Istorijoje žinomi trys neilgi Rusijos dominavimo laikotarpiai: po Petro I pergalės prieš Švediją XVIII a. pradžioje, po Aleksandro I pergalės prieš Napoleoną ir po Stalino pergalės prieš Hitlerį. Išskyrus šiuos pakilimo laikotarpius, Rusijos imperija beveik visą laiką buvo ne itin stipri didžioji valstybė. Nesėkmingas Krymo karas 1853–1856 m. ir taip jau pavėluotai privertė atsisakyti baudžiavos, o Rusijos pralaimėjimas Japonijai buvo pirmas Europos valstybės pralaimėjimas Azijos valstybei šiuolaikinėje epochoje. Rusija pralaimėjo Pirmąjį pasaulinį karą ir tai privedė prie monarchijos žlugimo. Vėliau ji buvo priversta pripažinti pralaimėjimą šaltajame kare, tai tapo sovietinio režimo žlugimo priežastimi.
Subyrėjus Sovietų Sąjungai Maskva neteko apie 5,2 milijono kvadratinių kilometrų teritorijos, atsisakė pretenzijų į Rytų Europos valstybes satelites. Jos kartu su buvusiomis Sovietų Sąjungos Pabaltijo respublikomis dabar priklauso Vakarų kariniam blokui, saugumo klausimais su Vakarais artimai bendradarbiauja ir Azerbaidžanas, Gruzija ir Ukraina. Nepaisant sėkmingos Krymo aneksijos, karo rytų Ukrainoje ir faktinės Abchazijos bei Šiaurės Osetijos okupacijos, Rusijai teko atsisakyti didesnės dalies Jekaterinos II svajonės – vadinamosios Novorosijos. Neskaitant kelių karinių bazių, Rusija pasitraukė ir iš Centrinės Azijos.
Rusija lieka didžiausia pagal plotą pasaulio valstybe, tačiau šiais laikais didžiosios valstybės statusui teritorija turi mažiau reikšmės nei žmogiškasis kapitalas ir ekonominė plėtra. Rusijos BVP, skaičiuojant doleriais, piką pasiekė 2013 m., šiek tiek viršijęs 2 trilijonus, paskui dėl naftos kainų ir rublio kurso kritimo sumažėjo iki 1,2 trilijono dolerių. Jos BVP – viso labo 1,5 proc. pasaulinio BVP ir 1/15 JAV BVP. Be to, ji garsėja kaip labiausiai korumpuota iš išsivysčiusių valstybių.
Blogėja ir Rusijos geopolitinė aplinka: dominuoti pasaulyje, be JAV, siekia ir Kinija. Taip pat neramina ir radikaliojo islamo plitimas, mat iš 142 milijonų Rusijos gyventojų apie 15 proc. yra musulmonai. Rusijos elitui, manančiam, kad šalies statusas ir net išlikimas priklauso nuo jos konkurencingumo, valstybės kurso ribotumas turi būti akivaizdus.
Meškos poreikiai
Rusai visada manė, kad jų šalis, būdama Bizantijos imperijos įpėdinė, pasaulyje atlieka ypatingą misiją. Panašiai yra jautęsi ir dauguma kitų didžiųjų valstybių – Kinijos, Anglijos, Prancūzijos, Japonijos, Vokietijos – gyventojų, tačiau Rusija ir dabar nesirengia atsisakyti įsitikinimo ypatingu savo vaidmeniu pasaulyje. Šiandien mes girdime apie eurazijiškumą, jo atstovų įsitikinimu, Rusija – ne Europos ir ne Azijos valstybė, o kažkas unikalaus, tai – mįslingas civilizacijų susiliejimas.
Šis ypatingos misijos suvokimas paaiškina Rusijos nenorą dalyvauti tarptautinėse organizacijose, jeigu ji ten negali dominuoti ar pretenduoti į ypatingą vaidmenį. Tai – viena iš rusų pasididžiavimo ir nepasitenkinimo Vakarais, kurie atseit nevertina Rusijos unikalumo, priežasčių. Todėl šalies vyriausybės nuolat svyruodavo tarp santykių su Vakarais derinimo ir piktinimosi dėl tariamos nepagarbos Rusijai.
