asmenų grupių. Antras atvejis mažiau vienareikšmiškas, nes vaistų vartotojų elgsena ne visada racionali ir ne visiems jiems objektyviai reikia paramos. Be to, čia veikia farmacijos verslo ir gydytojų interesai, todėl kompensuojamų vaistų sąrašas niekada nebūna tobulai teisingas. Tačiau, galima teigti, kad daugiau kompensuojamų vaistų reikia senyviems ar dėl kitų priežasčių mažiau darbingiems, todėl mažiau pajamų gaunantiems žmonėms. Dėl šios priežasties lengvatos poveikis veikiau pasiekia deklaruotus tikslus nei priešingai.
Dar viena lengvata, skirta keleivių vežimui, įsigaliojusi nuo šių metų pradžios, teoriškai taip pat turėtų pasiekti tikslą, nes visuomeniniu transportu pasiturintys žmonės naudojasi retai. Tačiau ši lengvata turėtų prasmės, jei vežėjai būtų sumažinę kainas, deja, apie tai girdėti neteko. Deja, tuo „pakenčiamų“ PVM lengvatų sąrašą būtų galima ir baigti, nes toliau – tik gražiau. Lengvata periodinei spaudai skamba gražiai, tačiau šiais laikais yra alternatyvos: TV, internetas, radijas ir kiti informacijos šaltiniai. Todėl lengvata vienam iš informacijos šaltinių arba tik subsidijuoja to sektoriaus įmones ir nepasiekia vartotojų, arba, jeigu kainos tikrai sumažėja, iškreipia vartotojų elgseną skatindama labiau naudotis viena alternatyva, nei kitomis. PVM lengvata šildymui jau ne kartą minėta, kaip labiausiai iškraipanti realybę. Kuo daugiau šildaisi, tai yra, kuo daugiau turi turto, tuo daugiau lengvatos gauni. Iš tiesų, šią lengvatą reikėtų arba apskritai naikinti ir keisti tiesiogine parama, arba sieti su daugiabučių renovacija ir naikinti lengvatą tiems, kurie nedalyvauja renovacijos procese. Seime vėl įregistruotas siūlymas mažinti PVM viešbučių paslaugoms. Didžiąją viešbučių išlaidų dalį patiria verslo atstovai, kurių dauguma gali susigrąžinti PVM ir todėl jiems nėra skirtumo, koks tas PVM tarifas. Tuo tarpu turistai, norintys aplankyti kokią nors šalį ar vietovę, kažin ar renkasi ją pagal PVM tarifą. Taip, kaina turi įtakos, bet jei šalis arba vieta neįdomi, tai joks PVM tarifas nepadės, ir gal turės net priešingą efektą. Juk to paties Lietuvos pajūrio problema yra visai ne viešbučių kaina, o menka kokybė ir tai, kad be šaltos jūros ar alkoholio gėrimo ten nelabai yra ką daugiau veikti. Taip pat siūloma mažinti PVM meno ir kultūros renginiams bei kūrėjų ir atlikėjų paslaugoms. Pirmu atveju, galima suprasti norą subsidijuoti teatrus ir kultūros įstaigas – bilietų kainos juk vis tiek nesumažės. Tačiau kam subsidijuoti atlikėjų paslaugas? Kažin ar daug pensininkų susirinks į kitą Lady Gagos koncertą, jei bus sumažintas PVM tarifas? Na, o apie siūlymus mažinti PVM „šviežiai mėsai“, „nešviežiai žuviai“, vienokioms ar kitokioms daržovėms ir panašiems produktams apskritai nėra prasmės daug diskutuoti. Juk socialiai remtini žmonės mėsos ir žuvies beveik neperka, nes neįperka, o kad šių produktų kainos mažėtų dėl PVM lengvatų tikėtis būtų naivu. Taigi tai tik interesų grupių žaidimas. Geriausiu atveju, jo rezultatas – padidėję subsidijuojamo sektoriaus pelnai. Blogiausiu atveju – iškreiptas vartotojų elgesys. Abiem atvejais – didelis biudžeto pajamų praradimas. „Ernst & Young Baltic“ partneris Kęstutis Lisauskas
