Psichologė Oksana Liutkevičienė, vadovaujanti Kaune veikiančiam Vyrų krizių centrui, savo darbe susiduria su ne vienu tokiu atveju.
Be tokių vyrus ištinkančių krizių kaip skyrybos, priklausomybės, nedarbas, depresija ir kt., stipriosios lyties atstovus įsuka dar ir emigracijos verpetai. Vienus, išvykus svetur, ima kamuoti nepakeliamas namų ilgesys, kiti grįžę į tėvynę neberanda sau vietos, treti kenčia dėl išdraskytų šeimų...
– Ar dažnai tenka konsultuoti iš emigracijos bandančius grįžti vyrus arba susidurti su tokiais atvejais, kai būtent emigracija šeimą išskiria?
– Emigracija yra baisus baisus žvėris, kuris suvalgo daugybę žmonių. Šeimų ir santykių griuvimo prasme, vaikų, ypač paauglių, problemų atsiradimo prasme, emigracija yra didžiulis žalojantis ir griaunantis veiksnys. Todėl, kad vaikučiai lieka su senoliais ir santykiai tiesiog negali būti tokie, kokie turėtų būti su vaikais, nes amžiaus tarpsnis jau yra labai didelis. Senoliai negali jų suprasti, neturi ir tos kantrybės tiek. Šeimos taip pat žymiai dažniau išsiskiria, kai žmonės vienas kito ilgai nemato.
Sugrįžusiems vėlgi yra problema. Tarkim, žmogus išgyveno Lietuvoje trisdešimt kelerius metus, emigravo, šiek tiek pabuvo ir padirbo svetur, bet įgijo fizinę negalią ir turi grįžti. Arba išsivysto psichologinė-emocinė būsena, kai labai pasiilgsti namų, bet pasiilgęs negali parvažiuoti, nes finansiškai negali sau to leisti ir vis galvoji: „Na, dar truputį pabūsiu...“
Turime keletą labai liūdnų atvejų, kai žmogus grįžta į tą vietą, į kurią baisiausiai norėjo, čia, į Lietuvą. Tikėjo, kad namai jį išgydys, o namai jo nebeišgydė. Todėl, kad įvyko labai stiprus asmenybės lūžis: jis jau nebegali adaptuotis, nebegali prisitaikyti. Pradėjo gerti...
Emigracijos paliesti žmonės – tikrai prarasta karta. Nežinau, kaip bus su vaikais, kurie užauga dabar su seneliais ir išvis nesuvokia, kas yra šeimos struktūra... Po dvidešimtmečio mūsų laukia katastrofa, nes šeimos struktūros, kaip tokios, gali išvis nebelikti.
– Ką patariate tokiais atvejais, kai vienas iš suaugusių šeimos narių dirba ir gyvena užsienyje, o kitas Lietuvoje – ar įmanoma tokiomis sąlygomis išlaikyti visaverčius santykius? Ir kaip vertinate šį šeimos modelį vaikų atžvilgiu?
– Kaip psichologei man svarbiausia, kad tėvai prisiimtų atsakomybę už toje šeimoje gimusius vaikus: už jų auklėjimą, ugdymą, adaptaciją, už jų išleidimą į visuomenę, už žinių į jų mažas galveles įdėjimą; kad jie gyventų sveikai ir laimingai, galėtų sėkmingai siekti savo tikslų. Jeigu šeimos nėra, tai kur tada vaikas gali pasisemti to fundamento, tų kertinių akmenų ir žinių, kurių prireiks vėliau gyvenime? Nėra šeimos – negali būti sveikos adaptacijos. O šeimoje, vaikystėje sužalotas žmogus nepasveiksta visą gyvenimą. Jis lieka tos vidinės ligos nešiotojas: savo nelaimės, neišgyventos duotybės – nepatirtos vaikystės.
Prigimtinės vaiko teisės susideda iš saugumo, meilės, galimybės būti suprastam, turėti poilsį, turėti galimybę mokytis. Jeigu nėra šeimos struktūros ir darnos šeimoje, nėra sutarimo – jeigu ten dar ir smurtas! – tai įsivaizduokit, kaip yra žalojamas tas žmogeliukas ir iš ko jis išauga. Ir jis toliau kuria tokią šeimą, ir ta šeima vėl kurią tokią šeimą ir tas nestabilios, nestruktūruotos šeimos modelis kartojasi karta iš kartos.
– O kaip tokį užburtą ratą nutraukti?
– Paprastai mus auklėja šeima. Yra du tipai žmonių: arba mes kartosime savo šeimos, kurioje užaugome, žingsnius, arba visą gyvenimą priešinsimės tam modeliui ir kursime jam priešingą. Tarkime, jeigu mano tėvai alkoholikai, man labai lengva tokiam tapti, nes aš tokioje aplinkoje užaugau, ji mane auklėjo. Tačiau būti abstinentu – kiekvienos dienos kova su savimi. Jeigu mano tėvai buvo asocialūs – be abejo, man visuomenė, mokykla sukuria visas galimybes ištrūkti, bet didžiausią įtaką žmogaus asmenybei ir jo ateičiai turi šeima.
Yra labai daug žmonių, išaugusių socialinės rizikos šeimose ir tapusių mokslininkais, profesoriais. Kartais tai gali būti ir labai stipri motyvacija: „Aš niekada nebūsiu toks, kaip mano tėvai!“ Tokie žmonės visą gyvenimą turi labai stiprią motyvaciją, bet jiems yra labai sunku. Tokį žmogų konsultuojant matosi, kaip jis sunkiai ir su didžiule baime viską kuria – kad tik jam kada nors nenutiktų kas nors, kas nutiko jo tėvams. Žmogus negeria, nevartoja nė lašo alkoholio todėl, kad jo tėvai visą gyvenimą gėrė – „Neduok, Dieve, aš tapsiu alkoholikas“.
Norint būti laisvas, laisvai pasirinkti ir laisvai gyventi – tai nutinka su tais vaikučiais, kurie gimsta sveikose, struktūruotose, stabiliose šeimose. Tokie žmonės yra laimingi. Tačiau net ir sveikoje šeimoje užaugintas žmogus gali pasirinkti visiškai kitokį elgesį – tą irgi labai dažnai matome.