Rusijos vaidmenį pasaulyje lemia ir unikali jos geografija. Be vandenynų, ji nėra atskirta natūraliomis ribomis (kalnais, upėmis) nuo kitų valstybių, todėl visą laiką jautėsi pažeidžiama ir kartais gindavosi rodydama agresiją. Bėgant laikui jos politinio elito atstovai ėmė manyti, kad tik plėtimasis į išorę gali apginti ankstesnius užkariavimus.
Ir šiandien daugumą mažų valstybių kaimynių Rusija laiko ne savo draugais, o veikiau – placdarmu potencialiai atakai. Priešingai nei Stalinas, Putinas nepripažįsta, kad egzistuoja ukrainiečių nacija. Tačiau, kaip ir Stalinas, jis mano, kad visos Rusijos kaimynės, įskaitant ir Ukrainą, yra Vakarų valstybių įrankis kovai su Rusija.
Svarbiausia Rusijos užsienio politikos varomoji jėga visada buvo siekis sukurti stiprią valstybę, kuri taip pat būtų ir vidinės tvarkos garantas. Todėl ryškėja tendencija, kurią XIX a. istorikas V. Kliučevskis apibūdino taip: „Valstybė išpampo, o žmonės sulyso.“ Bet paradoksas: pastangos kurti stiprią valstybę visada vesdavo prie institucinių pagrindų griovimo ir autokratinio valdymo. Petras I, kurdamas stiprią valstybę, suniekino privačią iniciatyvą, sustiprino nepasitikėjimą valdininkais ir įtvirtino teisę į savivalę. Nuo šio sindromo kentėjo Romanovų dinastija, Leninas ir ypač Stalinas, to sindromo poveikis juntamas ir dabar: valstybės interesai dažnai pakeičiami autokrato užgaidomis.
Ar praeitis turi būti prologu?
Nusistatymas prieš Vakarus ir rusiškas patriotizmas akivaizdžiai pasireiškia Putino veikloje, bet ir ateities vyriausybė, kurioje nevyraus buvę KGB bendradarbiai, vis vien pergyvens dėl Rusijos silpnumo prieš Vakarus ir trokš šaliai ypatingo vaidmens. Jei Rusijos elitas pajėgtų kaip nors kitaip išreikšti savo šalies išskirtinumą ir atsisakytų beviltiškos konkurencijos su Vakarais, jis galėtų nukreipti valstybę perspektyvesniu raidos keliu.
Sprendžiant iš dešimto dešimtmečio dinamikos atrodė, kad taip ir bus, bet prie vairo stojo Putinas ir vėl pradėta kalbėti, kad Vakarai nekreipia dėmesio į Rusijos geros valios gestus. Didžiavalstybinis išdidumas ir ypatingos misijos pojūtis sutrukdė Rusijai tapti Europos projekto dalimi arba kurti kad ir nelygiavertę (tai buvo neišvengiama), bet tvirtą partnerystę su JAV. Todėl kol Rusija savo siekių neims derinti su galimybėmis, ji negalės tapti „normalia“ šalimi.
Išsiaiškinkime: Rusija – nuostabi civilizacija, ji – ne vienintelė buvusi monarchija, kuriai iki šiol nesvetimas polinkis į didžiavalstybiškumą. Ji teisi, manydama, kad po šaltojo karo su ja pasielgta neteisingai, bet tai įvyko ne siekiant ją pažeminti, o greičiau kaip neišvengiama SSRS subyrėjimo pasekmė. Pasaulinėje konkurencijoje – politinėje, ekonominėje, kultūrinėje, technologinėje, karinėje – SSRS pralaimėjo visuose frontuose.
Išorinis pasaulis negali priversti Rusijos susitaikyti su praeitimi, tačiau kodėl tai negali įvykti rusų visuomenėje? Juk prancūzai susitaikė su imperijos praradimu, savo nacionalinę idėją suderino su kuklesniu šalies vaidmeniu pasaulyje ir sukūrė sąjungą su sau lygiomis valstybėmis.
Rusija turi veto teisę JT Saugumo Taryboje, yra vieno iš dviejų didžiausių branduolinių arsenalų valdytoja, turi ypač dideles galimybes vesti kibernetinį karą. Tai, taip pat unikali jos geografija daro Rusiją pasauline didžiąja valstybe. Kartu Rusija – gyvas įrodymas to, kad „kieta“ jėga, be kitų didžiosios valstybės parametrų, yra netvari substancija. Kiek Rusija bereikalautų, kad ją pripažintų lygia JAV, Europos Sąjungai ar bent Kinijai, ji tokia nėra ir bent vidutinėje perspektyvoje tokia nebus.
O dabar apie kai ką visai kita
Ar yra alternatyva Rusijos europėjimui ir struktūrinėms reformoms? Ji netapo didžiąja Azijos valstybe, nors dominuoja regione, ir nė viena kita buvusi SSRS respublika neturi jai lygios karinės galios, jos yra ekonomiškai priklausomos nuo Rusijos, tačiau visa tai dar negarantuoja nuolatinio didžiosios galybės statuso.
Putinui nepavyko užtikrinti Eurazijos ekonominės sąjungos sėkmės, tad Rusija taip ir liko didžiule rinka, patrauklia kaimynams. Jie joje mato didelių galimybių prekybai, bet ir didelę riziką. Net ir tokios artimos Rusijai šalys kaip Kazachstanas ir Baltarusija pradeda jausti partnerystės su šia šalimi, ypač po Krymo aneksijos, riziką. O išreklamuota „strateginė partnerystė“ su Kinija atnešė nedaug finansų ir investicijų – aiškiai nepakankamai, kad kompensuotų Vakarų taikomų sankcijų žalą. Tuo pačiu metu Kinija kuria savo Euraziją – nuo Pietų Kinijos jūros per Centrinę Aziją ir į Europą. Iš dalies – Rusijos sąskaita ir su jos pagalba.
Rusijai kyla ir struktūrinio pobūdžio problemų. Savo agresyviais veiksmais Putinas padarė Ukrainą etniniu požiūriu labiau vienalytę ir orientuotą į Vakarus. Maskvos santykiai beveik su visais kaimynais, įskaitant ir didžiuosius prekybos partnerius, yra įtempti. Net ir Vokietija, palaikydama sankcijas Rusijai, sutinka su kai kuriais savo verslo praradimais, nes nesitaiksto su Maskvos užsienio politika.
Vis dėlto didžiausia grėsmė Rusijai kyla ne iš NATO ar Vakarų, o iš jos politinio režimo. Putinas galbūt išgelbėjo šalį nuo subyrėjimo, bet nukreipė ją keliu, vedančiu į sąstingį ar net į galimą krachą. Prezidentas ir jo klika kalba apie ekonominės ir humanitarinės plėtros būtinybę, bet nesiryžta vykdyti ryžtingos vidinės rekonstrukcijos, be kurios šis tikslas yra nepasiekiamas. Kad galėtų sėkmingai konkuruoti ir užsitikrinti deramą vietą pasaulyje, Rusijai pirmiausia reikalinga kompetentinga ir atskaitinga vyriausybė, tikras parlamentas, profesionali ir nešališka teismų sistema, laisva ir nepriklausoma žiniasklaida, tikra ir nepolitizuota kova su korupcija.
Kaip išvengti meškos pjudymo
Dabartinė šalies vyriausybė atkakliai verčia šalį nešti nepriklausomos ir agresyvios užsienio politikos naštą, kuri jai yra akivaizdžiai per brangi. Laikinas pakilimas po klastingų ir žiaurių veiksmų Sirijoje neturi nustelbti to fakto, kad Rusija ištisus šimtmečius neranda išeities iš strateginės aklavietės: silpnumas ir didybės manija atveda į valdžią autokratą, bandantį inicijuoti proveržį, o tai tik gilina strateginę dilemą. Kokias išvadas turi padaryti Vakarai ir kaip elgtis su branduoline šalimi, kurios valdovai stengiasi atkurti buvusį dominavimą pasaulio arenoje?
Šiame kontekste verta prisiminti, kad istorijoje dar nebūta ilgesnio gerų JAV ir Rusijos santykių laikotarpio. Net kai karo metais jos buvo sąjungininkės, tarp jų vyravo nepasitikėjimas. Tai paaiškinama iš esmės skirtingomis šių šalių fundamentaliomis vertybėmis ir valstybių interesais. Didžiausia vertybė Rusijai – valstybė; Jungtinėms Valstijoms – asmens laisvė, privati nuosavybė ir žmogaus teisės. Taigi lūkesčius reikėtų apriboti. JAV reikėtų nepervertinti Rusijos keliamos grėsmės, bet ir nemenkinti daugelio savo pranašumų.
Šiandien Rusija – ne revoliucinė galybė, grasinanti pasaulinei tvarkai. Maskva tarptautiniuose santykiuose remiasi gerai pažįstamu didžiavalstybiškumu: erdvė manevrui vertinama labiau nei moralės normos, konfliktai laikomi neišvengiamais, o grubios jėgos viršenybė skatina cinišką požiūrį į kitų šalių motyvus. Kai kuriose srityse Rusija gali pakenkti JAV planams, bet tai nepalyginama su grėsmių, kurias kadaise kėlė SSRS, mastu, todėl dabar nėra reikalo pradėti naują šaltąjį karą.
Realus iššūkis Vakarams yra Rusijos reikalavimas buvusią SSRS erdvę (išskyrus Baltijos valstybes) pripažinti išskirtine jos įtakos zona. Bet tai būtų nuolaida Rusijai, su kuria Vakarai niekada nesutiks. Tačiau Vakarai ir niekada negebės apginti šalių, esančių Maskvos įtakos sferoje, teritorinio vientisumo. Tai ką daryti?
Kai kas siūlo atgaivinti George‘o Kennano siūlytą sulaikymo politiką, teigdami, kad išorinis spaudimas leis prilaikyti Rusiją, kol jos režimas žlugs arba taps liberalus, ir primena, kad jis prieš 70 metų įrodinėjo, jog Sovietų Sąjunga nesijaučia saugi ir tai lemia daugumą jos veiksmų. Tačiau sulaikymo politika (sankcijos, NATO pajėgumų plėtra į Rytų Europą) stato Rusiją į didžiosios valstybės padėtį, o kaip tik to ji ir siekia.
Ir vėl raktas – kantrybė ir ryžtas. Neaišku, kiek ilgai dar Rusija sugebės veikti prieš JAV ir ES, gąsdindama kaimynus, nuteikdama prieš save prekybos partnerius, blogindama verslo sąlygas ir prarasdama talentus. Anksčiau ar vėliau pasireikš nuovargis dėl jai taikomų sankcijų ir prasidės zondavimas, kaip santykius pagerinti. Gali būti ir taip, kad dabartinė priešprieša greitai nesibaigs, nes Rusijos pretenzijos į eurazijinę įtakos sferą – tai nacionalinio apsisprendimo klausimas, ir patiriami nuostoliai čia nėra svarbiausia.
Visa esmė ta, kad esant reikalui Vakarai sugebėtų laikytis griežtos linijos, pavyzdžiui, nepripažinti privilegijuotos Rusijos įtakos sferos, tačiau kartu ir siūlyti derybas (aišku, laikantis jėgos pozicijų), vengiant nereikalingos konfrontacijos kitais klausimais. Ateis laikas, kai Rusijos lyderiai turės susitaikyti su savo šalies negebėjimu varžytis su Vakarais kaip lygus su lygiu ir dominuoti Eurazijoje.
Stivenas Kotkinas – Prinstono universiteto istorijos ir pasaulinės politikos profesorius, Harvardo instituto prie Stanfordo universiteto mokslinis bendradarbis.
Išversta iš Россия в глобальной политике
